Brangūs broliai ir seserys!

Skaitant Senąjį Testamentą, iš kitų ypač išsiskiria vienas asmuo, tai Mozė, tikras maldos vyras. Mozė, didis pranašas ir vadovas Išėjimo laikotarpiu, buvo tarpininkas tarp Dievo ir Izraelio: perdavė tautai Dievo žodžius ir įsakymus, vedė ją į Pažadėtosios žemės laisvę, ilgu tarpsniu dykumoje mokė izraelitus klusnumo Dievui bei pasitikėjimo juo ir, pirmiausia norėčiau pabrėžti, meldėsi. Jis meldžiasi už faraoną, kai Viešpats nelaimėmis mėgino atversti egiptiečių širdis (plg. Iš 8–10), prašo Viešpaties išgydyti raupsais susirgusią savo seserį Mirjamą (plg. Sk 12, 9–13), užtaria tautą, kai ši, nugąsdinta žvalgų pranešimo, kelia maištą (plg. Sk 14, 1–19), meldžiasi ugniai grasinant sunaikinti stovyklą (plg. Sk 11, 1–2) ir nuodingiems žalčiams nešant mirtį (plg. Sk 21, 4–9), kreipiasi į Viešpatį ir protestuoja, kai užduoties našta jam tapo per sunki (plg. Sk 11, 10–15), regi Dievą ir kalba su juo „veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (plg. Iš 24, 9–17; 33, 7–23; 34, 1–10. 28–35).

Mozė, simboliškai atlikdamas užtarėjo funkciją, meldžiasi ir tada, kai tauta prie Sinajaus prašo Aarono padirbti jiems aukso veršį. Tas epizodas pasakojamas Išėjimo knygos 32-ajame skyriuje ir paraleliai pakartojamas Pakartoto Įstatymo knygos 9-ajame skyriuje. Šiandienėje katechezėje norėčiau mesti žvilgsnį kaip tik į šį epizodą ir konkrečiai į Mozės maldą, kurią aptinkame Išėjimo knygos pasakojime. Mozei Sinajaus kalno viršūnėje laukiant Įstatymo plokščių ir keturiasdešimt dienų bei naktų pasninkaujant (plg. Iš 24, 18; Įst 9, 9), Izraelis buvo kalno papėdėje. Skaičius „keturiasdešimt“ turi simbolinę vertę ir reiškia patyrimo visumą, o siejamas su pasninku rodo, kad gyvybė kyla iš Dievo – Jis yra tas, Kuris ją palaiko. Juk valgyti – tai priimti maistą, kuris mus palaiko; todėl pasninkas, atsisakymas valgyti, šiuo atveju įgyja religinę reikšmę: tai savotiška nuoroda į tai, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų (plg. Įst 8, 3). Pasninkaudamas Mozė parodo, kad dieviškojo Įstatymo dovanos laukia kaip gyvybės šaltinio: tas Įstatymas apreiškia Dievo valią ir maitina žmogaus širdį, leisdamas jam įžengti į sandorą su Aukščiausiuoju, kuris yra gyvybės šaltinis ir pati gyvybė.

Tačiau tuo metu, kai Viešpats kalno viršūnėje Mozei dovanoja Įstatymą, tauta kalno papėdėje jį jau sulaužo. Negebėdami pakelti laukimo ir būdami be tarpininko, izraelitai prašo Aarono: „Padirbk mums dievą, kuris mus vestų. Juk mes nežinome, kas nutiko Mozei – tam vyrui, kuris išvedė mus iš Egipto žemės“ (Iš 32, 1). Pavargusi keliauti su neregimu Dievu, tauta dabar, kai pradingo ir tarpininkas Mozė, meldžia Viešpaties apčiuopiamo, paliečiamo buvimo ir Aarono iš metalo nulietame aukso veršyje atranda prieinamą, valdomą dievą, kurį gali pasiekti žmogus. Tikėjimo kelyje nuolatos kyla pagunda išvengti dieviškojo slėpinio pasidirbant suprantamą, tam tikras schemas, tam tikrus projektus atitinkantį Dievą. Vyksmas prie Sinajaus parodo tokios pretenzijos kvailybę ir apgaulingą tuštybę, nes, kaip ironiškai pareiškiama 106 psalmėje, „jie sukeitė Dievo garbę su žolę ėdančio jaučio atvaizdu“ (Ps 106, 20). Todėl Viešpats sureaguoja ir liepia Mozei nusileisti nuo kalno, kartu apreikšdamas tai, ką daro tauta, ir užbaigdamas žodžiais: „Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis ant jų įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą“ (Iš 32, 10). Kaip Abraomui dėl Sodomos ir Gomoros, taip dabar ir Mozei Dievas atskleidžia, ką ketina daryti, Dievas elgiasi taip, tarsi nenorėtų nieko daryti be Mozės pritarimo (plg. Am 3, 7). Jis sako: „Palik mane, kad mano įniršis įsiliepsnotų.“ Iš tiesų tasai „Palik mane, kad mano įniršis įsiliepsnotų“ ištariamas tam, jog Mozė įsikištų ir paprašytų to nedaryti, taip apreikšdamas, kad Dievas visada trokšta išganymo. Kaip ir abiejų miestų Abraomo laikais atveju bausmė ir sunaikinimas, kuriais reiškiasi Dievo rūstybė kaip blogio atmetimas, rodo padarytos nuodėmės didumą; sykiu užtarėjo prašymas turėtų aikštėn iškelti Viešpaties norą atleisti. Tai – Dievo išganymas, apimantis gailestingumą, bet drauge atskleidžiantis nuodėmės, egzistuojančio blogio tiesą, kad nusidėjėlis, pažinęs ir atmetęs savo blogį, galėtų leisti Dievui dovanoti atleidimą ir būti jo perkeistas. Tad užtariamoji malda sugadintoje nuodėmingo žmogaus tikrovėje leidžia veikti dieviškajam gailestingumui, maldininko meldimu įgyjančiam balsą ir per jį veikiančiam ten, kur reikia išganymo.

Visa savo malda Mozė apeliuoja į Viešpaties ištikimybę ir malonę. Iš pradžių jis pamini atpirkimo istoriją, kurią Viešpats pradėjo Izraelio iškeliavimu iš Egipto, paskui primena seną, protėviams duotą pažadą. Viešpats suteikė išganymą išlaisvindamas savo tautą iš Egipto vergovės. Tad kam gi – klausia Mozė – „egiptiečiai turėtų sakyti: Pikto siekdamas jis išvedė juos, tik išžudyti juos kalnuose ir išnaikinti nuo žemės veido?“ (Iš 32, 12). Pradėtą darbą reikia užbaigti. Jei Dievas leistų savo tautai pražūti, šitai būtų galima aiškinti kaip Dievo negebėjimo iki galo įgyvendinti išganymo planą ženklą. Dievas negali to leisti: jis yra gerasis Viešpats, kuris gelbėja, gyvybės laidas, gailestingumo ir atleidimo, išlaisvinimo iš nuodėmės, kuri žudo, Dievas. Tad Mozė apeliuoja į Dievą, į Dievo vidinį gyvenimą, priešingą išoriškai ištartam nuosprendžiui. Bet jei – Mozė argumentuoja Viešpačiui – jo išrinktieji žūtų, net jei ir būtų kalti, tada Dievas galėtų pasirodyti kaip negebantis nugalėti nuodėmės. O tai nepriimtina. Mozė buvo konkrečiai patyręs išganymo Dievą, pasiųstas kaip dieviškojo išlaisvinimo tarpininkas ir dabar savo malda išreiškia dvejopą rūpestį – dėl savo tautos likimo ir dėl garbės, priklausančios Viešpačiui dėl jo vardo tiesos. Užtarėjas norėtų, kad Izraelio tauta būtų išgelbėta, nes ji yra jam patikėtoji kaimenė, ir kartu dėl to, kad tuo išgelbėjimu pasireikštų tikroji Dievo tikrovė. Užtariamojoje maldoje meilė broliams ir meilė Dievui viena kitą perskverbia, yra viena nuo kitos neatsiejamos. Mozė, užtarėjas, yra žmogus, draskomas dviejų meilių, maldoje susiliejančių į vieną vienintelį gėrio troškimą.

Tada Mozė apeliuoja į Dievo ištikimybę, primindamas šiam jo pažadus: „Atmink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip tu jiems prisiekei pačiu savimi, sakydamas: Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai“ (Iš 32, 13). Mozė primena steigiamosios pradžios istoriją, tautos protėvius ir jų visiškai neužtarnautą išrinkimą vien Dievo iniciatyva. Pažadą jie gavo ne dėl savo nuopelnų, bet Dievo laisvu sprendimu ir iš meilės (plg. Įst 10, 15). O dabar Mozė prašo, kad Viešpats ištikimai tęstų išrinkimo ir gelbėjimo istoriją atleisdamas savo tautai. Užtarėjas neteisina savo tautos, nevardija tariamų nuopelnų – nei savo, nei tautos, – bet apeliuoja į Dievo maloningumą, į laisvą Dievą, kuris visas yra meilė, niekada nepaliauja ieškoti nuklydusiojo, visada lieka ištikimas sau ir nusidėjėliui siūlo galimybę sugrįžti, kad per Jo atleidimą jis taptų teisus bei gebantis būti ištikimas. Mozė prašo, kad Dievas pasirodytų stipresnis už nuodėmę bei mirtį, ir savo malda ragina jį dieviškai apsireikšti. Trokšdamas tik tokio išgelbėjimo, kokio trokšta pats Dievas, jis atsisako perspektyvos tapti nauja, Viešpačiui patinkančia tauta. Dievo jam adresuoto pasakymo: „Iš tavęs padarysiu didelę tautą“ Dievo draugas net nesvarsto, bet, priešingai, yra pasirengęs prisiimti ne tik tautos kaltę, bet ir visus jos padarinius. Paskui, sudaužęs aukso veršį, jis užkops ant kalno ir vėl prašys išgelbėti Izraelį. Tars Viešpačiui: „O dabar, jei tu tik atleistum jų nuodėmę... bet jei ne, ištrink mane iš knygos, kurią parašei!“ (eil. 32). Malda, kuria trokšta to, ko trokšta Dievas, užtarėjas vis giliau panyra į Dievo pažinimą bei gailestingumą ir per tai tampa gebantis mylėti iki visiško savęs atidavimo. Mozėje, stovinčiame kalno viršūnėje, veidas į veidą su Dievu, ir užtariančiame savo tautą bei siūlančiame save – „ištrink mane“, – Bažnyčios tėvai įžvelgė pirmavaizdį Kristaus, ant kryžiaus altoriaus tikrai stovinčio Dievo akivaizdoje ne tik kaip „draugas“, bet ir kaip Sūnus. Jis ne tik save siūlo – „ištrink mane“, – bet savo perdurta širdimi tikrai leidžiasi ištrinamas, tampa, pasak paties šventojo Pauliaus, nuodėme. Užsiverčia ant savęs mūsų nuodėmes, kad mus išgelbėtų. Jo užtarimas yra ne tik solidarumas, bet susitapatinimas su mumis: savo kūne jis neša mus visus. Todėl jo, kaip žmogaus ir kaip Sūnaus, visa egzistencija yra Dievo širdin nukreiptas šauksmas, atleidimas, tačiau atleidimas, kuris perkeičia ir atnaujina.

Manau, jog šią tikrovę turėtume apmąstyti. Kristus stovi Dievo veido akivaizdoje ir meldžia dėl manęs. Ant kryžiaus jis meldžia kartu dėl visų žmonių ir manęs: meldžia dėl manęs, kentėjo ir kenčia už mane, susitapatino su manimi prisiimdamas žmogaus kūną ir sielą. Ir jis mus kviečia įžengti į jo tapatybę, tampant vienu kūnu ir viena dvasia su juo, nes nuo kryžiaus aukštumos jis atnešė ne naujus įstatymus, akmens plokštes, bet kaip Naująją Sandorą patį save, savo kūną, savo kraują. Taip susisaistė su mumis kraujo giminystės ryšiais, sutapatino save su mumis. Jėzus kviečia tapatintis su juo, susivienyti trokštant būti vienu kūnu ir viena dvasia su juo. Melskime Viešpatį, kad šis susitapatinimas mus perkeistų, atnaujintų, nes atleidimas yra atnaujinimas ir perkeitimas.

Šią katechezę norėčiau užbaigti apaštalo Pauliaus žodžiais Romos krikščionims: „Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? <...> Nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, <...> nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 33–35. 38. 39).