Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pradėti naują katechezių ciklą. Po katechezių apie Bažnyčios tėvus, didžiuosius viduramžių teologus ir didžiąsias moteris dabar norėčiau pasirinkti mums visiems labai rūpimą temą – maldos, arba, tiksliau, krikščioniškosios maldos, t. y. Jėzaus mokytos ir Bažnyčios toliau mokomos maldos, temą. Jėzuje žmogus geba artintis prie Dievo išlaikydamas glaudų ir artimą tėvystės ir sūnystės santykį. Kartu su pirmaisiais mokiniais dabar, nuolankiai pasitikėdami, kreipiamės į Mokytoją ir prašome: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1).

Kitose katechezėse, artindamiesi prie Šventojo Rašto, Bažnyčios tėvų didžiųjų tradicijų, dvasingumo mokytojų ir liturgijos, tarsi „maldos mokykloje“ pasimokysime dar intensyviau gyventi santykiu su Viešpačiu. Gerai žinome, kad malda nėra savaiminė duotybė: melstis būtina mokytis, negana to, vis iš naujo išmokti šio meno. Net ir tie, kurie yra pažengę dvasinio gyvenimo kelyje, visada jaučia poreikį leistis į Jėzaus mokyklą pasimokyti, kaip reikia melstis. Pirmą pamoką Viešpats duoda savo pavyzdžiu. Evangelijose pasakojama, kad Jėzus palaikė artimą ir nuolatinį dialogą su Tėvu: tarp to, kuris atėjo į pasaulį vykdyti ne savo, bet Tėvo valios, ir Tėvo, pasiuntusio Sūnų išganyti žmonijos, egzistuoja gili bendrystė.

Šioje pirmoje katechezėje, savotiškame įvade, pateiksiu keletą senųjų kultūrų maldos pavyzdžių, norėdamas parodyti, kaip praktiškai visur ir visada žmonės gręždavosi į Dievą.

Pradėkime, pavyzdžiui, nuo senovės Egipto. Čia neregys, prašantis dievybės grąžinti regėjimą, liudija visuotinai žmogišką dalyką – gryną ir paprastą kenčiančiojo prašomąją maldą. Šis žmogus meldžia: „Mano širdis trokšta tave regėti... Tu, kuris leidai man regėti tamsą, sukurk man šviesą, kad galėčiau tave regėti! Atgręžk į mane savo veidą!“ (A. Baruq, F. Daumas. Hymnes et prières de l‘Egypt ancienne. Paris 1980). „Kad galėčiau tave regėti“ – štai maldos šerdis!

Mesopotamijos religijose, priešingai, vyravo paslaptinga ir kaustanti kaltės pajauta, vis dėlto nepanaikinusi vilties, kad Dievas išgelbės ir išlaisvins. Todėl galime teigiamai įvertinti tokį šios senosios kultūros tikinčiojo maldavimą: „O, Dieve, atlaidus net sunkiausiai kaltei, išlaisvink mane iš nuodėmės... Pažvelk, Viešpatie, į savo išsekusį tarną ir papūsk į jį savo vėją. Sutraukyk mano grandines, išlaisvink mane iš pančių!“ (M.-J. Seux. Hymnes et prières aux Dieux de babylone et d‘Assyre. Paris 1976). Tokie pasakymai liudija, kad Dievo ieškantis žmogus jau iš anksto, nors dar miglotai, nuvokė savo kaltę ir Dievo gailestingumą.

Senovės Graikijos pagoniškoje religijoje įvyksta reikšminga slinktis: malda ir toliau šaukiamasi dieviškosios pagalbos dangiškajai malonei visomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis gauti ir materialinėms gėrybėms įgyti, tačiau žvilgsnis kartu pamažu krypsta į nesavanaudiškus prašymus, akinančius tikintį žmogų gilinti savo santykį su Dievu ir taisytis. Štai didysis filosofas Platonas pasakoja apie savo mokytojo Sokrato, pagrįstai laikomo Vakarų mąstymo pradininku, maldą. Sokratas meldžia: „Padaryk mane gražų viduje. Kad išlaikyčiau turtą, kuris yra išmintis, ir neturėčiau pinigų daugiau negu išmintingas žmogus gali paimti ir panešti. Daugiau nieko neprašau“ (Platonas. Fedras, 279c). Jis pirmiausia troško būti gražus viduje ir išmintingas, o ne turtingas pinigų.

Graikų tragedijose, kurios priskiriamos prie iškiliausių pasaulio literatūros šedevrų, skaitomų, apmąstomų ir statomų praslinkus net ir dvidešimt penkiems šimtmečiams, yra maldų, išreiškiančių žmogaus troškimą pažinti Dievą ir šlovinti jo didybę. Vienoje iš jų randame štai ką: „Žemės ramsti, kuris gyveni aukščiau žemės, kad ir kas, sunkiai perprantamasis Dzeuse, būtum, gamtos dėsnis ar mariojo mintis, kreipiuosi į tave. Jau vien dėl to, kad tyliai vairuoji žmonių gyvenimus, vadovaudamasis teisingumu“ (Euripidas. Troja, 884–886). Dievas išlieka kažkiek miglotas, tačiau žmogus šį nežinomą Dievą pažįsta ir jo prašo vadovauti gyvenimui žemėje.

Ir tarp romėnų, sukūrusių didžiulę imperiją, kurioje gimė ir daug kur paplito ankstyvoji krikščionybė, malda, nors vis dar utilitaristinė ir daugiausia susijusi su dieviškosios apsaugos pilietinės bendruomenės gyvenimui prašymu, iš karšto asmeninio pamaldumo dažnai atsiverdavo įstabiam šaukimuisi, virstančiam aukštinimu ir padėka. Tai liudija ir Apulėjus, II a. autorius iš romėniškosios Afrikos. Savo raštuose jis išreiškia amžininkų nepasitenkinimą tradicine religija ir autentiškesnio Dievo troškimą. Savo šedevre, pavadintame „Metamorfozės“, tikintysis tokiais žodžiais kreipiasi į deivę: „Tu esi šventa, amžinai esi žmonių giminės gelbėtoja. Savo dosnumu visada esi pagalba mariajam, tartum motina rodai kenčiančiajam švelnią meilę. Be tavo dovanų nepraeina nei diena, nei naktis, nei viena, kad ir trumpiausia, akimirka“ (Apulėjus. Metamorfozės, IX, 25).

Markas Aurelijus, grynai filosofiškai apmąstęs žmogaus būvį, irgi patvirtina, kad vaisingam dieviškosios ir žmogiškosios veiklos bendradarbiavimui būtina malda. Savo atsiminimuose jis rašo: „Kas tau sakė, kad dievai mums nepadeda ir nuo mūsų priklausančiuose dalykuose? Pradėk melstis jiems ir pamatysi“ (Dictionnaire de Spiritualitè, XII/2, col. 2213). Šį filosofo imperatoriaus patarimą įgyvendino gausybė žmonių kartų iki Kristaus, taip parodžiusių, kad žmogaus gyvenimas be maldos netenka prasmės ir pagrindo. Kiekvienoje maldoje visada reiškiasi žmogaus kūriniškumo tiesa, – žmogaus, viena vertus, patiriančio savo silpnumą bei varganumą ir todėl prašančio pagalbos iš dangaus ir, kita vertus, apdovanoto nepaprasta malone, nes, rengdamasis priimti dieviškąjį apreiškimą, jis atranda save kaip gebantį įžengti į bendrystę su Dievu.

Brangūs bičiuliai, šie maldos pavyzdžiai iš įvairių epochų ir civilizacijų rodo, kad žmogus suvokia savo kūriniškumą ir priklausomybę nuo Kito, kuris už jį aukštesnis ir yra viso gėrio šaltinis. Žmogus meldžiasi visais laikais, nes negali neklausti, kokia jo egzistencijos prasmė, mat egzistencija, nesusieta su Dievo slėpiniu ir jo planu pasauliui, lieka neaiški ir nejauki. Žmogaus būtyje kryžiuojasi gėris ir blogis, nepelnyta kančia, džiaugsmas ir grožis, o tai mus spontaniškai ir neišvengiamai akina prašyti Dievo tos šviesos ir vidinės jėgos, kuri galėtų padėti žemiškojoje egzistencijoje atverti viltį, pranokstančią mirties ribas. Pagoniškosios religijos lieka šaukimasis žemėje, laukiantis atsako iš dangaus. Vienas paskutinių pagoniškųjų filosofų, gyvenęs jau krikščionybės epochoje, Proklas Konstantinopolietis taip išreiškė šį lūkestį: „Nepažinusis, niekas tavęs neįstengia suvokti. Visa, ką mąstome, kyla iš tavęs. Mūsų kančia ir mūsų gerovė kyla iš tavęs, mes ilgimės tavęs. O Nenusakomasis, kurio buvimą jaučia mūsų sielos, į tave keliu tylos himną“ (Hymnen. Ed. E. Vogt, Weisbaden 1957).

Mūsų aptarti maldos pavyzdžiai iš įvairių kultūrų liudija religinį matmenį ir kiekvieno žmogaus širdyje įrašytą Dievo troškimą, įgyvendinamą ir pilnatviškai išreiškiamą Senajame ir Naujajame Testamente. Juk Apreiškimas apvalo ir patenkina pradinį žmogaus ilgėjimąsi Dievo, malda siūlydamas gilesnio santykio su dangiškuoju Tėvu galimybę.

Tad pradėdami „maldos mokyklą“, prašykime Viešpaties apšviesti mūsų protą ir širdį, kad malda santykį su Juo darytų vis gilesnį, nuoširdesnį ir pastovesnį. Dar kartą tarkime Jam: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.“