Brangūs broliai ir seserys!

Viena iš mylimiausių šventųjų neabejotinai yra šventoji Klara Asyžietė, XIII a. gyvenusi šventojo Pranciškaus amžininkė. Jos palikimas rodo, kiek daug Bažnyčia skolinga tokiai drąsiai didelio tikėjimo moteriai, gebėjusiai suteikti lemiamą impulsą Bažnyčios atsinaujinimui.

Kas gi buvo šventoji Klara Asyžietė? Atsakymui į šį klausimą turime patikimų šaltinių: tai ne tik senovinės biografijos, kaip antai parašytoji Tomo Celaniečio, bet ir kanonizacijos proceso, popiežiaus pradėto praslinkus vos keliems mėnesiams nuo jos mirties, aktai ir visi šalia jos ilgą laiką gyvenusiųjų liudijimai.

Klara gimė 1193 m. turtingoje aristokratų šeimoje. Kilmingumą ir turtus ji išmainė į neturtingą ir paprastą gyvenimą, siūlomą šv. Pranciškaus. Nors jos tėvai buvo numatę ištekinti ją už kokios nors iškilios asmenybės, Klara, sulaukusi aštuoniolikos, karštai trokšdama sekti Kristumi ir žavėdamasi Pranciškumi, paliko tėvų namus ir kartu su drauge Bona iš Gvelfučijo slapta prisijungė prie mažesniųjų brolių, apsigyvenusių prie nedidelės Porciunkulės bažnyčios. Tai nutiko 1211 m. Verbų sekmadienio išvakarėse. Ji tai padarė visus sujaudinusiu itin iškiliu simboliniu aktu: jo palydovams laikant degančius fakelus, Pranciškus nukirpo jai plaukus, o Klara apsivilko atgailautojos ašutine. Nuo šios akimirkos ji buvo Kristaus sužadėtinė, nuolanki, neturtinga ir jam save visiškai pašventusi. Kaip Klarą ir jos bendražyges, Kristaus meilė istorijos tėkmėje patraukė nesuskaičiuojamai daug moterų. Spindėdamas savo dieviškojo Asmens grožiu, jis priimdavo jas į savo širdį. Ir visa Bažnyčia per mistinį santuokinį pašvęstųjų mergelių pašaukimą rodo, kuo ji visados bus – graži ir tyra Kristaus sužadėtinė.

Viename iš keturių laiškų, kuriuos Klara nusiuntė šv. Agnei Prahietei, Bohemijos karaliaus dukteriai, norėjusiai pasekti jos pavyzdžiu, ji apie Kristų, savo išsirinktą sužadėtinį, kalba jungtuvine kalba, kuri gali nustebinti, bet kartu ir sujaudinti: „Mylėdamos jį, būkite skaisčios, lytėdamos – dar tyresnės, leisdamosi jo užvaldomos – mergeliškos. Jo galia stipresnė, jo dosnumas iškilesnis, jo išvaizda gražesnė, jo meilė saldesnė, o žavumas įstabesnis. Jus jau apkabinęs tas, kuris jūsų krūtinę papuošė brangakmeniais ir apvainikavo auksine karūna, kurioje įrėžtas šventumo ženklas“ (Lettera prima: FF, 2862).

Vienuoliškojo gyvenimo pradžioje šv. Pranciškus Klarai buvo ne tik mokytojas, kurio mokymo ji laikėsi, bet ir artimas bičiulis. Abiejų šventųjų draugystė yra labai gražus ir svarbus aspektas. Iš tiesų, kai susitinka dvi tyros sielos, užsidegusios ta pačia meile Dievui, abipusė draugystė kuo stipriausiai paskatina gyventi tobulą gyvenimą. Draugystė yra vienas iš tauriausių ir iškiliausių žmogaus jausmų, kuriuos nuvalo ir perkeičia Malonė. Kaip šv. Pranciškus ir šv. Klara, lygiai taip ir kiti šventieji išgyveno gilių draugysčių kelyje į krikščioniškąjį tobulumą, pavyzdžiui, Pranciškus Salezas ir Joana Pranciška Šantalietė. Pats šventasis Pranciškus Salezas rašo: „Gražu galėti žemėje mylėti taip, kaip mylima danguje, ir jau šiame pasaulyje mokytis mylėti vienas kitą taip, kaip vienas kitą mylėsime danguje. Čia kalbu ne tiesiog apie artimo meilę, nes ja turime mylėti visus žmones, bet apie dvasinę, kai du, trys ar daugiau asmenų dalijasi savo pamaldumu, dvasiniais jausmais ir iš tikro tampa viena dvasia“ (Introduzione alla vita devota III, 19).

Praleidusi kelis mėnesius kituose vienuolynuose, ji nepasidavė savo šeimos, iš pradžių nepritarusios jos sprendimui, spaudimui. Klara su savo pirmosiomis bendražygėmis apsistojo šventojo Damijono bažnyčioje, kur mažesnieji broliai buvo įkūrę nedidelį vienuolyną. Šiame vienuolyne ji pragyveno dar keturiasdešimt metų iki savo mirties 1253 m. Mus iš pirmųjų rankų pasiekė aprašymas, kaip tais metais, pranciškoniškojo sąjūdžio pradžioje, gyveno moterys. Tai nuostabus Italiją aplankiusio flamandų vyskupo Jokūbo Vitriečio pranešimas. Jis teigia sutikęs daug vyrų ir moterų iš visų visuomenės sluoksnių, „dėl Kristaus palikusių viską ir pabėgusių iš pasaulio. Jie save vadina mažesniaisiais broliais ir mažesniosiomis seserimis ir gyvena labai sutardami su popiežiumi ir kardinolais... Moterys <...> gyvena bendrai įvairiose įstaigose netoli miesto. Jie negauna nieko, bet pragyvena iš savo rankų darbo. Juos labai liūdina ir skaudina, kad jie labiau nei norėtų gerbiami dvasininkų ir pasauliečių“ (Lettera dell‘ottobre 1216: FF, 2205.2207).

Jokūbas Vitrietis įžvalgiai pastebėjo būdingą pranciškoniškojo dvasingumo bruožą, kuriam Klara buvo labai imli, – radikalų neturtą, lydimą visiško pasitikėjimo dieviškąja apvaizda. To skatinama, ji iš popiežiaus Grigaliaus IX, o galbūt jau iš Inocento III sugebėjo gauti vadinamąją „Neturto privilegiją“ (Privilegium Paupertatis: FF, 3279). Ši privilegija tapo pagrindu, leidusiu Klarai ir jos bendražygėms iš Šventojo Damijono neturėti jokios materialinės nuosavybės. Tai buvo tikrai ypatinga išimtis iš galiojančios kanonų teisės, o bažnytinė vyresnybė tokią nuolaidą padarė įvertinusi evangelinio šventumo vaisius, įžvelgtus šventosios Klaros ir jos seserų gyvensenoje. Tai mums rodo, kad moters vaidmuo net viduramžiais buvo ne antraeilis, bet svarus. Šia prasme taip pat dera priminti, jog Klara buvo pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje parašiusi vienuolijos regulą ir pateikusi ją popiežiui patvirtinti. Taip šventojo Pranciškaus charizma turėjo būti įtvirtinta visose norinčiose gyventi pagal šventojo Pranciškaus ir šventosios Klaros pavyzdį moterų bendruomenėse, kurių jau anuomet gausiai steigėsi.

Šventojo Damijono vienuolyne Klara didvyriškai praktikavo dorybes, kuriomis turėtų išsiskirti visi krikščionys, – nuolankumą, maldingumą, atgailą ir artimo meilę. Nors ir būdama vyresnioji, ji norėjo asmeniškai tarnauti sergančioms seserims, atlikdama nemaloniausius darbus. Artimo meilė iš tikro įveikia visas kliūtis, ir kas myli, tas džiugiai priima bet kurią auką. Jos tikėjimas Kristaus realiu buvimu Eucharistijoje buvo toks tvirtas, kad jo dėka yra įvykę keletas stebuklų. Švenčiausiojo Sakramento išstatymas net privertė pasitraukti samdinius saracėnus, susiruošusius užimti vienuolyną ir nuniokoti Asyžiaus miestą.

Tokie epizodai, lygiai kaip ir kiti stebuklai, įsirėžę į atmintį, paskatino popiežių Aleksandrą IV jau 1255-aisiais, praėjus vos dvejiems metams nuo Klaros mirties, iškelti ją į altorių garbę. Kanonizacijos bulės pagiriamojoje kalboje rašoma: „Kokia stipri buvo ta šviesa ir kokia ryški ta švytinti versmė. Ta šviesa gyveno užsisklendusi klauzūroje, tačiau jos spinduliai veržėsi į lauką; nors ir sutelkta ankštame vienuolyne, ji pasklido po visą pasaulį. Sergėjama viduje, sklido į lauką. Šventoji Klara pasislėpė, tačiau jos gyvenimas atsiskleidė visiems. Klara tylėjo, tačiau garsas apie ją aidėjo“ (FF, 3284). Būtent taip ir yra, mieli bičiuliai: pasaulį geron pusėn kreipia šventieji, nuolatos perkeisdami jį galiomis, kurias išlaisvinti gali tiktai Evangelijos meilė. Šventieji yra didieji žmonijos geradariai!

Šventosios Klaros dvasingumas, jos minčių apie šventumą santrauka išryškėja ketvirtajame laiške šv. Agnei Prahietei. Šv. Klara atskleidžia visai kitokį viduramžių vaizdą, jų palikimą ir spindesį. Ji kviečia savo draugę iš Prahos žvelgti į save visų dorybių ir Viešpaties tobulumo veidrodyje: „Laiminga ta, kuriai leista mėgautis ta šventa santuoka, kad visu širdies gilumu priartėtų prie jo (Kristaus), kurio grožiu danguje žavisi visi angelai ir kurio meilė uždega, kontempliacija atgaivina, gerumas pasotina, saldumas pripildo džiaugsmo, atminimas saldžiai spindi, kvapsnis prikelia mirusiuosius, o regėjimas palaimingus daro visus dangiškosios Jeruzalės gyventojus. Jis yra šlovės spindesys, amžinosios šviesos spindesys ir tobulas atspindys. Kasdien pažvelk į tą veidrodį, karaliene, Kristaus nuotaka, ir jame įdėmiai apžiūrėk savo veidą, nes taip gali papuošti savo vidų ir išorę... Tas veidrodis atspindi palaimingą neturtą, nuolankų šventumą ir neapsakomą meilę“ (Lettera quarta: FF, 2901–2903).

Dėkokime Dievui, kad jis mums davė šventųjų, užkalbinančių mūsų širdį ir teikiančių mums krikščioniškojo gyvenimo pavyzdį, kuriuo verta sekti. Norėčiau užbaigti tais pačiais palaiminimo žodžiais, kuriuos šventoji Klara parašė savo seserims ir kuriuos labai rūpestingai dar ir šiandien sergsti klarisės, savo malda ir darbais vertingai praturtinančios Bažnyčios gyvenimą. Tai žodžiai, iš kurių sklinda jos visas motiniškas švelnumas: „Laiminu jus savo gyvenime ir po mirties kaip galiu ir labiau negu galiu visais palaiminimais, kuriais gailestingumo Tėvas laimino ir laimins savo sūnus ir dukteris ir kuriais savo dvasinius sūnus ir dukteris laimino ir laimins dvasiniai tėvai ir motinos. Amen“ (FF, 2856).