Brangūs broliai ir seserys!

Gręžimasis į Viešpatį malda suponuoja radikalų pasitikėjimo aktą suvokiant, jog save patikime Dievui, kuris yra geras, „gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6–7; Ps 86, 15; plg. Jl 2, 13; Pr 4, 2; Ps 103, 8; 145, 8; Neh 9, 17). Todėl šiandien kartu su jumis norėčiau apmąstyti tokio pasitikėjimo visiškai persunktą psalmę, kurioje psalmininkas reiškia giedrą tikrumą, jog yra vedamas ir apgintas bei apsaugotas nuo bet kurio pavojaus, nes Viešpats yra jo ganytojas. Tai 23-ioji – graikiškuoju-lotyniškuoju skaičiavimu 22-oji – psalmė, visiems pažįstamas ir visų mėgstamas tekstas.

„Viešpats yra mano ganytojas, – man nieko netrūksta.“ Taip prasideda ši graži malda, atgaivindama atmintyje nomadinės gyvulininkystės aplinką ir abipusio pažinimo patirtį, atsirandančią tarp ganytojo ir avių, sudarančių jo nedidelę kaimenę. Įvaizdis primena pasitikėjimo, artimumo, švelnumo dvasią: ganytojas pažįsta kiekvieną avį, šaukia jas vardais, o jos seka paskui, nes jį pažįsta, juo pasitiki (plg. Jn 10, 2–4). Jis jomis rūpinasi ir saugo jas kaip brangų turtą, yra pasirengęs jas ginti, garantuoti jų gerovę, leisti ramiai gyventi. Kai ganytojas drauge, joms nieko negali trūkti. Būtent tokia patirtimi remiasi psalmininkas, vadindamas Dievą savo ganytoju ir leisdamasis būti jo vedamas į saugias ganyklas:

Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu
Viešpaties namuose (2–3 eil.).

Prieš mūsų akis atsiveria žalios pievos ir skaidraus vandens šaltiniai, ramybės oazės, į kurias ganytojas lydi kaimenę, simboliai gyvybės vietų, į kurias Viešpats veda psalmininką, kuris jaučiasi kaip avys, atsigulusios pailsėti žolėje prie šaltinio, be įtampos ir nerimo, kupinos pasitikėjimo ir ramios, nes vieta saugo, vanduo šviežias, o ganytojas seka, kad joms nieko neatsitiktų. Neužmirškime, kad psalmės sugestijuojama idilija rutuliojasi dažniausiai dykumą primenančioje šalyje spiginant karštai saulei, kur pusiau nomadinis Artimųjų Rytų ganytojas su savo kaimene gyvena aplink kaimus plytinčiose išdžiūvusiose stepėse. Tačiau ganytojas žino, kur yra žolės ir šviežio vandens, būtinų gyvybei, žino kelią į oazę, kur siela gali „pasistiprinti“, kur galima pasisemti jėgų ir naujos energijos tolesnei kelionei.

Pasak psalmininko, Dievas veda jį į „žalias pievas“ ir prie „ramių vandenų“, kur visko yra apsčiai ir su kaupu. Jei Viešpats yra ganytojas, tai ir dykumoje, stygiaus ir mirties vietoje, tikrumas radikaliu gyvastingumo buvimu nė kiek nesumenksta, net galima pasakyti: „Man nieko netrūksta.“ Ganytojui iš širdies rūpi jo kaimenės gerovė, savo ritmą ir poreikius jis pritaiko prie avių, vaikšto ir gyvena su jomis, vesdamas jas „teisumo“, t. y. joms tinkamais keliais, dėmesį skirdamas ne savo, bet jų poreikiams. Kaimenės saugumas – jo prioritetas, ir vesdamas ją jis tam paklūsta.

Brangūs broliai ir seserys, kaip psalmininkas ir mes sekame įkandin „gerojo ganytojo“, kad ir koks sunkus, skausmingas ir ilgas gali pasirodyti mūsų gyvenimo kelias, taip pat dvasinės dykumos srityse, be vandens ir kepinant racionalizmo saulei. Vedami Gerojo Ganytojo, Kristaus, esame tikri, kad einame „teisingais“ keliais, kad Viešpats mus veda, visada yra arti mūsų ir mums nieko netrūks.

Todėl psalmininkas gali skelbti netikrumo ir baimės netemdomą ramybę ir saugumą:

Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi! –
Sklidina mano taurė! (4 eil.)

Kas su Viešpačiu eina ir per tamsiausius kančių, netikrumo ir visų žmogiškųjų problemų slėnius, tas jaučiasi saugus. Tu su manimi – štai mus palaikantis tikrumas. Nakties tamsa su savo šmėžuojančiais šešėliais, kai sunku atpažinti pavojus, ir nenusakomų garsų sklidina tyla baugina. Kaimenei judant saulei nusileidus, kai matomumas pasidaro prastas, normalu, kad avys sunerimsta; kyla pavojus suklupti, atsilikti ar pasimesti, be to, baimę kelia, kad tamsoje gali tykoti užpuolikai. Kalbėdamas apie „tamsiausią“ slėnį, psalmininkas pavartoja hebrajišką posakį, kreipiantį į mirties tamsą. Todėl pereitinas slėnis yra baimės, baisių grėsmių ir mirtino pavojaus vieta. Tačiau maldininkas žengia toliau saugus ir be baimės, mat žino, kad su juo Viešpats. Tuo „tu su manimi“ skelbiamas nepajudinamas pasitikėjimas, apibendrinama gilaus tikėjimo patirtis. Dievo artumas keičia tikrovę: tamsus slėnis tampa nepavojingas, be jokios grėsmės. Kaimenė dabar gali keliauti rami, lydima pažįstamų lazdos, taukšinčios į žemę ir pranešančios apie raminamą ganytojo artumą, garsų.

Šiuo paguodžiamu įvaizdžiu užbaigiama pirmoji psalmės dalis, užleidžiama vieta kitai scenai. Vis dar esame dykumoje, kur gyvena ganytojas su savo kaimene, tačiau dabar perkeliami į palapinę, kuri svetingai atsiveria:

Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas –
jie mane apgins (5 eil.).

Dabar Viešpats pristatomas kaip tas, kuris maldininką priima su dosniu ir dėmesingumo kupinu svetingumu. Dieviškasis šeimininkas ruošia valgį ant „stalo“: tai hebrajiškas posakis, jo pradinė reikšmė – patiesta ant žemės gyvūno oda, ant kurios padedami bendram valgymui skirti valgiai. Tai ne tik dalijimosi maistu, bet ir gyvenimu mostas, tarpusavio saitus kuriantis ir solidarumą išreiškiantis bendrystės ir draugystės pasiūlymas. O paskui dosni kvapnaus aliejaus dovana, palengvinanti dykumos saulės kaitrą, atvėsinanti odą ir kvapnumu džiuginanti dvasią. Galiausiai taurė, ligi kraštų sklidina rinktinio vyno, kuriuo gausiai dalijamasi, suteikia šventiškumo. Valgis, aliejus ir vynas – tai dovanos, leidžiančios gyventi ir teikiančios džiaugsmą, nes pranoksta tai, kas būtina, ir išreiškia meilės dovaniškumą bei apstumą. 104 psalmėje, atmenant Viešpaties gerumą, skelbiama: „Tu želdai žolę galvijams ir augalus žmonių reikalams, kad augintų maisto iš žemės – ir vyno, kuris linksmina širdį, ir alyvmedžio aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį“ (14–15 eil.). Psalmininkas tapo tokio dėmesio objektu, kad ima jaustis kaip keliautojas, surandantis prieglobstį vaišingoje palapinėje, o jo priešai turi sustoti ir žiūrėti, tačiau negali įsikišti. Mat tas, kurį jie laikė savo grobiu, pasiekė saugią vietą – tapo šventas ir neliečiamas svečias. Psalmininkas – tai mes, jei tikrai tikime bendrystę su Kristumi. Jei Dievas atveria savo palapinę, kad mus priimtų, mums negali nutikti nieko bloga.

Keliautojui vėl leidusis į kelią, dieviškoji globa tęsiasi ir lydi jį kelyje:

Žaliose pievose mane paguldo,
prie ramių vandenų gano.
Jis atgaivina mano gyvastį,
veda teisumo takais,
kaip dera jo vardui (6 eil.).

Psalmininką, išėjusį iš palapinės ir vėl iškeliavusį, lydi Viešpaties gerumas ir ištikimybė. Tačiau dabar tas kelias įgyja naują reikšmę ir virsta piligrimyste į Viešpaties šventovę, šventąją vietą, kur maldininkas gyvens „visados“ ir kur jis trokšta „sugrįžti“. Čia pavartotas hebrajiškas žodis reiškia „sugrįžti“, tačiau šiek tiek kitaip tariamas gali būti suprastas ir kaip „gyventi“. Taip jis buvo suprantamas senosiose versijose ir yra suprantamas didžiumoje šiuolaikinių vertimų. Išlaikyti galima abi reikšmes: kiekvienas izraelitas trokšta grįžti į šventyklą ir ten gyventi. Kiekvienas tikintysis ilgisi ir trokšta gyventi šalia Dievo, gaubiamas jo artumo ir gerumo: tikrai gyventi ten, kur yra Dievas, ir arti Dievo. Prie jo namų ateinama sekant paskui Ganytoją. O tie namai yra kiekvieno kelio tikslas, dykumoje trokštama oazė, prieglobsčio palapinė bėgant nuo priešų, ramybės vieta, kur diena po dienos patiriamas Dievo gerumas ir ištikima meilė, be pabaigos jaučiant giedrą džiaugsmą.

Šios psalmės turtingi ir gilūs įvaizdžiai lydėjo visą Izraelio tautos istoriją ir religinę patirtį, jie lydi ir krikščionis. Ganytojo pavidalas ypač primena pradinius Išėjimo laikus, ilgą kelionę per dykumą kaip dieviškojo Ganytojo vedamai kaimenei (plg. Iz 63, 11–14; Ps 77, 20–21; 78, 52–54). Pažadėtoje žemėje užduotis ganyti Viešpaties kaimenę tekdavo karaliui, kaip Dovydui, Dievo išrinktam ganytojui ir pateptajam (plg. 2 Sam 5, 1–2; 7, 8; Ps 78, 70–71). Po babiloniškosios tremties Izraelis, tarsi vykstant naujam Išėjimui (plg. Iz 40, 3–5. 9–11; 43, 16–21), kaip pražuvusi ir vėl surasta avis buvo sugrąžintas į tėvynę, Dievo parvestas į vešlias ganyklas ir atilsio vietas (plg. Ez 34, 11–16. 23–31). Tačiau visa įtaigi mūsų psalmės jėga iki galo išsiskleidžia ir pilnatviškai įsiprasmina tik sulig Viešpačiu Jėzumi: Jėzus yra tas „Gerasis Ganytojas“, kuris eina ieškoti pražuvusios avies, pažįsta savo avis ir dovanoja joms gyvybę (plg. Mt 18, 12–14; Lk 15, 4–7; Jn 10, 2–4. 11–18). Jis yra kelias, teisingas kelias, vedantis mus į gyvenimą, ir šviesa, apšviečianti tamsų slėnį ir nugalinti visas mūsų baimes (plg. Jn 1, 9; 8, 12; 9, 5; 12, 46). Jis tas dosnusis šeimininkas, kuris mus priima ir apsaugo nuo priešų, padengia savo kūno ir kraujo stalą (plg. Mt 26, 26–29; Mk 14, 22–25; Lk 22, 19–20) ir galutinį mesijinio pokylio danguje stalą (plg. Lk 14, 15 ir t.; Apr 3, 20; 19, 9). Jis yra tas karališkasis Ganytojas – romus ir atlaidus karalius, pasodintas į sostą ant šlovingojo kryžiaus (plg. Jn 3, 13–15; 12, 32; 17, 4–5).

Brangūs broliai ir seserys, 23-ąja psalme esame kviečiami atnaujinti savo pasitikėjimą Dievu, visiškai atiduodami save į jo rankas. Todėl, kupini tikėjimo, melskime, kad Viešpats sunkiuose mūsų laikų keliuose mums leistų visada kaip nuolankiai ir klusniai kaimenei vaikščioti jo keliais. Tepriima jis mus į savo namus, prie savo stalo ir nuveda prie „ramių vandenų“, kad, priimdami jo Dvasios dovaną, galėtume numaldyti troškulį iš jo šaltinių, iš šaltinių to gyvojo vandens, kuris trykšta „į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14; plg. 7, 37–39). Dėkoju.