Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau tęsti apmąstymus apie Hildegardą Bingenietę, svarbią viduramžių moterį, išsiskyrusią dvasine išmintimi ir gyvenimo šventumu. Mistiniai Hildegardos regėjimai primena Senojo Testamento pranašų regėjimus: kalbėdama savojo meto kultūrinėmis ir religinėmis kategorijomis, ji aiškino Šventąjį Raštą Dievo šviesoje, taikydama jį įvairioms gyvenimo aplinkybėms. Todėl visi, kurie jos klausydavosi, jausdavosi raginami nuosekliai ir rimtai praktikuoti krikščioniškąją gyvenseną. Viename laiške šv. Bernardui Reino mistikė išpažįsta: „Regėjimas įtraukė visą mano būtį; matau ne tik kūno akimis, visa pasirodo slėpinių dvasioje... Suvokiu giliąją prasmę to, kas pasakyta Psalmyne, Evangelijose ir kitose knygose, kurios man buvo parodytos regėjime. Tai mano krūtinėje ir sieloje dega kaip liepsna ir moko mane giliai suprasti tekstą“ (Epistolarium pars prima I–XC: CCCM 91).

Hildegardos mistiniai regėjimai kupini teologinio turinio. Juose, daugiausia poetine ir simboline kalba, daromos užuominos į didžiuosius išganymo istorijos įvykius. Pavyzdžiui, savo garsiausiame kūrinyje Scivias („Pažink kelius“) ji trisdešimt penkiuose regėjimuose aprėpia išganymo istorijos įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki jo pabaigos. Vidurinėje savo veikalo dalyje Hildegarda su moteriai būdingu jautrumu plėtoja Dievo ir žmonijos mistinių vestuvių, įgyvendintų įsikūnijimu, temą. Ant kryžiaus įvyko Dievo Sūnaus vestuvės su Bažnyčia, jo Sužadėtine, kuri kupina malonės ir geba Šventosios Dvasios meilėje dovanoti Dievui naujus vaikus (plg. Visio tertia: PL 197, 453c.).

Jau šios trumpos citatos rodo, kokio indėlio teologija gali sulaukti iš moterų, nes jos apie Dievą ir tikėjimo slėpinius geba kalbėti su savitu protingumu ir jautrumu. Todėl visas moteris akinu vykdyti šią tarnybą vadovaujantis gilia bažnytine dvasia, savo apmąstymus maitinant malda bei žvelgiant į didžiulius, iš dalies dar neištirtus viduramžių mistinės tradicijos turtus, pirmiausia į tokius šviesius pavyzdžius kaip Hildegarda Bingenietė.

Reino mistikė parašė ir kitų kūrinių, iš kurių du yra ypač svarbūs, nes juose, kaip ir Scivias, pateikiamos jos mistinės vizijos: tai Liber vitae meritorum („Gyvenimo nuopelnų knyga“) ir Liber divinorum operum („Dieviškųjų darbų knyga“), vadinama ir De operatione Dei. Pirmojoje knygoje aprašomas nepakartojamas ir galingas kosmosą savo galia bei šviesa gaivinančio Dievo regėjimas. Hildegarda pabrėžia gilų Dievo ir žmogaus ryšį bei primena mums, kad visa kūrinija, kurios viršūnė yra žmogus, gyvybę gauna iš Trejybės. Rašte dėmesys sutelkiamas į dorybių ir ydų santykį, nes žmogus kasdien susiduria su ydomis, vedančiomis tolyn nuo Dievo, ir dorybėmis, artinančiomis prie jo. Kviečiama nusigręžti nuo blogio, kad būtų galima šlovinti Dievą ir po dorybingo gyvenimo įžengti į „džiaugsmo sklidiną gyvenimą“. Antrajame kūrinyje, kurį daug kas laiko šedevru, ji vėl grįžta prie kūrinijos santykio su Dievu ir nusako žmogaus centrinę vietą, reikšdama stiprų biblinio-patristinio atspalvio kristocentrizmą. Šventoji, pateikdama penkis Šv. Jono evangelijos prologo įkvėptus regėjimus, pakartoja Sūnaus žodžius Tėvui: „Visą darbą, kurio panorėjai ir kurį man patikėjai, tinkamai užbaigiau ir štai aš esu tavyje, tu manyje, o mes abu viena“ (Pars III, Visio X: PL 197, 1025a).

Galiausiai kituose raštuose Hildegarda, priešingai prietarams, ir šiandien tebelydintiems šią epochą, atskleidžia viduramžių moterų vienuolynų interesų įvairovę ir kultūrinį gyvumą. Hildegarda domėjosi medicina ir gamtos mokslais, taip pat muzika, buvo apdovanota menininkės talentu. Ji kurdavo himnus, antifonas ir giesmes, išlikusias rinkinyje Symphonia harmoniae caelestium revelationum („Dangiškųjų apreiškimų darnos simfonija“). Šie iki mūsų dienų išlikę kūriniai buvo noriai atliekami jos vienuolynuose ir skleidė ramybę. Jai visa kūrinija – Šventosios Dvasios, kuri pati yra džiaugsmas ir džiūgavimas, simfonija.

Hildegardą lydėjęs populiarumas daugybę žmonių paskatindavo ieškoti jos patarimo. Todėl turime daug jos laiškų. Į ją kreipdavosi vyrų ir moterų vienuolynai, vyskupai ir abatai. Daugelis jos atsakymų vertingi ir mums. Pavyzdžiui, vienai moterų vienuolių bendruomenei Hildegarda parašė štai ką: „Dvasinį gyvenimą būtina atsidavusiai puoselėti. Iš pradžių tai vargina ir kelia kartėlį. Būtina atsižadėti išoriškumo, kūniškų geismų ir kitų panašių dalykų. Bet šventumu susižavėjusiai šventai sielai panieka pasauliui bus saldi ir miela. Būtina tik išmintingai rūpintis, kad siela nenuvystų“ (E. Gronau. Hildegard. Vita di una donna profetica alle origini dell‘eta moderna. Milano, 1966, p. 402). O kai imperatorius Frydrichas Barbarosa sukėlė bažnytinę schizmą ir teisėtam popiežiui Aleksandrui III priešpriešino tris antipopiežius, Hildegarda, įkvėpta savo vizijų, nesvyruodama jam priminė, kad ir jis, imperatorius, pavaldus Dievo teismui. Su kiekvienam pranašui būdinga drąsa ji parašė šiuos Dievo žodžius: „Vargas, vargas mane paniekinantiems bedieviams! Klausyk, karaliau, jeigu nori gyventi! Kitaip tave pervers mano kalavijas!“ (ten pat).

Paskutiniais savo gyvenimo metais Hildegarda, apdovanota dvasiniu autoritetu, nepaisydama senyvo amžiaus ir sunkių keliavimo sąlygų, leidosi į kelionę norėdama papasakoti žmonėms apie Dievą. Visi noriai jos klausydavosi, net kai ji imdavo kalbėti griežtu tonu: žmonės laikydavo ją Dievo atsiųsta šaukle. Ji pirmiausia ragindavo vienuolių bendruomenes ir dvasininkiją gyventi pagal savo pašaukimą. Hildegarda ypač kovojo su vokiečių katarų sąjūdžiu. Katarai – paraidžiui reiškia „švarieji“ – kovai su dvasininkijos piktnaudžiavimais siūlė radikalią Bažnyčios reformą. Ji jiems griežtai priekaištaudavo, kad jie nori sugriauti pačią Bažnyčios prigimtį, primindama, jog autentiškai atnaujinti bažnytinę bendruomenę įmanoma ne tiek struktūrų pertvarka, kiek nuoširdžia atgailos dvasia ir veikliomis pastangomis žengti atsivertimo keliu. Šitos žinios neturėtume užmiršti. Visada šaukimės Šventosios Dvasios, idant ji pažadintų Bažnyčioje šventų ir drąsių, kaip šv. Hildegarda Bingenietė, moterų, kurios, brangindamos iš Dievo gautas dovanas, vertingai ir savitai prisidėtų prie mūsų bendruomenių ir mūsų laikų Bažnyčios dvasinio augimo.