Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau stabtelėti prie mano pirmtako šv. Pijaus X, kurį liturgijoje minėsime artimiausią šeštadienį, atkreipdamas dėmesį į kai kuriuos jo bruožus, galinčius būti naudingus ir mūsų laikų ganytojams bei tikintiesiems.

Giuseppe Sarto – toks buvo jo vardas – gimė 1835 m. Riezėje (Trevize), valstiečių šeimoje. Baigęs studijas Paduvos seminarijoje, dvidešimt trejų metų įšventintas kunigu. Pirmiausia buvo paskirtas vikaru Tombole, paskui klebonu Zalcane, dar vėliau Trevizo katedros kanauninku, einančiu vyskupo kanclerio ir vyskupijos Kunigų seminarijos dvasinio vadovo pareigas. Šiais turtingos ir gausios pastoracinės patirties metais būsimasis popiežius išsiskyrė visą jo gyvenimą ženklinusia gilia meile Kristui ir Bažnyčiai, nuolankumu, paprastumu ir didžiule artimo meile didžiausiems vargšams. 1884 m. jis buvo paskirtas Mantujos vyskupu, o 1893 m. – Venecijos patriarchu. 1903 m. rugpjūčio 4 d. išrinktas popiežiumi, tarnybai, kurią priėmė svyruodamas, nes nemanė esąs tinkamas tokiai iškiliai užduočiai.

Pijaus X pontifikatas Bažnyčios istorijoje paliko neišdildomą pėdsaką ir išsiskyrė didžiulėmis pastangomis reformuoti, išreikštomis šūkiu: „Visa atnaujinti Kristuje“. Savo dėmesį jis skyrė įvairioms bažnytinėms sritims. Iš pradžių ėmėsi Romos kurijos pertvarkymo, paskui pradėjo redaguoti Kanonų teisės kodeksą, kurį vėliau paskelbė jo įpėdinis Benediktas XV. Negana to, skatino peržiūrėti studijas bei būsimų kunigų ugdymo programas, taip pat įsteigė kelias regionines seminarijas, turinčias turtingas bibliotekas ir kompetentingus profesorius. Kita svarbi sritis buvo mokyti Dievo tautą tikėjimo. Dar darbuodamasis klebonu, jis pats parengė katekizmą, o vyskupaudamas Mantujoje dėjo pastangas, kad atsirastų vienas katekizmas, jei ne visame pasaulyje, tai bent Italijoje. Būdamas tikras ganytojas, jis suvokė, jog to meto sąlygos, įskaitant emigracijos reiškinį, reikalavo katekizmo, kuriuo galėtų remtis visi tikintieji, nepaisydami gyvenamosios vietos ir gyvenimo aplinkybių. Tapęs popiežiumi, Romos vyskupijai parengė krikščioniškojo mokymo tekstą, vėliau paplitusį Italijoje ir visame pasaulyje. Katekizmas, vadinamas „Pijaus X katekizmu“, daugeliui buvo patikimas vadovas mokantis tikėjimo tiesų dėl paprastos, aiškios ir tikslios kalbos bei veiksmingo dėstymo.

Didelį dėmesį Pijus X skyrė liturgijos, ypač sakralinės muzikos, reformai, kuria siekė paskatinti tikinčiuosius praktikuoti gilesnės maldos kupiną gyvenimą ir visapusiškiau dalyvauti sakramentuose. Motu proprio „Tra le sollecitudini“ (1903-iaisiais, pirmaisiais savojo pontifikato metais) jis pareiškė, jog tikros krikščioniškosios dvasios pirmutinis ir būtinas šaltinis yra veiklus dalyvavimas šventuosiuose slėpiniuose ir viešoje bei iškilmingoje Bažnyčios maldoje (plg. ASS 36 [1903], 531). Štai kodėl jis rekomendavo gerai pasirengus kasdien priimti šventąją Komuniją ir netgi paankstino vaikų pirmosios Komunijos priėmimo laiką, leisdamas ją priimti jau nuo septynerių metų, kai, pasak jo, „vaikas pradeda samprotauti“ (plg. Šv. Sakramentų kongregacija. Dekretas Quam singulari: ASS 2 [1910], 582).

Ištikimas užduočiai stiprinti brolių tikėjimą, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje teologijos aplinkoje besireiškusių tendencijų akivaizdoje Pijus X, idant apgintų tikinčiuosius nuo klaidingų sampratų ir paskatintų mokslinį Apreiškimo apmąstymą darnoje su Bažnyčios tradicija, ryžtingai pakėlė balsą pasmerkdamas „modernizmą“. 1909 m. gegužės 7 d. apaštališkuoju laišku Vinea electa jis įsteigė Popiežiškąjį Biblijos institutą. Paskutines jo gyvenimo akimirkas apkartino prasidėjęs karas. 1914 m. rugpjūčio 2 d. kreipimasis į pasaulio katalikus, kuriame reiškiamas „didžiulis sielvartas“ dėl tos valandos, buvo skausmo kupinas šūksnis tėvo, matančio, kaip jo vaikai kyla vienas prieš kitą. Netrukus po to, rugpjūčio 20-ąją, jis mirė, o tarp krikščionių greitai pradėjo sklisti garsas apie jo šventumą.

Brangūs broliai ir seserys, šv. Pijus X mus visus moko, kad mūsų apaštališkosios veiklos įvairiose mūsų darbo srityse pagrindas visada turėtų būti kasdien puoselėtina ir stiprintina artima asmeninė vienybė su Kristumi. Tai yra jo viso mokymo, visų jo pastoracinių pastangų šerdis. Tiktai įsimylėję Viešpatį gebėsime vesti žmones pas Dievą, padėti jiems atsiverti jo gailestingai meilei ir taip atverti pasaulį Dievo gailestingumui.