Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnėse katechezėse apmąstėme kelias raudos ir pasitikėjimo psalmes. Šiandien kartu su jumis norėčiau aptarti šventiškos nuotaikos psalmę, maldą, kuria džiugiai apgiedami Dievo stebuklai. Tai – 126-oji, graikiškuoju-lotyniškuoju skaičiavimu 125-oji, psalmė. Joje aukštinami didūs dalykai, padaryti Viešpaties savo tautai ir be paliovos tebedaromi kiekvieno tikinčiojo gyvenime.

Kai Viešpats atkūrė Ziono dalią [parvedė Ziono tremtinius],
mes buvome lyg sapne.
Kaip tuomet mes juokėmės
ir mūsų liežuvis spragėjo juoku! (1–2a eil.)

Psalmėje kalbama apie „atkurtą dalią“, tai yra atkurtą pradinį būvį su jo visu ankstesniu teigiamumu. Tai yra pradedama nuo kančios ir stokos situacijos, į kurią Dievas atsiliepia išgelbėdamas ir sugrąžindamas į ankstesnį būvį, net dar labiau praturtintą ir pagerintą. Taip nutinka Jobui, kuriam Viešpats grąžina viską, ko jis neteko, tai padvigubindamas ir dar labiau palaimindamas (plg. Job 42, 10–13). Tą pat išgyvena Izraelio tauta, grįždama tėvynėn iš Babilono tremties. Ši psalmė kaip tik ir aiškinama turint prieš akis deportacijos į svetimą šalį pabaigą: posakis „atkurti Ziono dalį“ tradicijos skaitomas ir suprantamas kaip „parvesti Ziono tremtinius“. Iš tiesų grįžimas iš tremties yra kiekvieno dieviškojo įsikišimo paradigma, nes Jeruzalės žlugimas ir deportacija į Babiloną išrinktajai tautai buvo niokojanti patirtis ne tik politiniu bei visuomeniniu, bet ir religiniu bei dvasiniu lygmeniu. Šalies netektis, Dovydo karalystės pabaiga ir šventyklos sugriovimas atrodo kaip Dievo pažadų atšaukimas, ir Sandoros tauta, išbarstyta tarp pagonių, kelia skausmingus klausimus dėl Dievo, kuris, regis, juos apleido. Todėl tremties pabaiga ir grįžimas į tėvynę išgyvenami kaip įstabus grįžimas prie tikėjimo, pasitikėjimo ir bendrystės su Viešpačiu; tai „dalios atkūrimas“, apimantis ir širdies atsivertimą, atleidimą, vėl atgautą draugystę su Dievu, jo gailestingumo suvokimą ir atnaujintą galimybę Jį šlovinti (plg. Jer 29, 12–14; 30, 18–20; 33, 6–11; Ez 39, 25–29). Tai per kraštus besiliejančio džiaugsmo, juoko ir džiugaus šūkavimo patirtis, tokia graži, kad „mes buvome lyg sapne“. Dieviškieji įsikišimai dažnai būna netikėto pavidalo, pranokstančio tai, ką gali įsivaizduoti žmogus. Todėl nuostaba ir džiaugsmas reiškiasi šlovinimu: „Viešpats padarė didžių dalykų.“ Tai sako tautos ir skelbia Izraelis:

Tuomet tautose buvo kalbama:
„Viešpats padarė jiems didžių dalykų.“
Iš tikrųjų Viešpats padarė mums didžių dalykų, –
kokie mes buvome laimingi! (2b–3 eil.)

Dievas žmonių istorijoje daro stebuklus. Gelbėdamas apsireiškia kaip galingas ir gailestingas Viešpats, engiamųjų prieglobstis, neužmirštantis vargšų šauksmo (plg. Ps 9, 10. 13), mylintis teisingumą ir teisę, savo meilės pripildantis visą žemę (plg. Ps 33, 5). Todėl visos tautos, regėdamos Izraelio tautos išlaisvinimą, išvysta didžius ir įstabius dalykus, kuriuos Dievas daro savo tautai, ir aukština Viešpatį kaip Gelbėtoją. O Izraelis atkartoja tautų skelbimą, pratęsia tai, bet kaip pagrindinis veikėjas, tiesioginis dieviškojo veikimo adresatas: „Viešpats padarė mums didžių dalykų“; „mums“, bet tiksliau būtų: „su mumis“, hebrajiškai: ‘immanû, taip patvirtindamas privilegijuotą Viešpaties santykį su savo išrinktaisiais, savo viršūnę pasieksiantį ir pilnatviškai atsiskleisiantį sulig vardu Immanuel, „Dievas su mumis“, kuriuo bus pavadintas Jėzus.

Brangūs broliai ir seserys, melsdamiesi turėtume daugiau žvelgti į tai, kaip mūsų gyvenimo įvykiuose Viešpats mus saugo, veda ir mums padeda, turėtume ir šlovinti Viešpatį už tai, ką jis mums padarė ir tebedaro. Turime atkreipti dėmesį į gražius dalykus, ateinančius iš Viešpaties. Toks dėmesys, virstantis dėkingumu, mums labai svarbus, mat patirto gėrio atminimas padeda ir tamsiomis valandomis. Dievas daro didžių dalykų, ir tas, kas tai patiria, dėmesinga širdimi pastebi Viešpaties gerumą, būna kupinas džiaugsmo. Šia šventiška gaida užbaigiama pirmoji psalmės dalis. Būti išgelbėtam ir parvestam į tėvynę yra tarsi būti grąžintam į gyvenimą: išlaisvinimas atveria juokui, bet sykiu ir lūkesčiui, kad bus išpildyta tai, ko dar trokštama ir meldžiama. Tai – antroji psalmės dalis:

Viešpatie, padaryk mus vėl klestinčius,
lygiai kaip užtvindei sausas upių vagas Negebe.
Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas.
Nors žmogus išeitų verkdamas,
sėkla sėti nešinas,
jis sugrįš namo džiūgaudamas,
derliaus pėdais nešinas (4–6 eil.).

Jei psalmininkas maldos pradžioje džiūgavo dėl Viešpaties ką tik atkurtos dalios, tai dabar jis to prašo kaip dar įgyvendintino dalyko. Siejant šią psalmę su grįžimu iš tremties, šį tariamą prieštaravimą būtų galima paaiškinti sunkiu ir tik daliniu grįžimu į tėvynę, skatinančiu maldininką prašyti dar vieno dieviškojo įsikišimo tautai pilnatviškai atkurti.

Bet psalmė pranoksta vien istorinį įvykį ir atsiveria platesniam, teologinio pobūdžio matmeniui. Todėl paguodžianti išsilaisvinimo iš Babilono patirtis dar neatbaigta, „jau“ atėjusi, bet „dar ne“, nepaženklinta galutinės pilnatvės. Per tai malda, džiugiai aukštinanti išgyventą išgelbėjimą, atsiveria pilnatviško įgyvendinimo lūkesčiui. Psalmininkas vartoja ypatingus įvaizdžius, savo visuma kreipiančius į slėpiningą atpirkimo tikrovę, kurioje susipina gauta ir dar laukiama dovana, gyvenimas ir mirtis, džiaugsmas lyg sapne ir kančios kupinos ašaros. Pirmas įvaizdis susijęs su sausomis Negebo dykumos upių vagomis, lyjant jos prisipildo veržliai plūstančio vandens, vėl atgaivinančio išdžiūvusį kraštą ir leidžiančio jam pražysti. Tad psalmininkas prašo, kad tautos dalios atkūrimas ir grįžimas iš tremties būtų kaip tas pagriebiantis ir nesustabdomas vanduo, gebantis dykumą paversti neišmatuojamomis žolės ir gėlių platybėmis.

Antras įvaizdis perkelia mus iš sausų ir uolėtų Negebo kalvų į laukus, kuriuos žemdirbiai kultivuoja, kad prasimaitintų. Nusakant išganymą, čia primenama žemdirbio pasaulyje kasmet pasikartojanti patirtis – sunki ir varginanti sėjos akimirka ir nesuvaldomas džiūgavimas dėl derliaus. Ašarų lydima sėja, nes išmetama tai, kas dar gali būti duona, atsiduodant netikrumo kupinam laukimui: žemdirbys dirba, ruošia dirvą, beria sėklas, tačiau nežino – kaip gerai liudija palyginimas apie sėjėją, – kur krenta sėklos, ar nesules jų paukščiai, ar jos sudygs, ar išleis šaknis, ar virs varpomis (plg. Mt 13, 3–9; Mk 4, 2–9; Lk 8, 4–8). Sėjimas yra pasitikėjimo ir vilties mostas; žmogaus darbas būtinas, bet paskui ateina bejėgiško laukimo metas, gerai žinant, kad gerą derlių lems daug veiksnių ir kad visada tyko nesėkmės pavojus. Vis dėlto žemdirbys po metų vėl daro tą patį ir beria savo sėklas. O kai jos virsta varpomis ir laukai pilni javų, džiaugiamasi, tarsi tai būtų nepaprastas stebuklas. Jėzui ši patirtis buvo gerai žinoma, ją jis pasitelkdavo kalbėdamas su savaisiais: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip“ (Mk 4, 26–27). Tai – gyvenimo slėpinys, išganymo įstabūs „didieji dalykai“, kuriuos Viešpats daro žmonių istorijoje ir kurių paslapties žmonės nežino. Dieviškasis įsikišimas, kai pasireiškia pilnatviškai, išsiskiria audringu matmeniu – kaip Negebo upės ir laukų grūdai, pastarieji taip pat primena Dievo dalykams būdingą disproporciją tarp sėjimo pastangų ir neapsakomo džiaugimosi derliumi, tarp baimės lydimo laukimo ir džiuginančio pilnų klojimų vaizdo, tarp mažytės į dirvą beriamos sėklos ir didžiulės krūvos saulės aukso spalva nuspalvintų pėdų. Sulaukus derliaus, viskas persikeičia: verksmas baigiasi, vietą užleisdamas džiaugsmo šūksniams.

Visa tuo psalmininkas nusako išgelbėjimą, dalios atkūrimą ir grįžimą iš tremties. Deportacija į Babiloną, kaip ir bet kuri kita kančios ir krizės situacija, su savo skausminga tamsa, sukelta abejonių ir tariamos Dievo tolybės, yra išties savotiška, pasak psalmininko, sėja. Kristaus slėpinys Naujojo Testamento šviesoje žinią padaro dar aiškesnę ir akivaizdesnę: tikintysis, žengiantis per tą tamsą, yra lyg dirvon nukritęs sėklos grūdas, numirštantis, kad duotų daug vaisių (plg. Jn 12, 24). Arba, pasitelkiant kitą Jėzaus mėgstamą įvaizdį, lyg moteris, kenčianti gimdymo skausmus, tačiau paskui pradžiunganti, kad gimė pasauliui žmogus (plg. Jn 16, 21).

Brangūs broliai ir seserys, ši psalmė mus moko, kad melsdamiesi visada būtume atviri vilčiai ir tvirtai tikėtume į Dievą. Mūsų istorija, dažnai net ir paženklinta skausmo, netikrumo ir krizės akimirksnių, yra išganymo ir „dalios atkūrimo“ istorija. Kaip dirvon nukritęs ir varpa virtęs sėklos grūdas visos mūsų tremtys baigiasi ir visos ašaros nudžiūva Kristuje, jo kryžiaus, į gyvenimą perkeistos mirties, slėpinyje. Ir mums Jėzaus Kristaus atradimas yra didysis Dievo „taip“, mūsų dalios atkūrimo džiaugsmas. Tačiau kaip tie, kurie kupini džiaugsmo grįžę iš Babilono rado nuskurdusią ir nuniokotą šalį ir verkdami kentėjo sėjos sunkumus, nežinodami, ar galiausiai tikrai sulauks derliaus, lygiai taip ir mūsų, po Jėzaus Kristaus – mūsų gyvenimo, tiesos ir kelio – atradimo įžengusių į tikėjimo žemę, „tikėjimo šalį“, dažnai laukia tamsus, atšiaurus ir sunkus gyvenimas, ašarų lydima sėja, tačiau tada esame tikri, kad Kristaus šviesa mums galiausiai tikrai dovanos didelį derlių. O tamsiomis naktimis turime išmokti neužmiršti, kad šviesa yra čia, kad Dievas jau mūsų gyvenime yra tarp mūsų ir kad galime sėti kupini didžiausio pasitikėjimo, jog Dievo „taip“ yra stipresnis už mus visus. Svarbu niekada neprarasti šio atminimo, kad Dievas jau yra mūsų gyvenime, šio gilaus džiaugsmo, kad Dievas įžengė į mūsų gyvenimą ir mus išlaisvino – mus aplankiusio dėkingumo už Jėzaus Kristaus atradimą. Ir šis dėkingumas virsta viltimi, yra mums pasitikėjimo teikianti vilties žvaigždė, šviesa, nes būtent sėjos vargai yra naujojo gyvenimo, didžiulio ir galutinio džiaugimosi Dievu pradžia.

***

Lietuviškai popiežius pasakė:

„Nuoširdžiai sveikinu piligrimus lietuvius, ypač tikinčiuosius iš Šiaulių, kuriuos lydi jų vyskupas Eugenijus Bartulis. Linkiu, kad apaštalų kapų aplankymas duotų naujų dvasinių vaisių. Garbė Jėzui Kristui.“