Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Apie šventąjį Pranciškų Salezą“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
šventieji
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 186
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: BENEDETTO XVI UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 2 marzo 2011 San Francesco di Sales
DATA: 2011-03-02
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (367), 2011, p. 9–10.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (367), 2011, p. 9–10.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie šventąjį Pranciškų Salezą

2011 m. kovo 2 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Dieu est le Dieu du coeur humain – Dievas yra žmogaus širdies Dievas“ (Trattato dell‘Amore di Dio, I, XV): šiuose iš pirmo žvilgsnio paprastuose žodžiuose atpažįstame didžio mokytojo, apie kurį šiandien norėčiau kalbėti, šventojo vyskupo ir Bažnyčios mokytojo Pranciškaus Salezo dvasingumo įspaudą. Jis gimė 1567 m. Prancūzijos pasienyje ir buvo senjoro Boisy iš senos kilmingos Savojos šeimos sūnus. Jo gyvenimas rutuliojosi dviejų amžių, XVI ir XVII, sandūroje. Jis perėmė, kas buvo geriausia iš besibaigiančio šimtmečio mokymų bei kultūrinių pasiekimų, sutaikindamas humanistinį paveldą su absoliuto siekimu, būdingu mistinėms srovėms. Gavo labai nuodugnų išsilavinimą: Paryžiuje baigė aukštesniąsias studijas, skirdamas dėmesio ir teologijai. Tėvo pageidavimu Padujos universitete pradėjo teisės studijas, kurias pavyzdingai užbaigė daktaratu utroque iure – bažnytinės ir civilinės teisės srityje. Darna išsiskiriančioje jaunystėje gilinosi į šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio mąstymą. Sykiu išgyveno gilią krizę, paskatinusią pamąstyti apie savo amžinąjį išganymą ir Dievo predestinaciją. Taip svarbiausius savo epochos teologinius klausimus iškentėjo kaip tikrą dvasinę dramą. Karštai melsdavosi, bet abejonės kankindavo taip smarkiai, kad kelias savaites beveik negalėjo valgyti ir miegoti. Išbandymų viršūnėje nuėjęs į dominikonų bažnyčią Paryžiuje atvėrė širdį ir meldėsi: „Kad ir kas nutiktų, Viešpatie, kuris viską laikai savo rankose ir kurio keliai yra teisingumas ir tiesa, kad ir kam mane būtum nuskyręs... tave, kuris visada esi teisingas Teisėjas ir gailestingas Tėvas, visada mylėsiu, o Viešpatie <…>, tave čia mylėsiu, o mano Dieve, ir visada dėsiu viltis į tavo gailestingumą ir iš naujo tave aukštinsiu... O Viešpatie Jėzau, visada būk mano viltis ir mano išganymas gyvųjų krašte“ (1 Proc. Can., vol. I, art. 4). Dvidešimtmetis Pranciškus atrado ramybę radikalioje ir išlaisvinančioje Dievo meilės tikrovėje: jį mylėti nieko už tai nereikalaujant ir kliautis dieviškąja meile; nebeklausinėju, ką Dievas su manimi padarys: tiesiog myliu jį, nepriklausomai nuo to, ką jis man duoda ar neduoda. Taip atrandu ramybę, ir predestinacijos klausimas – anuo metu labai aptarinėjamas – tapo išspręstas, nes jis nebeieškojo nieko daugiau, išskyrus tai, ką galėjo gauti iš Dievo. Jis tiesiog jį mylėjo, patikėjo save jo gerumui. Tai ir bus jo gyvenimo paslaptis, aikštėn iškylanti jo pagrindiniame kūrinyje „Traktatai apie Dievo meilę“.

Nepaisydamas tėvo priešinimosi, Pranciškus pakluso Viešpaties pašaukimui ir 1593 m. gruodžio 18 d. buvo įšventintas kunigu. 1602 m. tapo Ženevos vyskupu; tuo laiku miestas garsėjo kaip kalvinizmo tvirtovė, todėl jo vyskupiškoji būstinė buvo „ištremta“ į Ansi. Vadovaudamas skurdžiai ir sunkumų kamuojamai vyskupijai, įsikūrusiai kalnuotoje vietovėje, kurios atšiaurumas ir grožis buvo jam gerai pažįstami, jis rašė: „Visą jo [Dievo] gerumą ir švelnumą sutikau net mūsų aukščiausiuose ir rūsčiausiuose kalnuose, kur daug paprastų sielų jį tikrai ir nuoširdžiai myli bei garbina, kur baisiuose ledynuose šokinėja ir gyrių jam reiškia ožkos ir kalnų ožiai“ (Laiškas Motinai de Šantal, 1606 spalis: Oeuvres, ed. Mackey, t. XIII, p. 223). Vis dėlto jo gyvenimas ir mokymas to meto Europai ir vėlesniems amžiams padarė milžinišką poveikį. Jis yra apaštalas, pamokslininkas, rašytojas, veiklos ir maldos vyras, besistengiantis įgyvendinti Tridento Susirinkimo idealus, dalyvaujantis ginčuose ir dialoge su protestantais, už neišvengiamos teologinės diskusijos ribų vis labiau patirdamas asmeninių santykių ir meilės veiksmingumą. Jam būdavo patikimos ir diplomatinės misijos Europos mastu bei socialinės tarpininko ir taikintojo užduotys. Tačiau šv. Pranciškus Salezas pirmiausia yra sielų vadovas: susitikimas su jauna ponia, Šarmuazi šeimininke, paskatins parašyti vieną modernybės laikų skaitomiausių knygų – „Pamaldaus gyvenimo vadovą“; iš artimos bendrystės su nepaprasta asmenybe, šv. Joana Pranciška Šantaliete, gims nauja vienuoliškoji šeima, Marijos Apsilankymo ordinas, išsiskiriantis – kaip pageidavo šventasis – visišku savęs pašventimu Dievui gyvenant paprastą ir nuolankų gyvenimą, ypač gerai atliekant įprastinius dalykus. Jis rašo: „Noriu, kad mano dukterys neturėtų kito idealo, kaip tik savo nuolankumu šlovinti [mūsų Viešpatį]“ (Laiškas Markemono vyskupui, 1615 birželis). Pragyvenęs rūstaus laiko ir apaštalavimo vargų paženklintą gyvenimą, mirė 1622-aisiais, sulaukęs 55 metų.

Šv. Pranciškaus Salezo gyvenimas buvo palyginti trumpas, tačiau labai intensyvus. Šventojo asmenybė spinduliuoja retai sutinkama pilnatve. Ji reiškiasi intelektinių ieškojimų giedrumu, bet taip pat ir jausmų įvairove, jo mokymo, dariusio didžiulę įtaką krikščioniškajai sąžinei, „švelnumu“. Jis įkūnija daugybę sąvokos „žmogiškumas“ reikšmių, kokias tik šiandien gali įgyti tas žodis: kultūrą ir mandagumą, laisvę ir švelnumą, taurumą ir solidarumą. Jo išvaizda kažkiek priminė kraštovaizdžio, kuriame gyveno, didingumą, tačiau kartu išlaikė jo paprastumą ir natūralumą. Senoviniai žodžiai ir įvaizdžiai, kuriuos vartojo, ir šiandienio žmogaus ausyse netikėtai suskamba kaip pažįstama gimtoji kalba.

Filotėją, savo „Pamaldaus gyvenimo vadovo“ (1607) idealiąją adresatę, Pranciškus Salezas ragina daryti tai, kas toje epochoje galėjo atrodyti revoliucinga – visiškai priklausyti Dievui, tobulai įgyvendinant savo buvimą pasaulyje ir savo luomo užduotis. „Noriu pamokyti tuos, kurie gyvena mieste, santuokoje, rūmuose <...>.“ („Pamaldaus gyvenimo vadovo“ pratarmė). Dokumente, kuriuo popiežius Pijus IX po dviejų šimtmečių paskelbė jį Bažnyčios mokytoju, kaip tik dar kartą pabrėžiamas tas pašaukimo į tobulumą, šventumą išplėtimas. Ten rašoma: „[Tikrasis pamaldumas] prasiskverbė iki karaliaus sosto, į karo vado palapinę, į teismo sales, į tarnybas, į dirbtuves ir net į piemenų trobeles <...>“ (Brevė Dives in misericordia, 1877 11 16). Taip radosi Vatikano II Susirinkimo ir mūsų laikų dvasingumo vis pabrėžiamas pasauliečiams adresuojamas raginimas pašvęsti pasaulietinius dalykus ir pašventinti kasdienybę. Išniro sutaikintos žmonijos idealas, paženklintas darnos tarp pasaulietinės veiklos ir maldos, pasaulietinio luomo ir tobulumo siekimo padedant Dievo malonei, perskverbiančiai visa, kas žmogiška, apvalančiai tai nesugriaunant ir pakeliančiai į dieviškąsias aukštybes. Teotimui, suaugusiam, dvasiškai brandžiam krikščioniui, kuriam po kelerių metų skiria „Traktatus apie Dievo meilę“ (1616), šv. Pranciškus Salezas siūlo sudėtingesnį mokymą. Iš pradžių pateikiamas tam tikras požiūris į žmogų, tam tikra antropologija: žmogaus „intelektas“, ar „protu apdovanota siela“, ten laikoma darniu statiniu, šventykla, padalyta į kelias patalpas, juosiančias centrą. Šį jis, kaip ir didieji mistikai, vadina „viršūne“, dvasios „smaigaliu“ ar sielos „giluma“. Tai taškas, kur intelektas, perėjęs visas pakopas, „užmerkia akis“ ir pažinimas tampa viena su meile (plg. kn. I, sk. XII). Tai, kad meilė savo teologiniu, dieviškuoju, matmeniu yra visų daiktų būties pagrindas, neduždama ir nesmegdama į bedugnes kopia aukštyn, šv. Pranciškus Salezas apibendrino garsiu posakiu: „Žmogus yra visatos atbaiga, dvasia – žmogaus atbaiga, meilė – dvasios atbaiga, o dieviškoji meilė – meilės atbaiga“ (ten pat, kn. X, sk. I).

Mistikos klestėjimo laikotarpiu „Traktatai apie Dievo meilę“ tikriausia žodžio prasme yra Summa ir kartu patrauklus literatūrinis kūrinys. Kelias Dievop aprašomas pradedant nuo pripažinimo, kad žmogaus – net nuodėmingo – širdyje įrašytas „prigimtinis polinkis“ (ten pat, kn. I, sk. XVI) mylėti Dievą už viską labiau. Remdamasis Šventojo Rašto pavyzdžiu, šv. Pranciškus Salezas apie Dievo ir žmogaus susivienijimą kalba išrutuliodamas ištisą žmogiškųjų santykių įvaizdžių seką. Jo Dievas yra tėvas ir šeimininkas, sužadėtinis ir bičiulis; jam būdingi motinos ir žindyvės bruožai; jis yra saulė, slėpiningai apreiškiama net nakties. Toks Dievas traukia žmones prie savęs meilės, vadinasi, tikrosios laisvės saitais: „Mat meilė neturi kalinių ir vergų, bet visus priverčia paklusti tokia kerinčia jėga, kaip nieko nėra stipresnio už meilę, taip nieko nėra mielesnio už jos jėgą“ (ten pat, kn. I, sk. IV). Mūsų šventojo traktate taip pat aptinkame gilų apmąstymą apie žmogaus valią ir aprašymą, kaip ji teka, apmiršta ir numiršta, kad gyventų (plg. ten pat, kn. IX, sk. XIII) visiškai atsidavusi ne tik Dievo valiai, bet ir tam, kas jam patinka, jo bon plaisir, jo patikimui (plg. ten pat, kn. IX, sk. I). Susivienijimą su Dievu vainikuoja kontempliacinės ekstazės egzaltacijos ir plūstanti konkreti artimo meilė, atsigręžianti į kitų poreikius ir jo vadinama „gyvenimo ir veiksmo ekstaze“ (ten pat, kn. VII, sk. VI).

Skaitant knygą apie Dievo meilę ir ypač gausybę laiškų, kuriuose kalbama apie vadovavimą sieloms ir dvasinę draugystę, galima pastebėti, kaip puikiai šv. Pranciškus Salezas pažino žmogaus širdį. Šv. Joanai Šantalietei jis rašo: „Tokia turi būti pagrindinė mūsų klusnumo taisyklė: rašau didžiosiomis raidėmis: VISKĄ DARYTI IŠ MEILĖS IR NIEKO PRIVERSTINAI – KLUSNUMĄ MYLĖTI LABIAU NEGU BIJOTI NEKLUSNUMO. Palieku Jums laisvės dvasią, ne tą, kuri neigia klusnumą, nes tai kūno laisvė, bet tą, kuri šalina prievartą, rūpestį ir skrupulus“ (1604 m. spalio 14 d. laiškas). Ne be pagrindo daugelio mūsų laikų pedagogikos ir dvasingumo ištakose atrandame pėdsakus šio mokytojo, be kurio nebūtų buvę nei šv. Jono Bosko, nei šv. Teresės Lizjietės didvyriško „mažojo“ kelio.

Brangūs broliai ir seserys, mūsų laikais, ieškančiais laisvės, net smurtu ir vidiniu nerimu, turėtume neišleisti iš akių, koks aktualus mums yra šis didis dvasingumo ir ramybės mokytojas, kuris perteikė savo mokiniams „laisvės dvasią“ – tikrąją laisvę – vainikuodamas kerintį ir atbaigtą mokymą apie meilės tikrovę. Šv. Pranciškus Salezas yra pavyzdingas krikščioniškojo humanizmo liudytojas; nuoširdžiu stiliumi, palyginimais, kartais turinčiais poezijos polėkio, jis mums primena, kad žmogaus viduje giliai įrašytas Dievo ilgesys ir kad tik Jame jis atranda tikrąjį džiaugsmą ir save visapusiškai įgyvendina.