Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau kalbėti apie šventąją Matildą Hakebornietę, vieną iš Helftos vienuolyno asmenybių, gyvenusią XIII amžiuje. Kita to paties vienuolyno sesuo, Gertrūda Didžioji, savo veikalo Liber specialis gratiae („Ypatingųjų malonių knyga“), kuriame aprašytos Dievo šv. Matildai dovanotos ypatingosios malonės, VI knygoje taip teigia: „Tai, ką užrašėme, yra nedaug, palyginti su tuo, apie ką neužsiminėme. Vien Dievo garbei ir artimo naudai paskelbiame šiuos dalykus, nes būtų neteisinga nutylėti daugybę malonių, Matildos iš Dievo gautų ne sau, bet, mūsų nuomone, mums ir tiems, kurie ateis po mūsų“ (Mechthild von Hackeborn. Liber specialis gratiae, VI, 1).

Šio šventosios Gertrūdos ir kitos Helftos vienuolyno sesers parengto veikalo atsiradimo istorija nepakartojama. Sulaukusi penkiasdešimties metų, Gertrūda patyrė gilią dvasinę krizę, lydimą dar ir didelių fizinių skausmų. Būdama tokios būklės, ji dviem savo vienuolyno seserims papasakojo apie ypatingas malones, kuriomis Dievas ją vedė nuo ankstyvos vaikystės, nežinodama, kad šios viską užrašinėja. Kai tai pastebėjo, ji labai sunerimo ir sutriko. Tačiau Viešpats ją padrąsino ir leido suprasti, jog tai užrašyta Dievo garbei ir artimo naudai (plg. ten pat, II, 25; V, 20). Tad šis veikalas tapo pagrindinis žinių apie mūsų šventosios gyvenimą ir dvasingumą šaltinis.

Jis mus supažindina su barono fon Hakeborno šeima, viena kilmingiausių, turtingiausių ir galingiausių Tiuringijoje, giminystės ryšiais susijusia su imperatoriumi Fridrichu II, ir su Helftos vienuolynu šlovingiausiu jo istorijos laikotarpiu. Baronas vienuolynui jau buvo patikėjęs vieną savo dukterį, Gertrūdą Hakebornietę (1231/1232–1291/1292), iškilią asmenybę, kuri, keturiasdešimt metų būdama abatė, įspaudė vienuolyno gyvenimui ypatingą žymę, paversdama jį nepaprastai garsiu mistikos ir kultūros centru, mokslinių ir teologinių tyrinėjimų mokykla. Gertrūda teikdavo vienuolėms intelektinį ugdymą, leidžiantį joms puoselėti dvasingumą, besiremiantį Šventuoju Raštu, liturgija, patristine tradicija, cistersų regula ir dvasingumu, pirmenybę teikiant šv. Bernardui Klerviečiui ir šv. Vilhelmui Tjeriečiui. Ji buvo tikra mokytoja, pavyzdys viskuo – ir evangeliniu radikalumu, ir apaštalavimo uolumu. Matilda, nuo vaikystės supama ir ragavusi sesers sukurtos dvasinės ir kultūrinės aplinkos, vėliau prie jos prisidėjo ir savo asmeniniu indėliu.

Matilda gimė 1241 ar 1242 m. Helftos pilyje, ji buvo trečioji barono duktė. Septynerių metų kartu su savo motina aplankė savo seserį Gertrūdą Rodersdorfo vienuolyne. Ją taip sužavėjo aplinka, kad kuo karščiausiai panoro tapti jos dalimi. Tad į vienuolyną įstojo kaip mokinė, o 1258 m. tapo vienuolė; vienuolynas per tą laiką persikėlė į Helftą, Hakeborno sritį. Matilda išsiskyrė nuolankumu, uolumu, mielumu, nuoširdumu, tyru ir nekaltu gyvenimu, artimu ir intensyviu santykiu su Dievu, Mergele Marija ir šventaisiais. Buvo apdovanota dideliais prigimtiniais ir dvasiniais talentais, „žiniomis, protu, literatūros išmanymu ir nuostabiai švelniu balsu: ji visais atžvilgiais buvo tikras vienuolyno lobis“ (ten pat, Pratarmė). Tad „Dievo lakštingala“, taip ji netrukus buvo praminta, dar jauna tapo vienuolyno mokyklos vadove, choro vadove, naujokių mokytoja ir visas šias pareigas vykdė talentingai ir nenuilstamai uoliai ne tik vienuolių, bet ir visų, norėjusių pasisemti jos išminties ir gerumo, naudai.

Dievo apdovanota mistinio regėjimo dovana, Matilda parašė daug maldų. Mokė ištikimo tikėjimo ir didelio nuolankumo, patardavo, guosdavo ir padėdavo atpažinti pašaukimus: „Ji dėstė mokymą, – rašoma, – taip išsamiai, kaip niekada nebuvo dėstoma vienuolyne, ir mes labai bijodavome, kad daugiau nieko panašaus nebepamatysime. Pasiklausyti Dievo žodžio seserys rinkdavosi aplink ją kaip apie pamokslininką. Ji visiems buvo priebėga ir visų guodėja, turėjo nepakartojamą Dievo dovaną – malonę kiekvienam laisvai atskleisti širdies paslaptis. Daugelis žmonių, ne tik vienuolyno, bet ir iš toli atkakusių ateivių, vienuolių ir pasauliečių, paliudijo, kad ši šventoji mergelė išlaisvino juos iš rūpesčių ir kad jų niekada niekas nebuvo taip paguodęs, kaip jinai. Ji sukūrė ir išmokė tiek daug maldų, jog surinktos jos prilygo psalmynui“ (ten pat, VI, 1).

1261 m. į vienuolyną atvyko jauna, vos penkerių metukų, mergaitė, vardu Gertrūda. Ją patikėjo šventajai Matildai, kaip tik einančiai dvidešimtuosius metus. Matilda mergaitę mokė ir vadovavo jos dvasiniam gyvenimui, ir ši tapo ne tik iškili mokinė, bet ir jos artimiausia patikėtinė. 1271 ar 1972 m. į vienuolyną taip pat įstojo Matilda Magdeburgietė. Dabar čia gyveno keturios didžios moterys – dvi Gertrūdos ir dvi Matildos, garsinusios vokiškąją vienuolystę. Per visą ilgą gyvenimą vienuolyne Matildą kamavo nenutrūkstamos smarkios kančios, greta kurių jį dar rinkdavosi sunkiausius atgailos darbus dėl nusidėjėlių atsivertimo. Taip ji iki gyvenimo pabaigos dalyvavo Viešpaties kančioje (plg. Ten pat, VI, 2). Malda ir kontempliacija buvo gyvybiškai svarbi jos egzistencijos dirva: iš čia išauga apreiškimai, jos mokymai, tarnavimas artimui, jos tikėjimo kelionė ir meilė. Veikalo Liber specialis gratiae pirmojoje knygoje autorės pasakoja apie Viešpaties ir šventųjų, pirmiausia Švenčiausiosios Mergelės Marijos, švenčių artumą šv. Matildai. Įspūdingas šios šventosios gebėjimas gyventi įvairiais, net paprasčiausiais, liturgijos dėmenimis ir pritaikyti juos kasdieniame vienuolyno gyvenime. Kai kurie įvaizdžiai, posakiai, pritaikymai kartais artimi ir mūsų jausenai, tačiau, tik turint prieš akis vienuoliškąjį gyvenimą su jo reikalavimais mokytojai ir choro vadovei, galima suvokti, kokius nepakartojamus auklėtojos ir ugdytojos gebėjimus jai reikėjo turėti, kad galėtų savo seserims padėti pagal liturgiją intensyviai išgyventi kiekvieną vienuoliškojo gyvenimo akimirką.

Kaip liturginę maldą Matilda pirmiausia pabrėžia kanonines valandas, šv. Mišių šventimą, pirmiausia šventąją Komuniją. Susivienijusi su Viešpačiu jo karščiausioje ir švelniausioje širdyje, ji dažnai išgyvendavo ekstazę, įstabų dialogą, kurio metu prašydavo vidinio apšvietimo ir ypatingu būdu melsdavosi už seseris ir bendruomenę. Jos dėmesio centre visada būdavo Kristaus slėpiniai, į kuriuos ją šventumo kelyje nuolatos kreipdavo Mergelė Marija: „Jei sieki tikrojo šventumo, būk šalia mano Sūnaus, jis yra visa pašventinantis tikrasis šventumas“ (ten pat, I, 40). Toje jos artybėje Viešpačiui nuošalyje nelieka ir visas pasaulis – Bažnyčia, geradariai, nusidėjėliai. Jai žemė ir dangus buvo suvienyti.

Jos regėjimai, mokymai ir gyvenimo egzistenciniai įvykiai apibūdinami posakiais, primenančiais liturginę ir biblinę kalbą. Ji stebina giliu Šventojo Rašto, kuris jai buvo kasdienė duona, išmanymu. Ji nuolatos juo remiasi – tai mėgaudamasi bibliniais tekstais liturgijoje, tai semdama iš jo simbolius, žodžius, sąvokas, įvaizdžius, personažus. Jos potraukis prie Evangelijos apibūdinamas taip: „Evangelijos žodžiai jai būdavo nuostabus valgis ir jos širdyje sukeldavo tokius švelnumo jausmus, kad ji iš džiaugsmo neįstengdavo pabaigti skaitinio... Šiuos žodžius ji skaitydavo taip karštai, kad visiems žadindavo maldingumą. Kai giedodavo chore, panašiai būdavo taip pagaunama Dievo, taip apimta užsidegimo, kad jos jausmai reikšdavosi gestais... Kartais ji įpuldavo į tokią ekstazę, kad neatsiliepdavo šaukiama ar purtoma, ir tik pamažu vėl imdavo suvokti išorinę aplinką“ (ten pat, VI, 1). Viename jos regėjimų pats Jėzus rekomendavo jai Evangeliją. Nusakydamas savo Švenčiausiosios Širdies skausmus, jis kartą pasakė: „Įsivaizduok, kokia didelė mano meilė: jei nori ją gerai pažinti, niekur nerasi jos aiškesnės išraiškos kaip Evangelijoje. Niekas negali galingiau ir švelniau išreikšti tų jausmų kaip šie žodžiai: Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau (Jn 15, 9)“ (ten pat, I, 22).

Mieli bičiuli, šv. Matildos Hakebornietės dvasinė patirtis išaugo iš asmeninės maldos ir liturgijos, pirmiausia Valandų liturgijos ir šv. Mišių. Vadovaudamasi Šventuoju Raštu ir maitindamasi Eucharistine duona, ji, visada visiškai ištikima Bažnyčiai, žengė artimos vienybės su Viešpačiu keliu. Šitai ir mus turėtų galingai kviesti sustiprinti savo draugystę su Kristumi, pirmiausia kasdiene malda ir dėmesingu, ištikimu ir veikliu dalyvavimu šv. Mišiose. Liturgija yra didžioji dvasingumo mokykla.

Mokinė Gertrūda išraiškingai aprašė paskutines šv. Matildos Hakebornietės akimirkas, labai sunkias akimirkas, tačiau kartu nuskaidrintas Švenčiausiosios Trejybės, Viešpaties, Mergelės Marijos, visų šventųjų ir jos biologinės sesers Gertrūdos buvimo. Atėjus valandai iškeliauti pas Viešpatį, ji meldė jo dėl sielų išgelbėjimo pratęsti jos kančias, ir Kristus liko patenkintas šiuo paskutiniu jos meilės ženklu.

Matilda sulaukė 58 metų amžiaus. Paskutinius jos gyvenimo metus ženklino sunki liga. Jos veikalas ir garsas apie jos šventumą plačiai paplito. Paskutinę valandą ji ištarė: „Viešpačių Viešpatie, <...> vienintele mano mylinčios sielos saldybe, <...> mes giedame: Venite vos benedicti Patris mei („Ateikite, mano Tėvo palaimintieji“) <...> ir susijungė su jo šlove“ (ten pat, VI, 8).

Šventoji Matilda Hakebornietė patiki mus Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Mergelei Marijai. Ji kviečia aukštinti Sūnų Motinos širdimi, o Mariją – Sūnaus Širdimi: „Sveikinu Tave, o garbingiausioji Mergele, toje švenčiausioje rasoje, kuri tavyje išlieta Švenčiausiosios Trejybės; sveikinu Tave šlovėje ir džiaugsme, kuriuo džiaugiesi amžinybėje, Ta, kuri pirma visų žemės ir dangaus kūrinių dar iki pasaulio sukūrimo buvai išrinkta. Amen.“