Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau papasakoti apie Angelę Folinjietę, didžią viduramžių mistikę, gyvenusią XIII amžiuje. Paprastai žavimasi jos pasiektomis vienybės su Dievu patirties viršūnėmis, tačiau per menkai atsižvelgiama į pirmuosius žingsnius, jos atsivertimą ir ilgą kelią, kurį ji nuėjo nuo pat pradžios, nuo „didžiulės pragaro baimės“ iki visiško susivienijimo su Trejybe. Pirmoji Angelės gyvenimo atkarpa nė iš tolo nepriminė karštai Viešpaties mokinei prideramos gyvensenos. Ji gimė apie 1248-uosius pasiturinčioje šeimoje. Tėvas netrukus mirė, o motina ją auklėjo daugiau ar mažiau paviršutiniškai. Ji greitai suartėjo su pasaulietine Folinjo (Foligno) miesto aplinka, susipažino su vyru, būdama dvidešimties metų už jo ištekėjo ir susilaukė vaikų. Jos gyvenimas buvo lengvabūdiškas, ji dažnai rodydavo nepagarbą vadinamiesiems „atgailautojams“ – anoje epochoje plačiai paplitusiems, – tai yra tiems, kurie, trokšdami sekti Kristumi, išdalydavo savo turtus ir gyveno melsdamiesi, pasninkaudami, tarnaudami Bažnyčiai ir praktikuodami artimo meilę.

Kai kurie įvykiai, kaip antai smarkus žemės drebėjimas 1279-aisiais, uraganas, ilgas karas su Perudža (Perugia), paveikia Angelės gyvenimą. Ji pamažu ima suvokti savo nuodėmes ir žengia lemtingą žingsnį: šaukiasi šventojo Pranciškaus, kuris pasirodo jai regėjime, kad paklaustų patarimo dėl viso gyvenimo išpažinties: eina 1285-ieji, Angelė atlieka išpažintį pas vieną brolį iš San Feličijano miestelio. Po trejų metų atsivertimo kelyje dar vienas posūkis: ji nutraukia visus savo meilės ryšius, o po kelių mėnesių miršta jos motina, vyras ir visi vaikai. Tada Angelė parduoda savo turtą ir 1291 m. įstoja į Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną. Miršta Folinjo mieste 1309 m. sausio 4 d.

Palaimintosios Angelės Folinjietės knygoje, kurioje surinkti su mūsų palaimintąja susiję dokumentai, pasakojama apie jos atsivertimą, nurodomos jam būtinos priemonės – atgaila, nuolankumas ir išbandymai, pateikiami Angelės potyrių, prasidėjusių 1285-aisiais, etapai, seka. Joje primenama, ką ji išgyveno ir papasakojo savo nuodėmklausiui, kuris viską kuo sąžiningiau užrašė, vėliau stengdamasis tai suskirstyti į etapus, jo pavadintus „žingsniais ar pokyčiais“, bet nepajėgė iki galo tinkamai surikiuoti (plg. Il libro della beata Angela da Foligno. Cinisello Balsamo 1990, p. 51). To priežastis ta, kad palaimintosios Angelės išgyventi susivienijimo potyriai visiškai įtraukdavo dvasines ir fizines jusles, o iš to, ką ji per tas ekstazes „suvokia“, jos dvasioje išlieka, taip sakant, vien „šešėlis“. „Aš tikrai girdžiu tuos žodžius, – išpažįsta ji po vienos mistinės pagavos, – tačiau nežinau ir negaliu pasakyti: ar tai, ką mačiau ir supratau, yra tai, ką jis [Dievas] man parodė; ar tai, ką jis man panoro apreikšti, išreiškiama jūsų girdimais žodžiais. Tarp viena ir kita absoliučiai neįveikiama praraja.“ Angelė Folinjietė tiesiog pateikia savo mistinius „išgyvenimus“ jų neapmąstydama, nes tai dieviškieji apšvietimai, atsirandantys jos sieloje netikėtai ir nelauktai. Net jos nuodėmklausys pavargdavo žymėtis visus įvykius, „dar ir dėl didelio ir įstabaus santūrumo dieviškųjų dovanų atžvilgiu“ (ten pat, p. 194). Angelės sunkumus išreikšti savo mistinius potyrius lydi jos klausytojų sunkumai juos suprasti. Tai mums aiškiai parodo, kad vienatinis ir tikrasis Mokytojas Jėzus Kristus gyvena kiekvieno tikinčiojo širdyje ir trokšta ją visą užvaldyti. Panašiai ir Angelė rašė laiške vienam iš savo dvasinių vaikų: „Vaikeli, jei pamatytum mano širdį, būtum visiškai prispirtas daryti viską, ko norėtų Dievas, nes mano širdis yra Dievo širdis, o Dievo širdis yra manoji.“ Čia ataidi šventojo Pauliaus žodžiai: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Tad apžvelkime tik kelis „žingsnius“ turtingame dvasiniame mūsų palaimintosios kelyje. Pirmasis, tiesą sakant, yra sąlyga: „Pirmasis – patikslina ji, – yra nuodėmės suvokimas, iš kurio sieloje gimsta didžiulė baimė būti pasmerktam; šio žingsnio metu karčiai verkiau“ (Il libro della beata Angela da Foligno, p. 39). Ši pragaro „baimė“ atitinka „atsivertimo“ momentu turėtąjį Angelės tikėjimą, tikėjimą, dar skurdų meilės, Dievo meilės. Gailestis, pragaro baimė ir atgaila atveria Angelę skausmingam kryžiaus keliui, kuris truko nuo aštunto iki penkiolikto žingsnio ir atvedė prie „meilės kelio“. Jos nuodėmklausys pasakoja: „Tikinčioji dabar man pasakė: turėjau tokį dieviškąjį apreiškimą: Po to, ką užrašėte, užrašykite, kad kiekvienas, trokštantis išlikti malonėje, nei džiaugsme, nei liūdesyje, nelygu kaip mano bus dovanota ar leista, neturi nugręžti savo sielos akių nuo kryžiaus“ (ten pat, p. 143). Tačiau šiame etape Angelė dar „nejautė meilės“; ji teigia: „Siela išgyvena kančią ir kartėlį, ji dar nepatiria meilės, tik skausmą“ (ten pat, p. 39), ir lieka nepatenkinta.

Angelė jaučia, kad ji Dievui turėtų duoti kažką nuodėmėms atitaisyti, tačiau tik pamažu supranta, jog nieko negali pasiūlyti: jo akivaizdoje ji yra „niekas“. Suvokia, kad jis iš jos nereikalauja dovanoti jam Dievo meilę, nes ji jam tegali dovanoti tik savo „nieką“, savo „negebėjimą mylėti“. Pasak jos: tik „tikra ir tyra meilė, kuri kyla iš Dievo, yra sieloje ir leidžia pažinti savo silpnybes ir Dievo gerumą. <...> Tokia meilė neša sielą Kristuje ir ji be krislelio abejonės supranta, kad nėra jokios apgaulės. Į šią meilę negali įsimaišyti nieko, kas yra iš šio pasaulio“ (ten pat, p. 124–125). Nepakartojamai ir visiškai atsilapoti Dievo meilei, iškiliausiai pasireiškiančiai Kristuje: „O, mano Dieve, – meldžia ji, – padaryk mane vertą pažinti aukščiausią slėpinį, kurį sukūrė tavo karščiausia ir neapsakoma meilė kartu su Trejybės meile, tai yra aukščiausią švenčiausiojo įsikūnijimo mūsų labui slėpinį. <...> O, nesuvokiamojo meile! Nėra meilės, didesnės už tą, kuri mano Dievą paskatino tapti žmogumi, kad aš būčiau padaryta Dievu“ (ten pat, p. 295). Tačiau Angelės širdis vis dar paženklinta nuodėmės žaizdų: ir po geros išpažinties ji jaučiasi gavusi atleidimą ir parblokšta nuodėmės, laisva ir saistoma praeities, išrišta, bet stokojanti atgailos. Ją tebepersekioja mintis apie pragarą, nes juo toliau siela žengia krikščioniškojo tobulumo keliu, juo labiau ji įsitikina esanti „neverta“ ir nusipelniusi tik pragaro.

Taip Angelė savo mistiniame kelyje giliai suvokia esminę tikrovę: iš jos „nevertumo“ ir „pelnyto pragaro“ ją išlaisvins ne jos „vienybė su Dievu“ ir „tiesos“ turėjimas, bet tik nukryžiuotas Kristus, „jo nukryžiavimas dėl manęs“, jo meilė. Aštuntajame žingsnyje ji sako: „Vis dar nesupratau, kas didesnis gėris – mano išlaisvinimas iš nuodėmių ir išgelbėjimas iš pragaro, mano atsivertimas ir atgaila ar nukryžiavimas dėl manęs“ (ten pat, p. 41). Kiekviename savo kelio tobulumo link tarpsnyje ji suvokė trapią meilės ir kančios pusiausvyrą. Kaip tik todėl ji teikia pirmenybę nukryžiuoto Kristaus kontempliavimui, mat viename regėjime išvydo įgyvendintą tobulą pusiausvyrą: žmogus-Dievas ant kryžiaus yra aukščiausias kančios aktas, kuris sykiu yra aukščiausias meilės aktas. Trečiajame palaimintosios „Pamokyme“ ji primygtinai šią kontempliaciją pabrėžia ir tvirtina: „Juo tobuliau ir gryniau regime, juo tobuliau ir gryniau mylime. <...> Todėl juo daugiau matome Dievą ir žmogų Jėzų Kristų, juo labiau per meilę esame perkeičiami į jį. <...> Tai, ką pasakiau apie meilę, <...> sakau ir apie skausmą: kontempliuodama neapsakomą Dievo ir žmogaus Jėzaus Kristaus skausmą, siela persiima skausmu ir pati paverčiama skausmu“ (ten pat, p. 190–191). Panirti, pavirsti nukryžiuotojo Kristaus meile ir skausmu reiškia su juo susitapatinti. Angelės atsivertimas, šia išpažintimi prasidėjęs 1285 m., subrendo, kai Dievo atleidimas jos sielai pasirodė kaip neužtarnauta Tėvo, visos meilės šaltinio, meilės dovana: „Pasiteisinimų negali būti – teigia ji, – nes kiekvienas gali Dievą mylėti, o jis sielą tenori išganyti, nes ją myli ir yra jos meilė“ (ten pat, p. 76).

Palaimintosios Angelės dvasinis kelias nuo atsivertimo prie mistinio patyrimo, nuo to, kas išreiškiama, prie to, kas neišreiškiama, vedė per Nukryžiuotąjį. Jis, „kenčiantis Dievas-žmogus“, tapo jai „tobulumo mokytoju“. Todėl jos visa mistinė patirtis krypsta į tobulą „supanašėjimą“ su juo, vis giliau ir radikaliau apsivalant ir persikeičiant. Šiam įstabiam užmojui Angelė atsiduoda visa savo esybe, siela ir kūnu, nuo pradžios iki pabaigos netausodama savęs atgailomis ir išbandymais, trokšdama mirti kęsdama tokius pačius skausmus, kokius kentė nukryžiuotas Dievas-žmogus, idant visa būtų perkeista į jį: „O Dievo Sūnau, – meldžia ji, – ligi galo paversk mane kenčiančiu Dievu-žmogumi, kuris mus taip mylėjo, kad atidavė save mirti gėdingiausia mirtimi, neapsakomai, skausmingiausiai ir karčiausiai kentėdamas. Ir tik iš meilės tau, o žmogau!“ (ten pat, p. 247). Taip susitapatinti reiškia gyventi taip, kaip gyveno Jėzus: kenčiant neturtą, panieką, skausmą, nes „per žemišką neturtą siela suras amžinuosius turtus, per panieką ir gėdą įgis aukščiausios garbės ir didžiausios šlovės, per nedidelę atgailą, atliekamą su gailesčiu ir skausmu, sulauks aukščiausiojo Gėrio, amžinojo Dievo, begalinės saldybės ir paguodos“ (ten pat, p. 293).

Nuo atsivertimo iki mistinio susivienijimo su nukryžiuotu Kristumi, Neišreiškiamuoju, kelias tolimas, o jo paslaptis yra nuolatinė malda: „Juo daugiau melsies, juo labiau būsi apšviečiamas; juo labiau būsi apšviečiamas, juo giliau ir intensyviau regėsi aukščiausiąjį Gėrį, geriausiąją Esybę; juo giliau ir intensyviau ją regėsi, juo labiau mylėsi; juo labiau mylėsi, juo labiau džiaugsiesi; juo labiau džiaugsiesi, juo geriau suprasi ir daugiau gebėsi suprasti. Paskui pasieksi šviesos pilnatvę, nes suprasi, kad negali nieko suprasti“ (ten pat, p. 184).

Brangūs broliai ir seserys, palaimintosios Angelės gyvenimas prasideda pasaulietine egzistencija, gana nutolusia nuo Dievo. Tačiau paskui ji susiduria su šv. Pranciškaus asmenybe ir galiausiai susitikimas su nukryžiuotu Kristumi atveria jos sielą Dievo buvimui, tiesai, kad tik gyvenimas kartu su Dievu tampa tikruoju gyvenimu, nes per skausmą dėl nuodėmių tampa meile ir džiaugsmu. Tokia yra palaimintosios Angelės žinia mums. Šiandien mums visiems gresia pavojus gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų: jis atrodo tolimas mūsų šiandieniam gyvenimui. Tačiau Dievas turi tūkstančius būdų, kiekvienam iš mūsų savitą, būti mūsų sieloje, parodyti, kad jis egzistuoja, mane pažįsta ir myli. Palaimintoji Angelė norėtų atkreipti mūsų dėmesį į ženklus, kuriais Viešpats palyti mūsų sielą, atkreipti dėmesį į Dievo buvimą čia ir dabar, kad išmoktume gyventi su Dievu ir Dievo link bendrystėje su nukryžiuotu Kristumi. Melskime Viešpatį, kad jis padarytų mus imlius jo buvimo čia ir dabar ženklams, mokantiems, kaip turėtume gyventi tikrą gyvenimą. Dėkoju.