Brangūs broliai ir seserys!

Šia paskutine iki Kalėdų švenčių audiencija nedrąsiai ir kupini nuostabos artinamės prie „vietos“, kur viskas prasidėjo dėl mūsų ir mūsų išganymo, kur viskas tapo atbaigta, kur pasaulio ir žmogaus širdies lūkesčiai susitiko ir susikryžiavo su Dievo artumu. Jau šiandien iš anksto paragauti džiaugsmo mums leidžia nedidelė šviesa, iš Betliejaus grotos pradėjusi sklisti po visą pasaulį. Adventas, kuriuo gyventi pakvietė liturgija, mus rengė noriai ir dėkingai priimti didį Viešpaties atvykimo įvykį ir visapusiškai apmąstyti jo įžengimo į pasaulį stebuklą.

Džiugus lūkestis, būdingas iki šventųjų Kalėdų, tikrai yra pamatinė laikysena krikščionio, trokštančio vaisingai išgyventi naują susitikimą su tuo, kuris ateina gyventi tarp mūsų, – su Jėzumi Kristumi, žmogumi tapusiu Dievo Sūnumi. Toks širdies nusiteikimas, kuriuo norime persiimti, buvo būdingas tiems, kurie pirmi priėmė atėjusį Mesiją – Zacharijui ir Elzbietai, piemenims, paprastai liaudžiai ir pirmiausia Marijai ir Juozapui, asmeniškai patyrusiems šio gimimo slėpinio sukeltą drebulį ir sykiu džiaugsmą. Visas Senasis Testamentas yra vienas didžiulis pažadas, turintis išsipildyti sulig galingo išganytojo atėjimu. Tokių liudijimų pirmiausia aptinkame Izaijo knygoje. Joje pasakojama, kad istorija ir visa kūrinija trokšta atpirkimo, turinčio suteikti pasauliui naujos jėgos ir naują kryptį. Taip greta Šventojo Rašto veikėjų šimtmečių tėkmėje erdvės ir reikšmės įgyja ir mūsų lūkestis, kurį išgyvename šiomis dienomis ir išlaikysime visame savo gyvenimo kelyje. Juk visa žmogaus egzistencija gaivinama to gilaus jausmo, troškimo, kad tai, ką savo protu ir širdimi pažinome bei suvokiame kaip tikriausia, gražiausia ir didingiausia, gali ateiti mūsų pasitikti, tapti mūsų akyse realu ir mus vėl pakelti.

„Štai ateina galingasis Viešpats: jis bus vadinamas Emanueliu, Dievu-su-mumis“ (gruodžio 21 d. šv. Mišių įžangos antifona). Šiomis dienomis dažnai kartojame šiuos žodžius. Šį slėpinį vėl sudabartinančios liturgijos laiku jis jau prie vartų, tas, kuris turi išgelbėti mus iš nuodėmės ir mirties, tas, kuris po Adomo ir Ievos neklusnumo mus vėl apglėbia ir atveria duris į amžinąjį gyvenimą. Šv. Ireniejus tai aiškina savo kūrinyje „Prieš erezijas“, kur teigia: „Dievo Sūnus pats pasirinko tapti nuodėmingu kūnu (plg. Rom 8, 3), kad pasmerktų nuodėmę, o pasmerkęs ją visiškai pašalintų iš žmonių giminės. Jis pašaukė žmogų būti panašų į save, būti Dievo paveikslu ir nukreipė Tėvo nurodytu keliu, kad galėtų regėti Dievą, ir pats atidavė save kaip Dievo dovaną“ (III, 20, 2–3).

Tai susiję su keliomis šv. Ireniejaus mėgstamomis idėjomis, kad Dievas Kūdikėliu Jėzumi primena mums panašumą į jį patį. Regime, koks yra Dievas. Ir per tai prisimename, kad turime būti panašūs į Dievą ir juo sekti. Dievas save dovanojo, atidavė save į mūsų rankas. Turime Dievu sekti. Galiausiai mintis, kad galime regėti Dievą. Tai centrinė šv. Ireniejaus idėja: žmogus Dievo nemato, negali matyti ir todėl nepažįsta tiesos, savęs. Tačiau žmogus, negalintis matyti Dievo, gali regėti Jėzų. O taip regėdamas Dievą, jis pradeda matyti tiesą, pradeda gyventi.

Tad Išganytojas ateina įveikti piktojo darbų ir visko, kas laiko mus atstu nuo Dievo, grąžinti mums senąjį spindesį ir pirminę tėvystę. Ateidamas pas mus Dievas taip pat parodo ir paskiria mums užduotį: būti panašiems į jį ir siekti tikrojo gyvenimo, išvysti Dievą Kristaus veide. Šv. Ireniejus toliau teigia: „Dievo Žodis apsigyvena tarp žmonių ir tampa Žmogaus Sūnumi, kad pripratintų žmones suvokti Dievą ir pripratintų Dievą gyventi žmoguje pagal Tėvo valią. Todėl Dievas mums kaip ženklą davė tą, kuris, gimęs iš mergelės, yra Emanuelis“ (ten pat). Ir šitai yra labai graži centrinė šv. Ireniejaus idėja: turime įprasti priimti Dievą. Dievas paprastai būna toli nuo mūsų gyvenimo, minčių ir veiklos. Jis prisiartino prie mūsų, ir mes turime įprasti būti kartu su Dievu. Ireniejus pabrėžtinai pakartoja, jog ir Dievas turi įprasti būti su mumis ir mumyse ir galbūt turi lydėti mus Kalėdų link, idant įprastume prie Dievo, kaip Dievas turi įprasti prie mūsų, prie mūsų skurdo ir trapumo. Todėl Dievo atėjimo tikslas ne kas kita, kaip pamokyti mus regėti ir mylėti įvykius, pasaulį ir visą aplinką Dievo akimis. Kūdikiu tapęs Žodis padeda mums suprasti, kaip veikia Dievas, kad taptume gebantys leistis būti vis labiau perkeičiami jo gerumo ir begalinio gailestingumo.

Pasaulio naktyje leiskimės dar kartą būti nustebinti ir apšviesti šio Dievo veikimo, kuris buvo visiškai netikėtas: Dievas tapo kūdikiu. Leiskimės būti nustebinti ir apšviesti žvaigždės, visą visatą pripildžiusios džiaugsmo. Ateinantis Kūdikėlis Jėzus neturi rasti mūsų nepasirengusių, užsiėmusių vien išorės pagražinimu. Su dar didesniu atidumu nei puošiame gatves ir namus privalome parengti sielą susitikti su tuo, kuris ateina mūsų aplankyti ir yra tikroji šviesa ir tikrasis grožis. Apvalykime savo sąžinę ir gyvenimą nuo visko, kas tam atėjimui stoja skersai kelio – nuo minčių, žodžių, nuostatų ir veiksmų, stengdamiesi daryti gera ir prisidėdami prie taikos pasaulyje ir teisingumo kiekvienam žmogui bei taip eidami pasitikti Viešpaties.

Būdingas Kalėdų meto ženklas yra prakartėlė. Ir Šv. Petro aikštėje ji, kaip paprastai, beveik gatava, žvelgia į Romą ir visą pasaulį, rodydama žmogumi tapusio ir savo palapinę tarp mūsų išskleidusio (plg. Jn 1, 14) Dievo slėpinio grožį. Prakartėlė išreiškia mūsų lūkestį, kad Dievas būtų arti mūsų, bet sykiu ir padėką tam, kuris nusprendė būti mūsų skurdaus ir paprasto žmogiškojo būvio dalininku. Džiaugiuosi, kad tradicija rengti prakartėles namuose, darbo ir susibūrimų vietose dar tebegyva ar iš naujo atrandama. Šis autentiškas krikščioniškojo tikėjimo liudijimas visiems geros valios žmonėms gali būti įtaigus begalinės Tėvo meilės mums įvaizdis. Jis vis dar gali nustebinti vaikų ir suaugusiųjų širdis. <...>