Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pakalbėti apie dar vieną šventąją, tokiu pačiu vardu kaip Kotryna Sienietė ir Kotryna Bolonietė. Turiu galvoje Kotryną Genujietę, pirmiausia žinomą dėl skaistyklos regėjimo. Tekstas, kuriame aprašomas jos gyvenimas ir mintys, Ligurijos mieste paskelbtas 1551 m. ir suskirstytas į tris dalis: į Vita, apie savo gyvenimą, Dimostratione et dechiaratione del purgatorio – vėliau pagarsėjusį Trattato pavadinimu, ir į Dialogo tra l‘anima e il corpo. Galutinis sudarytojas – Kotrynos nuodėmklausys kunigas Cattaneo Marabotto.

Kotryna, jauniausia iš penkių vaikų, gimė 1447 m. Genujoje. Dar būdama jauna, neteko tėvo Giacomo Fieschi. Motina, Francesca di Negro, juos taip gerai krikščioniškai auklėjo, kad vyresnioji iš dviejų dukterų tapo vienuole. Šešiolikos metų Kotryna ištekinama už Giuliano Adorno, žmogaus, kuris po komercinės ir karinės veiklos Artimuosiuose Rytuose įsikūrė Genujoje. Santuokinis gyvenimas nebuvo lengvas, taip pat ir dėl sutuoktinio, mėgusio azartinius žaidimus, charakterio. Kotryna iš pradžių mėgino irgi gyventi tokį pasaulietinį gyvenimą, tačiau jame neatrado giedrumo. Po dešimties metų jos širdis buvo kupina gilaus tuštumos ir kartėlio jausmo.

Atsivertimo pradžia laikomas nepakartojamas patyrimas, išgyventas 1473 m. kovo 20 d. Atėjus į Šv. Benedikto bažnyčią ir Malonės Dievo Motinos vienuolyną atlikti išpažinties ir atsiklaupus prieš kunigą, „mano širdis, – rašo ji pati, – buvo sužeista neapsakomos Dievo meilės“; ji taip aiškiai išvydo savo varganumą ir trūkumus ir sykiu pajuto tokį Dievo gerumą, kad kone nualpo. Ją sukrėtė savęs, savo ligtolinio gyvenimo ir Dievo gerumo pažinimas. Iš šio patyrimo gimė apsisprendimas, pervertęs visą jos gyvenimą ir išreikštas žodžiais: „Daugiau jokio pasaulio, jokių nuodėmių“ (plg. Vita mirabile, 3rv). Kotryna tada pabėgo nutraukusi išpažintį. Grįžusi namo, pasitraukė į nuošaliausią patalpą ir ilgai verkė. Tą akimirką ji buvo pamokyta, kaip melstis, suvokė begalinę Dievo meilę jai, nusidėjėlei, išgyveno dvasinę patirtį, kurios nepajėgė išsakyti žodžiais (plg. Vita mirabile, 4r). Būtent tada jai pasirodė kenčiantis, kryžių nešantis Jėzus, koks dažnai vaizduojamas šios šventosios ikonografijoje. Po kelių dienų ji grįžo pas kunigą galiausiai atlikti geros išpažinties. Taip prasidėjo „išskaistinimo gyvenimas“, ilgą laiką vertęs ją kęsti nuolatinį skausmą dėl padarytų nuodėmių ir atgailauti bei aukotis, kad parodytų savo meilę Dievui.

Eidama šiuo keliu, Kotryna vis labiau artėjo prie Viešpaties, kol pasiekė tai, kas vadinama „vienybės gyvenimu“, t. y. gilios vienybės su Dievu santykį. Savo „Gyvenime“ ji rašė, kad jos sielą vedė ir ugdė švelni meilė Dievo, davusio jai viską, ko reikėjo. Kotryna taip atsidavė į Viešpaties rankas, kad beveik 25 metus gyveno „nejausdama jokio kito kūrinio poreikio, tik mokoma ir vadovaujama Dievo“ (Vita, 117r–118r), maitindamasi pirmiausia nuolatine malda ir kasdien priimama Komunija – anuo metu tai buvo neįprasta. Tik po daugelio metų Viešpats davė jai kunigą rūpintis jos siela.

Kotryna visada nenoriai patikėdavo ir atskleisdavo savo mistinę bendrystės su Dievu patirtį, pirmiausia dėl didžiulio nusižeminimo Viešpaties malonių akivaizdoje. Tik didesnės Dievo garbės ir pagalbos kitiems dvasiniame kelyje perspektyva įtikino ją papasakoti, kas nutiko jos atsivertimo, jos pirmosios ir pamatinės patirties, momentą. Mistines viršūnes ji pasiekė Pamatonės ligoninėje, didžiausiame Genujos ligoninės komplekse, kuriam ji vadovavo ir kurį plėtojo. Tad, nepaisant gilaus vidinio gyvenimo, Kotryna gyveno visiškai aktyviai. Pamatonėje aplink ją susibūrė jos tikėjimo gyvenimo bei gailestingosios meilės sužavėtų sekėjų, mokinių ir bendradarbių grupė. Jai taip pat pavyko įtikinti savo vyrą Guliano Adorno atsisakyti palaido gyvenimo, tapti pranciškonų tretininku ir persikelti į ligoninę jai padėti. Kotryna ligoniais rūpinosi iki paskutinės savo žemiškojo gyvenimo dienos – 1510 m. rugsėjo 15-osios. Nuo jos atsivertimo iki mirties ypatingų įvykių nebuvo; jos visą gyvenimą teženklino du elementai – mistinė patirtis, t. y. gili vienybė su Dievu, išgyvenama kaip santuokinė vienybė, ir rūpinimasis ligoniais, ligoninės organizaciniais reikalais, tarnavimas artimui, ypač visiškai paliktam likimo valiai ir stokojančiam. Šie du poliai – Dievas ir artimas – užpildė jos gyvenimą, praktiškai praleistą tarp ligoninės sienų.

Brangūs bičiuliai, turime neužmiršti, kad juo labiau mylime Dievą ir juo pastoviau meldžiamės, juo labiau iš tikrųjų mylėsime tuos, kurie mus supa, yra greta mūsų, nes kiekviename gebėsime įžvelgti be galo ir be išimčių mylinčio Dievo veidą. Mistika neatitolina nuo žmonių, nekuria abstraktaus gyvenimo, bet priartina prie jų, nes žmogus į kitus pradeda žvelgti Dievo akimis ir širdimi.

Kotrynos mintys apie skaistyklą, kuriomis ji ypač garsėja, sutrauktos į dvi paskutines pradžioje minėtos knygos dalis – į „Traktatą apie skaistyklą“ ir „Dialogus apie sielą ir kūną“. Svarbu atkreipti dėmesį, kad savo mistinėje patirtyje Kotryna negavo ypatingų apreiškimų apie skaistyklą ar sielas, kurios ten išskaistinamos. Vis dėlto mūsų šventosios raštuose skaistykla yra pagrindinis elementas, o jos aprašinėjimo būdas išsiskiria tiems laikams originaliais bruožais. Pirmas originalus bruožas susijęs su sielų išskaistinimo „vieta“. Jos laikais skaistykla būdavo nusakoma pasitelkiant erdvės įvaizdžius: manyta, jog egzistuoja tam tikra erdvė, kur galima rasti skaistyklą. Kotryna, priešingai, skaistyklos neįsivaizduoja kaip žemės gelmių elemento; tai ne išorinė, bet vidinė ugnis. Vidinė ugnis – štai kas yra skaistykla. Šventoji kalba apie sielos išskaistinimo kelionę iki visiškos bendrystės su Dievu, remdamasi savo pačios didžiuliu sielvartu dėl padarytų nuodėmių Dievo begalinės meilės akivaizdoje (plg. Vita mirabile, 171v). Girdėjome apie jos atsivertimo akimirką, kai Kotryna staiga pajuto Dievo gerumą, begalinį savo gyvenimo nutolimą nuo to gerumo ir deginančią ugnį savyje. Tai ir yra skaistinanti ugnis, vidinė skaistyklos ugnis. Šitai ir yra originalu, palyginti su to meto mąstymu. Ji nepradeda iš tolo pasakoti apie skaistyklos kankinimus – kaip buvo įprasta anais laikais ir galbūt yra dar ir šiandien – ir paskui nenurodinėja, kaip pasiekti išskaistinimą ar atsivertimą. Vietoj to mūsų šventoji pradeda nuo savo pačios vidinės gyvenimo kelionės į amžinybę patirties. Siela, pasak Kotrynos, atsiduria Dievo akivaizdoje vis dar pančiojama troškimų bei sielvarto, kylančio iš nuodėmės, ir tai neleidžia mėgautis palaimingu Dievo regėjimu. Kotryna patvirtina, kad Dievas toks tyras ir šventas, jog siela, sutepta nuodėmės, negali atsidurti dieviškosios didybės akivaizdoje (plg. Vita mirabilis, 177r). Mes taip pat suprantame, kaip toli esame, kiek daug nešiojamės dalykų, kurie neleidžia matyti Dievo. Siela suvokia Dievo begalinę meilę bei tobulą teisingumą ir todėl kenčia, kad deramai ir tobulai neatsiliepė į tą meilę, ir būtent todėl pati Dievo meilė virsta liepsna. Pati meilė apvalo ją nuo nuodėmės šlako.

Kotrynos palikime galima aptikti tais laikais populiarių teologinių bei mistinių šaltinių. Pirmiausia minėtinas Dionizo Areopagito įvaizdis – aukso siūlas, jungiantis žmogaus sielą su pačiu Dievu. Dievas, skaistindamas žmogų, prisiriša jį plonyčiu aukso siūlu, kuris yra meilė, ir traukia tokiu stipriu jausmu, kad žmogus būna „įveiktas ir nugalėtas ir atsiduria už savęs“. Taip į žmogaus širdį įsiveržia Dievo meilė, tampanti vieninteliu vadovu, vieninteliu egzistencijos varikliu (plg. Vita mirabile, 246rv). Tokia siūlo įvaizdžiu išreiškiamo pakilimo Dievop ir atsidavimo jo valiai situacija Kotryna nusako dieviškosios šviesos poveikį sieloms skaistykloje, šviesos, kuri išskaistina ir pakelia jas iki švytinčių Dievo spindulių spindesio (plg. Vita mirabile, 179r).

Brangūs bičiuliai, šventieji per savąją vienybės su Dievu patirtį pasiekia tokio gilaus dieviškųjų slėpinių „pažinimo“, sulydančio meilę ir pažinimą, kad gali padėti patiems teologams vykdyti savą studijų užduotį, ugdyti inteligentia fidei, tikėjimo slėpinių inteligentia, realiai pagilinti slėpinius, vienas iš kurių, pavyzdžiui, yra skaistykla.

Savo gyvenimu šv. Kotryna moko mus, kad juo labiau mylime Dievą ir prisiartiname prie jo maldoje, juo daugiau jis leidžia mums save pažinti ir uždega mūsų širdis savo meile. Rašydama apie skaistyklą, šventoji primena mums pamatinę tikėjimo tiesą, kviečiančią mus melstis už mirusiuosius, kad jie pasiektų palaimingą Dievo regėjimą šventųjų bendrystėje (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1032). Negana to, šventosios nuolanki, tikėjimo kupina ir dosni tarnyba visą gyvenimą Pamatonės ligoninėje yra šviesus gailestingosios meilės visiems pavyzdys bei ypatingas padrąsinimas moterims, kurios esmingai prisideda prie visuomenės ir Bažnyčios savo brangiu darbu, kupinu jautrumo ir rūpinimosi neturtingiausiaisiais ir labiausiai stokojančiaisiais. Dėkoju.