Brangūs broliai ir seserys!

Jaudinančioje Didžiojo 2000-ųjų metų jubiliejaus vigilijoje garbingasis Dievo tarnas Jonas Paulius II šventąją Brigitą Švedę paskelbė Europos globėja. Šįryt norėčiau supažindinti su šios šventosios asmenybe, jos žinia ir priežastimis, dėl kurių ji ir šiandien daug ko gali pamokyti Bažnyčią ir pasaulį.

Šventosios Brigitos gyvenimą pažįstame labai gerai, nes jos dvasios tėvai parašė jos biografiją, kad po Brigitos mirties 1373 m. iškart būtų galima pradėti kanonizacijos procesą. Brigita buvo gimusi prieš septyniasdešimt metų, 1303-iaisiais, Finsteryje, Švedijoje, Šiaurės Europos tautoje, kuri prieš tris šimtmečius priėmė krikščionių tikėjimą su tokiu pačiu užsidegimu, su kokiu šventoji perėmė jį iš savo tėvų, labai pamaldžių žmonių, priklausiusių kilmingai šeimai, artimai karaliaus dvarui.

Šios šventosios gyvenime galime išskirti du etapus.

Pirmasis apibūdintinas kaip sėkmingai ištekėjusios moters būvis. Jos sutuoktinis, vardu Ulfas, buvo Švedijos karalystės vienos svarbios apygardos gubernatorius. Santuoka truko dvidešimt aštuonerius metus iki Ulfo mirties. Joje gimė aštuoni vaikai, iš kurių antragimė Karina (Kotryna) irgi gerbiama kaip šventoji. Tai iškalbingai liudija Brigitos pastangas auklėti savo vaikus. Apskritai jos pedagoginė išmintis taip vertinta, kad Švedijos karalius Magnusas kurį laiką buvo ją iškvietęs į dvarą, jog pamokytų švedų kultūros jo jauną sutuoktinę Bjanką Namurietę.

Brigita, dvasiškai vadovaujama mokyto vienuolio, įvesdinusio ją į Šventojo Rašto studijas, darė tokią teigiamą įtaką savo šeimai, kad ji tapo tikra „namų Bažnyčia“. Kartu su vyru priėmė pranciškonų tretininkų regulą. Dosniai praktikavo meilės darbus stokojančiųjų atžvilgiu, be kita ko, įsteigė ligoninę. Greta savo žmonos Ulfas mokėsi tobulinti savo charakterį ir daryti pažangą krikščioniškojo gyvenimo kelyje. Grįžę iš ilgos piligriminės kelionės į Santjagą de Kompostelą, kur 1341 m. leidosi kartu su kitais šeimos nariais, sutuoktinai subrandino mintį gyventi susilaikant. Netrukus Ulfas užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą vienuolyno, į kurį pasitraukė, ramybėje.

Pirmasis šv. Brigitos gyvenimo etapas padeda mums geriau įvertinti, ką šiandien galime apibrėžti kaip autentišką „santuokinį dvasingumą“: palaikomi Santuokos sakramento malonės, šventumo keliu sutuoktiniai krikščionys gali žengti kartu. Kaip Brigitos ir Ulfo atveju, neretai sutuoktinį tikėjimo keliu savo religiniu jautrumu, švelnumu ir romumu nukreipia moteris. Turiu prieš akis daugybę moterų, ir šiandien savo šeimose kasdien skleidžiančių tikrojo krikščioniškojo gyvenimo šviesą. Viešpaties Dvasia ir šiandien gali paskatinti sutuoktinius krikščionis gyventi šventai, rodant pasauliui, kokia graži yra santuoka, besiremianti Evangelijos vertybėmis – meile, švelnumu, abipuse pagalba, vaisingumu ir vaikų auklėjimu, atvirumu pasauliui ir solidarumu su juo, dalyvavimu Bažnyčios gyvenime.

Brigitai tapus našle, prasidėjo antras jos gyvenimo etapas. Ji atmetė antros santuokos galimybę, kad malda, atgaila ir artimo meilės darbais galėtų pagilinti vienybę su Viešpačiu. Tad ji gali būti sektinas pavyzdys ir našlėms krikščionėms. Mirus vyrui, Brigita, išdalijusi visus turtus vargšams, įstojo į Alvastros cistersų vienuolyną, tačiau vienuoliškųjų įžadų nedavė. Čia prasidėjo ligi gyvenimo pabaigos ją lydėję dieviškieji apreiškimai. Juos Brigita padiktuodavo savo sekretorėms ir nuodėmklausiams, kurie, išvertę iš švedų kalbos į lotynų, surinko juos į aštuonių tomų veikalą, pavadintą Revelationes („Apreiškimai“). Šiuos tomus dar papildė knyga Revelationes extravagantes („Ypatingieji apreiškimai“).

Šv. Brigitos patirtų apreiškimų turinys ir stilius įvairialypiai. Kartais apreiškimai perteikiami dialogų tarp dieviškųjų Asmenų, Mergelės, šventųjų ir net demonų pavidalu; dialogais, kuriuose dalyvauja ir šv. Brigita. Kartais pasakojamas tam tikras regėjimas, dar kitoje vietoje pranešama, ką jai apie savo Sūnaus gyvenimą ir slėpinius apreiškė Mergelė Marija. Šv. Brigitos patirtų apreiškimų, kartais keliančių abejonių, vertę savo laiške Spes aedificandi patikslino garbingasis Jonas Paulius II: „Pripažindama Brigitos šventumą, Bažnyčia apskritai pritarė jos vidinės patirties autentiškumui, nors ir nepaskelbė jokios ištaros dėl pavienių apreiškimų“ (5).

Iš tiesų, skaitydami šiuos apreiškimus, aptiksime daug svarbių temų. Pavyzdžiui, dažnai labai smulkmeniškai ir realistiškai aprašinėjama Kristaus kančia, kuriai Brigita rodė ypatingą pagarbą, nes kontempliuodama įžvelgdavo joje begalinę Dievo meilę žmonėms. Iš su ja kalbančio Viešpaties lūpų ji išgirsta šiuos jaudinančius žodžius: „O manieji draugai, taip švelniai myliu savo avis, kad aš, jei būtų įmanoma, dėl kiekvienos iš jų dar daug kartų mirčiau ta pačia mirtimi, kurią iškentėjau dėl visų atpirkimo“ (Revelationes, I knyga, 59 sk.). Dažnai tarp apreiškimų pasikartoja ir Marijos skausmingos motinystės, per kurią ji tapo gailestingumo tarpininke ir motina, tema.

Brigita suvokė, kad yra Viešpaties meilės ypatingos dovanos gavėja: „Mano dukterie, – rašoma „Apreiškimų“ pirmojoje knygoje, – išsirinkau ir myliu tave iš visos širdies... daugiau už viską pasaulyje“ (1 skyrius). Apskritai Brigita gerai suvokė ir buvo tvirtai įsitikinusi, kad kiekviena charizma skirta statydinti Bažnyčią. Kaip tik dėl to nemažai jos apreiškimų pateikiami kaip griežti įspėjimai jos meto tikintiesiems, įskaitant religinę ir politinę valdžią, kurią ji ragino nuosekliai gyventi krikščioniškai, tačiau visa tai darė pagarbiai ir likdama visiškai ištikima Bažnyčios mokymui, pirmiausia apaštalo Petro įpėdiniui.

1349 m. šv. Brigita visam laikui paliko Švediją ir leidosi į piligriminę kelionę Romon. Ji troško ne tik dalyvauti šventųjų 1350-ųjų metų Jubiliejuje, bet ir gauti popiežiškąjį vienuoliškojo Šventojo Atpirkėjo ordino, kurį sudarytų abatės vadovaujami vyrai ir moterys vienuoliai, regulos patvirtinimą. Tas neturėtų stebinti: viduramžiais egzistavo daug vienuolijų, turinčių vyriškąją ir moteriškąją atšakas, bet besilaikančių tos pačios regulos ir pavaldžių abatei. Didžiojoje krikščionybės tradicijoje moteriai iš tikro buvo pripažįstamas jos tikrasis kilnumas ir, turint prieš akis Marijos, apaštalų karalienės, pavyzdį, vieta Bažnyčioje, kuri, nors ir nesutampa su įšventinamąja kunigyste, yra tiek pat svarbi dvasiškai ugdant bendruomenę. Be to, šiandieniame pasaulyje labai svarbus pašvęstųjų vyrų ir moterų bendradarbiavimas, visada atsižvelgiant į jų savitus pašaukimus.

Lydima dukters Karinos, Brigita Romoje intensyviai apaštalavo ir meldėsi. Iš Romos surengė piligriminę kelionę po įvairias Italijos šventoves, pirmiausia į Asyžių, šv. Pranciškaus, kurį šv. Brigita labai gerbė, gimtinę. 1371 m. pagaliau išsipildė jos didžiausias troškimas: lydima grupės savo dvasinių vaikų, kuriuos vadino „Dievo draugais“, ji leidosi į Šventąją Žemę.

Tuo laikmečiu popiežiai gyvendavo Avinjone, toli nuo Romos. Susirūpinusi Brigita akino juos grįžti į Petro sostą amžinajame mieste.

Brigita mirė 1373 m., prieš popiežiui Grigaliui XI galutinai grįžtant į Romą. Laikinai buvo palaidota Romos Šv. Lauryno bažnyčioje Panispernoje, tačiau 1374 m. jos vaikai Birgeris ir Karina jos palaikus pargabeno į tėvynę, į Vadstenos vienuolyną, šv. Brigitos įsteigto ir netrukus smarkiai išsiplėtusio vienuolių ordino vienuolyną. 1391 m. popiežius Bonifacas IX ją iškilmingai paskelbė šventąja.

Brigitos šventumas, paženklintas daugybės dovanų ir patirčių, kurias norėjau priminti šiais trumpais biografiniais-dvasiniais apmatais, daro ją iškilia Europos istorijos asmenybe. Savo skandinaviška kilme šventoji Brigita liudija, kad krikščionybė giliai persunkė visų šio žemyno tautų gyvenimą. Skelbdamas ją Europos globėja, popiežius Jonas Paulius II linkėjo, kad šventoji Brigita – gyvenusi XIV a., kai Vakarų krikščionija dar nebuvo suskilusi, – veiksmingai užtartų pas Dievą, jog jis taip laukiama malone atkurtų krikščionių vienybę. Dėl tos pačios priežasties, kuri man taip rūpi, ir kad Europa vis geriau išmoktų semtis jėgų iš savo krikščioniškųjų šaknų, šaukimės, brangūs broliai ir seserys, galingo šventosios Brigitos Švedės, ištikimos Dievo mokinės ir Europos globėjos, užtarimo. Dėkoju už dėmesį.