Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau kalbėti apie šv. Petrą Kanizijų, labai svarbią katalikiškojo XVI amžiaus asmenybę. Gimė 1521 m. gegužės 8 d. Neimegene (Nimwegen), Olandijoje. Jo tėvas buvo šio miesto burmistras. Studijuodamas Kelno universitete, lankydavosi pas Šv. Barboros kartūzų vienuolius, katalikišku gyvenimu pulsuojančiame centre, kur sutikdavo kitų pamaldžių vyrų, puoselėjusių vadinamąją devotio moderna. Išėjęs Dvasinių pratybų kursą, vadovaujamą palaimintojo tėvo Peterio Faberio, vieno iš pirmųjų šv. Ignaco Lojolos bendražygių, 1543 m. gegužės 8 d. Maince (Reinland-Pfalcas) (Mainz, Rheinland-Pfalz) įstojo į Jėzaus draugiją. 1546 m. Kelne buvo įšventintas kunigu ir jau kitais metais kaip Augsburgo vyskupo kardinolo Otto Truchsesso von Waldburgo teologas dalyvavo Tridendo Susirinkime, kur bendradarbiavo su dviem bendrabroliais Diego Laínezu ir Alfonso Salmerónu.

1548 m. šv. Ignacas leido jam Romoje užbaigti dvasinį ugdymą ir tada išsiuntė į Mesinos (Messina) kolegiją, kur jam buvo patikėti kuklūs namų priežiūros darbai. 1549 m. spalio 4 d. Bolonijoje įgijęs teologijos daktaro laipsnį, šv. Ignaco buvo paskirtas apaštalauti Vokietijoje. Tų pačių metų rugsėjo 4 d. Kastelgandolfe aplankęs popiežių Paulių III, nuvyko į Šv. Petro baziliką pasimelsti. Ten meldė didžiųjų šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus pagalbos, kad apaštališkasis palaiminimas be paliovos veiksmingai lydėtų jį, įgyvendinantį savo didžiąją paskirtį, vykdantį savo naująją misiją. Savo dienoraštyje jis parašė: „Ten pajutau didžiulę paguodą ir, jiems [Petrui ir Pauliui] užtariant, man buvo suteikta malonė. Jie patvirtino mano misiją Vokietijoje ir, regis, kaip Vokietijos apaštalui, man savo palankumu suteikė paspirtį. Viešpatie, tu žinai, kiek kartų ir kokia daugybe būdų tą dieną man patikėjai Vokietiją, kuria vėliau nepaliaujamai rūpinsiuos ir dėl kurios trokšiu gyventi bei mirti.“

Turime turėti prieš akis, jog visa tai vyksta liuteriškosios Reformacijos laikotarpiu, kai katalikų tikėjimas vokiškai kalbančiose šalyse dėl Reformacijos patrauklumo atrodė žlungąs ir piršosi mintis, kad atnaujinti katalikų tikėjimo neįmanoma. Tai padaryti buvo galima tik remiantis centru, t. y. per gilią, asmeninę draugystę su Kristumi, draugystę su Kristumi jo Kūne, Bažnyčioje, maitinamoje Eucharistijos, jo realaus artumo.

Vykdydamas iš šv. Ignaco ir popiežiaus Pauliaus III gautą užduotį, Kanizijus išvyko į Vokietiją ir pirmiausia nukeliavo į Bavarijos hercogystę, kuri daugelį metų buvo jo tarnybos vieta. Būdamas Ingolštato (Ingolstadt) universiteto dekanas, rektorius ir vicekancleris, rūpinosi akademiniu instituto gyvenimu ir moraliniu tautos ugdymu. Vienoje, kur neilgai administravo vyskupiją, išplėtojo pastoracinę tarnybą tiek miesto, tiek kaimo vietovių ligoninėse ir kalėjimuose ir parengė išleidimui savo katekizmą. 1556 m. Prahoje įsteigė kolegiją ir iki 1569 m. buvo aukštutinės Vokietijos jėzuitų provincijos generalinis vyresnysis.

Eidamas šias pareigas, vokiškai kalbančiose šalyse sukūrė tankų savo ordino bendruomenės tinklą, pirmiausia kolegijų, tapusių išeities taškais katalikiškai Kontrreformacijai. Šiuo metu taip pat dalyvavo Vormse (Worms) vykusiuose pokalbiuose su protestantų vadovais (1557 m.), tarp kurių buvo ir Melanchtonas. Buvo popiežiaus nuncijus Lenkijoje (1558 m.), dalyvavo abiejuose Augsburgo reichstaguose (1559 m. ir 1565 m.), lydėjo kardinolą Stanislavą Hozjuszą, Pijaus IV legatą, pas imperatorių Ferdinandą (1560 m.), tarė žodį Tridento Susirinkimo baigiamojoje sesijoje, kur kalbėjo Komunijos abiem pavidalais klausimu ir apie uždraustųjų knygų indeksą (1562 m.).

1580 m. pasitraukė į Šveicariją, Fribūrą, kur visiškai atsidėjo pamokslavimui ir savo veikalų rašymui. Ten ir mirė 1597 m. gruodžio 21 d. 1864 m. palaimintojo popiežiaus Pijaus IX beatifikuotas, o 1897 m. popiežiaus Leono XIII paskelbtas Vokietijos apaštalu. Pagaliau popiežiaus Pijaus XI 1925 m. kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios mokytoju.

Šv. Petras Kanizijus didžiausią savo gyvenimą dalį praleido bendraudamas su socialiai reikšmingiausiais savo meto asmenimis ir savo raštais padarė ypatingą įtaką. Išleido rinktinius šv. Kirilo Aleksandriečio ir Leono Didžiojo raštus, šv. Jeronimo laiškus ir šv. Mikalojaus Fliujiečio maldas. Įvairiomis kalbomis paskelbė dvasinio turinio knygų, kelias Šveicarijos šventųjų biografijas ir daug homiletinių tekstų. Tačiau jo žinomiausi tekstai yra trys 1555 m. ir 1558 m. katekizmai. Pirmasis buvo skirtas studentams, supažindinantis su pagrindinėmis teologijos sąvokomis, antrasis – jaunimui iš liaudies, gaunančiam pradinį tikybos mokymą, trečiasis – jaunuoliams, turintiems vidurinį ir aukštesnįjį scholastinį išsilavinimą. Katalikų mokymas ten išdėstytas klausimais ir atsakymais, glaustai, bibliniais žodžiais, labai aiškiai ir be polemikos. Dar Kanizijui gyvam esant pasirodė net 200 šio katekizmo leidimų! Ir dar ne vienas šimtas leidimų išėjo vėliau, iki XX amžiaus. Vokietijoje mano tėvo kartos laikais žmonės katekzimą vadindavo tiesiog Kanizijumi: jis tikras šimtmečių katechetas, kelis amžius ugdęs žmonių tikėjimą.

Ypatinga Petro Kanizijaus savybė buvo pastangos ištikimybę dogminiams principams derinti su pagarba kiekvienam asmeniui. Šv. Kanizijus skyrė sąmoningą atsimetimą ir nekaltą tikėjimo praradimą atitinkamomis aplinkybėmis ir aiškino, kad didžiuma vokiečių, perėjusių į protestantų gretas, padarė tai be kaltės. Istorinę valandą, kupiną konfesinių priešybių, jis vengė, o tai tikrai gana neįprasta, griežtumo bei piktos retorikos – retas dalykas ano meto krikščionių diskusijose – ir tik troško atskleisti dvasines šaknis ir atgaivinti tikėjimą Bažnyčioje. Jam talkino jo platus bei išsamus Šventojo Rašto ir Bažnyčios tėvų pažinimas, tas pats žinojimas, kuriuo rėmėsi jo santykis su Dievu, ir tas rimtas dvasingumas, jo semtas iš devotio moderna ir Reino mistikos.

Kanizijaus dvasingumui būdinga gili asmeninė draugystė su Jėzumi. Štai 1549 m. rugsėjo 4 d., kalbėdamasis su Dievu, jis į savo dienoraštį užrašė: „Tu atvėrei man savo Švenčiausiąją Širdį, atrodo, kad stoviu prieš Tave. Tu liepi gerti iš šaltinio, kvieti, o mano Gelbėtojau, semtis išganymo vandens iš Tavo šaltinių!“ Ir tada išvysta, kaip Viešpats ištiesia jam drabužį iš trijų dalių, vadinamų taika, meilė ir ištvermė. Būtent apsirengęs taika, meile ir ištverme, Kanizijus vykdė katalikų tikėjimo atnaujinimo darbą. Šią jo draugystę su Jėzumi, kuri yra jo asmenybės centras, puoselėjo meilė Biblijai, meilė Švenčiausiajam Sakramentui, meilė Bažnyčios tėvams, ši draugystė buvo aiškiai sujungta su suvokimu, jog Bažnyčioje jis tęsia apaštalų misiją. Šitai mums primena, kad kiekvienas evangelizuotojas visada turi būti su Jėzumi ir Bažnyčia vaisingai suvienytas įrankis.

Į draugystę su Jėzumi Petras Kanizijus įaugo Kelno kartūzų dvasinėje aplinkoje; čia jis artimai bendravo su dviem kartūzų mistikais – Johannu Lanspergeriu, lotynizuota forma Lanspergijumi, ir Mikalojumi van Hesche, lotynizuota forma Eschijumi. Vėliau jis draugystės, familiaritas stupenda nimis, patirtį pagilino kontempliuodamas Jėzaus gyvenimo slėpinius, sudarančius didžiąją šv. Ignaco Dvasinių pratybų dalį. Tuo rėmėsi jo gilus pamaldumas Jėzaus Širdžiai, kurio viršūnė yra pašventimas savęs apaštališkajai tarnybai Vatikano bazilikoje.

Kristocentriniame Petro Kanizijaus dvasingume šaknijasi gilus įsitikinimas: siela negali pasiekti tobulybės be kasdienės maldos, dvasinės maldos, įprastinės priemonės, leidžiančios Jėzaus mokiniams gyventi artimai vienijantis su dieviškuoju Mokytoju. Todėl mūsų šventasis primygtinai reikalavo raštuose apie dvasinį liaudies lavinimą pabrėžti liturgiją su jos Evangelijos komentarais, šventėmis, šventųjų Mišių apeigomis ir kitais sakramentais ir kartu stengtis tikintiesiems parodyti kasdienės asmeninės maldos, lydinčios ir ženklinančios dalyvavimą viešajame Bažnyčios kulte, būtinybę ir grožį.

Tas raginimas ir metodas tebėra vertingi ir Vatikano II Susirinkimo buvo autoritetingai išreikšti konstitucijoje Sacrosanctum Concilium: krikščioniškasis gyvenimas neauga, jei nėra maitinamas dalyvavimo liturgijoje, pirmiausia sekmadieninėse šv. Mišiose, ir kasdienės asmeninės maldos, asmeninio ryšio su Dievu. Tūkstančių reikalų ir daugybės mus supančių paskatų sūkuryje būtina kasdien surasti laiko susikaupti Viešpaties akivaizdoje, jo pasiklausyti ir su juo pasikalbėti.

Kartu visada aktualus ir nepaliaujamai vertingas yra Petro Kanizijaus pavyzdys, parodytas ne tik darbais, bet pirmiausia gyvenimu. Jis aiškiai moko, kad apaštališkoji tarnyba būna skvarbi ir duoda širdyse išganymo vaisių tik tada, kai skelbėjas asmeniškai liudija Jėzų ir yra įrankis jo rankose, artimai suvienytas su juo tikėjimo Evangelija ir Bažnyčia, nuosekliai moralaus gyvenimo ir nepaliaujamos maldos kaip meilės. Tai galioja kiekvienam krikščioniui, norinčiam atsidavusiai ir ištikimai laikytis Kristaus. Dėkoju.