Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau kalbėti apie moterį, kuriai Bažnyčios istorijoje teko iškilus vaidmuo. Tai Kotryna Sienietė. Keturioliktasis amžius, kuriame ji gyveno, buvo sunki epocha Bažnyčios gyvenimui ir Italijos bei Europos socialiniam audiniui. Tačiau ir didžiausių sunkumų laikotarpiais Viešpats niekada nenustojo laiminęs savo tautos ir siuntęs šventų vyrų ir moterų, supurtančių žmonių širdis ir protus ir akinančių juos atsiversti bei atsinaujinti. Kotryna yra viena iš jų, ji ir šiandien mums kalba ir skatina mus drąsiai žengti šventumo keliu, darantis vis tobulesniais Viešpaties mokiniais.

Gimė 1347 m. Sienoje, gausioje šeimoje, mirė savo gimtajame mieste 1380 m. Sulaukusi šešiolikos metų, po vieno regėjimo, kuriame išvydo šv. Dominyką, įstojo į dominikonų trečiojo ordino moterų atšaką, vadinamą Mantellate. Likdama šeimoje, dar paauglystėje ji privačiai davė skaistumo įžadą ir atsidėjo maldai, atgailai ir artimo meilės darbams, pirmiausia ligonių pagalbai.

Pasklidus garsui apie jos šventumą, ji ėmėsi intensyvaus dvasinio vadovavimo įvairiems visuomenės sluoksniams – kilmingiesiems ir politikams, menininkams ir žmonėms iš liaudies, pašvęstiesiems asmenims, dvasininkams, įskaitant popiežių Grigalių XI, kuris tuo metu rezidavo Avinjone. Kotryna energingai ir primygtinai ragino jį grįžti į Romą. Daug keliavo skatindama imtis Bažnyčios vidinės reformos ir puoselėti taiką tarp valstybių: dėl šios priežasties garbingasis Jonas Paulius II paskelbė ją Europos globėja, kad senasis žemynas niekada neužmirštų savo krikščioniškųjų šaknų, sudarančių jo kelio pagrindą, ir toliau būtų ženklinamas pamatinių Evangelijos vertybių, laiduojančių teisingumą ir santarvę.

Kaip ir daugeliui kitų šventųjų, Kotrynai teko daug kentėti. Nepasitikėjimas buvo toks, kad, likus šešeriems metams iki jos mirties, 1374-aisiais, Dominikonų generalinė kapitula iškvietė ją į Florenciją apklausti. Jai buvo priskirtas mokytas ir nuolankus brolis Raimundas Kapujietis, būsimasis ordino generalinis vyresnysis. Jis tapo jos nuodėmklausiu ir kartu „dvasiniu sūnumi“, parašė pirmą išsamią šventosios biografiją. 1461 m. Kotryna paskelbta šventąja.

Kotrynos, kuri sunkiai skaitė ir rašyti išmoko tik suaugusi, mokymas apima „Dialogą apie dieviškąją Apvaizdą, arba Dieviškojo mokymo knygą“, dvasinės literatūros šedevrą, jos laiškų ir maldų rinkinius. Jos mokymas toks turtingas, kad Dievo tarnas Paulius VI 1970 m. paskelbė ją Bažnyčios mokytoja, šį titulą prijungdamas prie palaimintojo Pijaus IX suteikto Romos miesto globėjos ir garbingojo Pijaus XII suteikto Italijos globėjos titulų.

Viename regėjime, niekada neišdilusiame iš jos širdies ir proto, šv. Kotryna matė Dievo Motiną, pristatančią jai Kristų, kuris paduodamas spindintį žiedą pasakė: „Aš, tavo Kūrėjas ir Išganytojas, imu tave sužadėtine tikėjime, kurį privalai išlaikyti, kol su manimi danguje švęsi savo amžinąsias vestuves“ (Raimundas Kapujietis. S. Caterina da Siena, Legenda maior, 115. Siena 1998). Šis žiedas liko regimas tik jai. Šiame nepaprastame epizode išvystame gyvą Kotrynos religingumo ir bet kurio autentiško dvasingumo šerdį – kristocentrizmą. Kristus jai yra Sužadėtinis, su kuriuo ji gyvena intymų bendrystės ir ištikimybės gyvenimą. Jis yra gėris, mylimas labiau už visas kitas gėrybes.

Ši artima vienybė su Viešpačiu išryškėja ir kitame epizode iš garsiosios mistikės gyvenimo – iš širdies mainų. Pasak Raimundo Kapujiečio, kuriam Kotryna tai patikėjo, Viešpats jai pasirodė su skaisčiai raudona širdimi rankoje, atvėrė jos krūtinę, įdėjo širdį vidun ir pasakė: „Brangioji dukterie, kaip aš vieną dieną paėmiau tavo širdį, kurią tu man paaukojai, taip šiandien duodu tau savo, ir nuo šiol ji plaks vietoj tavo širdies“ (ten pat). Kotryna tikrai įkūnijo šv. Pauliaus žodžius: „...gyvenu, bet nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Kaip šventoji iš Sienos, taip kiekvienas tikintysis tejaučia poreikį susivienyti su Kristaus širdies jausmais, kad mylėtų Dievą ir artimą taip, kaip tai daro Kristus. Visi galime leistis būti tos širdies perkeičiami ir išmokomi mylėti Kristų, būti jo artumoje maitinami Dievo žodžio, jo apmąstymų ir sakramentų, pirmiausia dažnai ir maldingai priimamos Komunijos. Kotryna Sienietė irgi priklauso būriui tų eucharistinių šventųjų, kuriais užbaigiau savo apaštališkąjį paraginimą Sacramentum caritatis (plg. 94). Brangūs broliai ir seserys, Eucharistija yra nepaprasta meilės dovana, kurią Dievas mums nepaliaujamai teikia, kad maitintų mus tikėjimo kelyje, sustiprintų viltį, įžiebtų meilę, kad taptume vis panašesni į jį.

Apie tokią tvirtą ir autentišką asmenybę susibūrė tikra dvasinė šeima. Tai asmenys, susižavėję šios iškiliausią gyvenimą gyvenusios jaunos moters moraliniu autoritetingumu ir taip pat patraukti tokių regėtų mistinių reiškinių kaip dažnos ekstazės. Daugelis stojo jai tarnauti ir laikė privilegija turėti Kotryną dvasine vadove. Jie vadindavo ją „mama“, nes kaip dvasiniai vaikai gaudavo iš jos dvasinio maisto.

Ir šiandien Bažnyčia sulaukia daug naudos iš dvasinės motinystės, vykdomos daugybės moterų, pašvęstųjų ir pasauliečių, kurios maitina sielas mintimis apie Dievą, stiprina žmonių tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą kreipia į vis didesnes aukštumas. „Sūnumi tave vadinu, – rašo šv. Kotryna vienam iš savo dvasinių vaikų, kartūzui Jonui Sabatiniui, – nes gimdau tave nepaliaujamomis maldomis ir troškimu Dievo akivaizdoje, kaip motina gimdo sūnų“ (Epistoliario, Leterra n. 141: A don Giovanni de Sabbatini). Į brolį dominikoną Baltramiejų Dominiči ji kreipėsi tokiais žodžiais: „Mylimiausiasis ir brangiausiasis broli, sūneli Kristuje, saldžiajame Jėzuje.“

Kitas Kotrynos dvasingumo aspektas susijęs su ašarų dovana. Ašaros išreiškia taurų ir gilų jautrumą, gebėjimą susijaudinti ir būti švelniam. Nemažai šventųjų turėjo ašarų dovaną, atnaujindami jausmus paties Jėzaus, kuris nesuvaldė ir nepaslėpė ašarų prie savo draugo Lozoriaus kapo ir pamatęs Marijos bei Mortos sielvartą, taip pat žvelgdamas į Jeruzalę savo paskutinėmis dienomis žemėje. Pasak Kotrynos, šventųjų ašaros susimaišo su Kristaus krauju, apie kurį ji kalbėjo jaudinančiais žodžiais ir paveikiais simboliniais įvaizdžiais: „Atminkite nukryžiuotą Kristų, Dievą ir žmogų <...>. Padarykite savo tikslu nukryžiuotą Kristų, pasislėpkite Kristaus žaizdose, panirkite į nukryžiuoto Kristaus kraują“ (Epistoliario, Lettera n. 16: Ad uno il cui nome si tace).

Tai mums leidžia suprasti, kodėl Kotryna, nors ir žinodama apie žmogiškąsias kunigų silpnybes, visada juos kuo labiausiai gerbė: per sakramentus ir Dievo žodį jie teikia išganingąją Kristaus kraujo jėgą. Šventoji iš Sienos visada kviesdavo šventuosius tarnautojus, taip pat popiežių, kurį vadino „saldžiuoju Kristumi žemėje“, būti ištikimus savo atsakomybei, kuri visada ir išskirtinai reiškiasi gilia bei pastovia meile Bažnyčiai. Prieš savo mirtį ji pasakė: „Atsisveikindama su savo kūnu, aš gyvenimą iš tiesų pragyvenau Bažnyčioje ir atidaviau šventajai Bažnyčiai, o tai man didžiausia malonė“ (Raimundas Kapujietis. S. Caterina da Siena, Legenda maior, 363).

Iš šventosios Kotrynos išmokstame iškiliausio dalyko – pažinti ir mylėti Jėzų Kristų ir jo Bažnyčią. „Dialoge su dieviškąja Apvaizda“ ji nepakartojamu įvaizdžiu nusako Kristų kaip tiltą tarp dangaus ir žemės. Jį sudaro trys pakopos, Jėzaus pėdos, krūtinė ir lūpos. Kopdama šiomis pakopomis, siela pereina tris šventėjimo gyvenime etapus: atsiribojimą nuo nuodėmės, dorybių ir meilės praktikavimą, saldžią ir artimą vienybę su Dievu.

Brangūs broliai ir seserys, mokykimės iš šv. Kotrynos drąsiai, intensyviai ir nuoširdžiai mylėti Kristų ir Bažnyčią. Padarykime savais šv. Kotrynos žodžius iš „Dialogo su dieviškąja Apvaizda“ apie Kristų – tiltą: „Iš gailestingumo nuplovei mus savo kraujyje, iš gailestingumo panorai bendrauti su kūriniais. O meilės beproti! Tau nepakako įsikūnyti, panorai dar ir mirti! <...> O gailestingume! Mano širdis skęsta, kai tik apie tave galvoju: kur mintimis pasukčiau, visur aptinku tik gailestingumą!“ (sk. 30, p. 79–80).