Brangūs broliai ir seserys!

Pastarosiose katechezėse apmąstėme kelis maldos pavyzdžius Senajame Testamente. Šiandien norėčiau pradėti žvilgsnį kreipti į Jėzų, į jo maldą, per visą jo gyvenimą it slaptas kanalas drėkinančią egzistenciją, santykius, veiksmus ir nenumaldomai vedančią į visišką savęs dovanojimą pagal meilės kupiną Dievo Tėvo planą. Jėzus taip pat moko, kaip melstis, nes išties veikliai ir broliškai palaiko mus kaskart, kai kreipiamės į Tėvą. Kaip apibendrinamai išreikšta vienu pavadinimu Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje, „malda iki galo apreikšta ir įgyvendinta Jėzuje“ (541–547). Tad artimiausiose katechezėse žvelgsime į Jėzų.

Ypač reikšmingas momentas Jėzaus kelyje yra jo malda po krikšto Jordane. Evangelistas Lukas atkreipia dėmesį, kad Jėzus, kartu su tauta priėmęs krikštą iš Jono Krikštytojo rankų, panyra į asmeninę ir ilgą maldą: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia <...> nusileido ant jo“ (Lk 3, 21–22). Kaip tik tas meldimasis kalbantis su Tėvu nušviečia veiksmą, kurį jis atliko kartu su daugybe savo tautos žmonių, atėjusių prie Jordano upės. Melsdamasis jis suteikia tam veiksmui, savo Krikštui, išskirtinį ir asmeninį bruožą.

Krikštytojas primygtinai kvietė iš tikrųjų gyventi kaip „Abraomo vaikams“, atsiverčiant į gera ir duodant tikrų atsivertimo vaisių (plg. Lk 3, 7–9). Pasak evangelisto Morkaus, į kvietimą atsiliepė labai daug izraeliečių: „Pas jį [Joną] traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje“ (Mk 1, 5). Krikštytojas skelbė kai ką tikrai nauja: leidimasis būti pakrikštytam turėjo žymėti ryžtingą pervartą – nuodėmingo elgesio atsisakymą ir naujo gyvenimo pradžią. Jėzus irgi paklūsta tam raginimui ir įsimaišo į ant Jordano upės kranto laukiančių nusidėjėlių minią. Tačiau pirmiesiems krikščionims, lygiai taip ir mums, kyla klausimas: kodėl Jėzus priima šį atgailos ir atsivertimo Krikštą? Jam nereikia išpažinti nuodėmių, jis nenusidėjęs, todėl nėra reikalo ir atsiversti. Kodėl tada taip pasielgia? Matas praneša, kad apstulbęs Krikštytojas ištaria: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3, 14). Jėzus atsako: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (15 eil.). Bibliniame pasaulyje žodis „teisumas“ reiškia visiškai priimti Dievo valią. Jėzus parodo savo artumą tautos daliai, kuri, paklusdama Krikštytojo kvietimui, pripažįsta, jog nepakanka tiesiog vadintis Abraomo vaikais, ir trokšta vykdyti Dievo valią bei stengtis savo elgesiu ištikimai atsiliepti į Dievo sandorą su Abraomu. Panirdamas į Jordano upę, Jėzus regimai išreiškia savo solidarumą su tais, kurie išpažįsta savo nuodėmes, atgailauja ir trokšta pakeisti savo gyvenimą, duoda suprasti, kad būti Dievo tautos dalimi reiškia žengti į naujo gyvenimo – gyvenimo pagal Dievo valią perspektyvą.

Šiuo veiksmu Jėzus nuvokia kryžių, nes juo pradeda savo veiklą stodamasis nusidėjėlių vieton ir prisiimdamas sunkią visos žmonijos naštą bei taip įvykdydamas Dievo valią. Panirdamas į maldą, Jėzus parodo artimą ryšį su Tėvu, kuris yra danguje, patiria jo tėviškumą, suvokia reiklų jo meilės grožį ir, kalbėdamasis su Tėvu, sulaukia savo užduoties patvirtinimo. Iš dangaus pasigirstančiais žodžiais (plg. Lk 3, 22) užbėgama į priekį velykiniam kryžiaus ir prisikėlimo slėpiniui. Dieviškasis balsas pavadina jį „mano mylimasis sūnus“, taip primindamas Izaoką, mylimiausią sūnų, kurį jo tėvas Abraomas, palieptas Dievo, buvo pasirengęs paaukoti (plg. Pr 22, 1–4). Jėzus yra ne tik Dovydo sūnus, karališkasis mesijinis palikuonis, arba tarnas, patinkantis Dievui, bet ir, kaip Izaokas, mylimas viengimis Sūnus, kurį Dievas, jo Tėvas, aukoja pasauliui išganyti. Kaip tik tą akimirką, kai Jėzus, nugrimzdęs į maldą, išgyvena savo sūnystės gelmę ir jaučia Dievo tėviškumą (plg. Lk 3, 22b), ant jo nusileidžia Šventoji Dvasia (plg. Lk 3, 22a), vedanti jį užduoties keliu ir ištekanti iš jo, kai jis nukryžiuojamas (plg. Jn 1, 32–34; 7, 37–39), kad apšviestų Bažnyčios darbus. Maldoje Jėzus gyvena nenutrūkstamu ryšiu su Tėvu, norėdamas ligi galo įgyvendinti žmonėms skirtą meilės planą.

Šios ypatingos maldos fone rutuliojasi visas Jėzaus gyvenimas šeimoje, artimai susijusioje su Izraelio tautos religine tradicija. Tai liudija evangelijose aptinkami ženklai: jo apipjaustymas (plg. Lk 2, 21), paaukojimas šventykloje (plg. Lk 2, 22–24), auklėjimas ir ugdymas Nazarete, šventuosiuose namuose (plg. Lk 2, 39–40; 2, 51–52). Tai tie „apie trisdešimt metų“ (Lk 3, 23), ilgas paslėpto ir kasdienio gyvenimo metas, nors ir kupinas dalyvavimo bendruomenės religinės raiškos momentuose patirčių, kaip antai piligriminės kelionės į Jeruzalę (plg. Lk 2, 41). Pasakojime apie tai, kaip dvylikametis Jėzus sėdi šventykloje tarp mokytojų (plg. Lk 2, 42–52), evangelistas Lukas parodo, kad Jėzus, besimeldžiantis po Krikšto Jordane, jau įpratęs artimai kalbėtis su Dievu Tėvu malda, įsišaknijusia tradicijoje, jo šeimos gyvensenoje ir joje išgyventose pagrindinėse patirtyse. Dvylikamečio atsakymas Marijai ir Juozapui leidžia suvokti, kad jis yra Dievo Sūnus, ir atitinka žodžius, dieviškojo balso paskelbtus po Krikšto: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Išlipdamas iš Jordano upės vandens, Jėzus ne pradeda melstis, bet tęsia savo nuolatinį, įprastinį ryšį su Tėvu, ir kaip tik artimoje vienybėje su juo iš paslėptojo gyvenimo Nazarete pereinama į viešąją veiklą.

Jėzaus mokymas apie maldą neabejotinai kyla iš šeimoje išmokto meldimosi būdo, tačiau to gilusis ir esminis šaltinis yra jo paties buvimas Dievo Sūnumi, jo nepakartojamas ryšys su Dievu Tėvu. Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje į klausimą: „Iš ko Jėzus išmoko melstis?“ atsakoma taip: „Melstis savo žmogiška širdimi Jėzus išmoko iš savo Motinos ir žydų tradicijos. Tačiau jo malda trykšta iš dar slaptesnio šaltinio, nes jis yra amžinasis Dievo Sūnus, savo šventojoje žmogystėje siunčiantis Tėvui tobulą sūniškąją maldą“ (541).

Evangelijos pasakojime Jėzaus maldai visada būdingas ir rikiavimasis į savo tautos tradiciją, ir nepakartojamo asmeninio santykio su Dievu naujybė. „Negyvenama vieta“ (plg. Mk 1, 35; Lk 5, 16), kurion jis dažnai pasitraukia, „kalnas“, ant kurio užkopia pasimelsti (plg. Lk 6, 12; 9, 28), „naktis“, teikianti jam vienumos (plg. Mk 1, 35; 6, 46–47; Lk 6, 12), primena akimirkas pakeliui į Dievo apreiškimą Senajame Testamente ir rodo jo išganomojo plano tęstinumą. Tačiau tai kartu itin reikšmingi momentai Jėzui, kuris sąmoningai įsitraukia į šį planą ištikimai paklusdamas Dievo valiai.

Ir savo maldoje turime išmokti vis daugiau įžengti į šią išganymo istoriją, kurios viršūnė – Jėzus, Dievo akivaizdoje atnaujinti asmeninį apsisprendimą atsiverti jo valiai, prašyti jėgų, kad visame gyvenime mūsų valia atitiktų jo valią, kad paklustume jo mums skirtam meilės planui.

Jėzaus malda lydi kiekvieną jo tarnybos etapą ir kiekvieną gyvenimo dieną. Melstis nesutrukdo nė nuovargis. Evangelijos atskleidžia Jėzaus įprotį praleisti dalį nakties meldžiantis. Evangelistas Morkus taip aprašo vieną tokią naktį po sunkios duonos padauginimo dienos: „Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis. Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto“ (Mk 6, 45–47). Kai reikia priimti vis sunkesnius ir sudėtingesnius sprendimus, jo malda darosi ilgesnė ir intensyvesnė. Pavyzdžiui, Lukas pabrėžia, kad prieš pasirinkdamas dvylika apaštalų Jėzus naktį ilgai meldėsi: „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais“ (Lk 6, 12–13).

Žvelgiant į Jėzaus maldą, mums turi kilti klausimas: kaip aš meldžiuosi? Kaip mes meldžiamės? Kiek laiko skiriu savo santykiui su Dievu? Ar šiandien pakankamai mokoma melstis? Kas gali būti maldos mokytojas? Apaštališkajame paraginime Verbum Domini kalbėjau apie Šventojo Rašto maldingo skaitymo reikšmę. Apibendrindamas Vyskupų sinodo asamblėjos įžvalgas, ypatingą dėmesį atkreipiau į ypatingą lectio divina formą. Klausytis, apmąstyti, tylėti Viešpaties akivaizdoje yra menas, kurio išmokstama nuolatinėmis pratybomis. Žinoma, malda yra dovana, tačiau ji turi būti priimama, ji – Dievo darbas, tačiau iš mūsų reikalauja pastangų ir tęstinumo, ypač svarbu tęstinumas ir nuolatinumas. Kaip tik pavyzdinė Jėzaus patirtis rodo, kad jo malda, gaivinama tėviškos Dievo meilės ir bendrystės su Dvasia, ilgomis ir ištikimomis pratybomis pagilinama ligi Alyvų kalno ir kryžiaus. Šiandien krikščionys pašaukti liudyti malda kaip tik todėl, kad mūsų pasaulis dažnai lieka užsivėręs dieviškajam horizontui ir į susitikimą su Dievu vedančiai vilčiai. Artimai draugaudami su Jėzumi ir per jį bei su juo ištikima ir nuolatine malda puoselėdami vaiko santykį su Dievu, galime atverti langą į Dievo dangų. Vien patys žengdami maldos keliu, galime padėti kitiems pasukti šiuo taku: juk ir krikščioniškajai maldai galioja tai, kad keliaujant atsiveria nauji keliai.

Brangūs broliai ir seserys, turime mokyti vieni kitus palaikyti intensyvų santykį su Dievu, mokytis melstis ne priešokiais, bet nuolatos, kupini pasitikėjimo, gebantys apšviesti savo gyvenimą taip, kaip mokė Jėzus. Ir prašome, kad jis mums artimiems žmonėms, tiems, kuriuos sutinkame savo kelyje, suteiktų susitikimo su Viešpačiu, mūsų egzistencijos šviesa, džiaugsmo. Dėkoju.