Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien kartu su jumis norėčiau apmąstyti Jėzaus maldos sąsają su jo stebuklingu gydomuoju veikimu. Evangelijose pateikta įvairių situacijų, kai Jėzus gailestingo ir gydančio Dievo, veikiančio per jį, darbų akivaizdoje meldžiasi. Ta malda dar kartą parodo jo nepakartojamą pažinimo ir bendrystės santykį su Tėvu tada, kai Jėzus giliai žmogiškai įsitraukia į savo draugų – pavyzdžiui, Lozoriaus ir jo šeimos ar daugelio vargšų bei ligonių, kuriems jis trokšta konkrečiai padėti, – vargus.

Reikšmingas atvejis yra kurčnebylio pagydymas (Mk 7, 32–37). Ką tik girdėtas evangelisto Morkaus pasakojimas rodo, kad Jėzaus gydomasis veikimas intensyviai susijęs ir su artimu – ligoniu, ir su Tėvu. Scena rūpestingai aprašyta šitaip: „Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: Efatá!, tai yra: Atsiverk!“ (7, 33–34). Jėzus nori, kad išgydymas vyktų „nuošaliau nuo minios“. Jis, regis, taip elgiasi norėdamas, jog stebuklas liktų paslėptas nuo žmonių akių, idant nekiltų ribotų ar iškreiptų jo asmens aiškinimų. Sprendimas pasivėdėti ligonį į šalį lemia, kad gydymo akimirką Jėzus ir kurčnebylis yra vienu du, susiję nepakartojamu ryšiu. Viešpats paliečia ligonio ausis ir liežuvį, tai yra specifines jo negalios vietas. Intensyvų Jėzaus dėmesį liudija neįprasti gydymo bruožai: jis pasinaudoja savo pirštais ir net seilėmis. Nepakartojamą scenos pobūdį pabrėžia ir evangelisto perteiktas autentiškas Viešpaties ištartas žodis: „Efatá – Atsiverk!“

Tačiau pagrindinis šio epizodo momentas yra tai, kad Jėzus gydymo akimirką ieško tiesioginio santykio su Tėvu. Rašoma, jog Jėzus „pažvelgė į dangų, atsiduso“ (34 eil.). Ligoniui rodomas dėmesys, Jėzaus rūpinimasis juo susiję su tvirta į Dievą kreipiamos maldos nuostata. Ir jo atodūsis nusakomas žodžiu, kuris Naujajame Testamente reiškia kokio nors stokojamo gėrio siekimą (plg. Rom 8, 23). Tad visas pasakojimas rodo, kad įsitraukimas į ligonio bėdą Jėzų kreipia į maldą. Dar kartą išnyra jo nepakartojamas santykis su Tėvu – jo kaip Viengimio Sūnaus tapatybė. Jame, per jo asmenį įgyvendinamas gydomasis ir gailestingas Dievo veikimas. Neatsitiktinai minios baigiamoji pastaba po stebuklo primena kūrinijos įvertinimą, aptinkamą Pradžios knygos pradžioje: „Jis visa gerai padarė!“ (Mk 7, 37). Į Jėzaus gydomąjį veikimą aiškiai įsiterpia malda, jo žvilgsnis į dangų. Žinoma, galia, pagydžiusi kurčnebylį, buvo išjudinta Jėzaus atjautos, tačiau kyla iš jo kreipimosi į Tėvą. Taip susitinka du santykiai: žmogiškoji atjauta žmogui įsiterpia į santykį su Dievu ir per tai tampa išgydymu.

Jono pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą ta pati dinamika atsiskleidžia dar akivaizdžiau (plg. Jn 11, 1–44). Čia tarpusavyje suausti Jėzaus ryšys su savo draugu bei jo kančia ir jo sūniškas santykis su Tėvu. Jėzaus žmogiškajam įsitraukimui į Lozoriaus gyvenimo istoriją būdingi keli ypatingi bruožai. Nekart pasakojime primenama jo draugystė su Lozoriumi bei jo seserimis Morta ir Marija. Pats Jėzus ištaria: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“ (Jn 11, 11). Jo nuoširdžius jausmus savo draugui pabrėžia ir Lozoriaus seserys, taip pat žydai (plg. Jn 11, 3; 11, 36); tai liudija ir didelis Jėzaus susijaudinimas išvydus Mortos, Marijos ir visų Lozoriaus draugų sielvartą: artindamasis prie kapo jis – labai žmogiškai – pravirksta: „Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: Kur jį palaidojote? Jie atsakė: Viešpatie, eik ir pažiūrėk. Jėzus pravirko“ (Jn 11, 33–35).

Šis draugystės saitas, Jėzaus susigraudinimas ir susijaudinimas regint Lozoriaus artimųjų ir pažįstamų sielvartą visame pasakojime susipynęs su nuolatiniu, artimu ryšiu su Tėvu. Nuo pradžių Jėzus įvykį suvokia kaip susijusį su jo paties tapatybe bei užduotimi ir jo laukiančiu pašlovinimu. Išgirdęs apie Lozoriaus ligą, jis pakomentuoja: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“ (Jn 11, 4). Naujieną apie savo bičiulio mirtį Jėzus sutinka kupinas žmogiškojo skausmo, bet vėlgi aiškiai remdamasis savo ryšiu su Dievu bei su jam patikėta užduotimi. „Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte“ (Jn 11, 14–15). Jėzaus aiškiai išreikštos maldos Tėvui priešais kapą akimirka yra viso epizodo natūrali viršūnė, apimanti jo draugystę su Lozoriumi ir sūnišką santykį su Dievu. Čia abu santykiai vėl susijungia. „Jėzus pakėlė aukštyn akis ir prabilo: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei“ (Jn 11, 41): tai – Eucharistija. Ši frazė parodo, jog Jėzus nė akimirkos neatsitraukė nuo savo prašomosios maldos, kad Lozoriui būtų leista gyventi. Jis nesiliovė meldęsis; ta malda dargi sustiprino ryšį su draugu ir kartu patvirtino Jėzaus apsisprendimą išlaikyti bendrystę su Tėvo valia, jo meilės planu, pagal kurį Lozoriaus liga ir mirtis laikoma vieta Dievo šlovei apsireikšti.

Brangūs broliai ir seserys, skaitydami šį pasakojimą kiekvienas esame kviečiami suvokti, jog kreipdami prašomąją maldą į Viešpatį turėtume laukti ne mūsų prašymų, mūsų valios nedelsiamo išpildymo, bet patikėti save Tėvo valiai, kiekvieną įvykį aiškindami jo šlovės, meilės plano, slėpiningo mūsų akims, perspektyvoje. Štai kodėl mūsų malda turėtų aprėpti prašymą, šlovinimą ir padėką, net jei atrodo, kad Dievas neatsiliepia į mūsų konkrečius lūkesčius. Savęs patikėjimas Dievo meilei, pirmesnei už mus ir mus lydinčiai, visada yra viena pamatinių mūsų dialogo su Dievu nuostatų. Katalikų Bažnyčios katekizme taip komentuojama Jėzaus malda prikeliant Lozorių: „Dėkingumo kupina Jėzaus malda mums parodo, kaip turime prašyti: prieš dovanos suteikimą Jėzus paveda save tam, kuris teikia dovanas ir jose save dovanoja. Davėjas yra brangesnis negu jo teikiama dovana. Jis yra lobis, ir jame yra Jo Sūnaus širdis; pati dovana yra tai, kas pridėta (plg. Mt 6, 21 ir 6, 33)“ (2604). Mano akimis, labai svarbu yra štai kas: pirma negu dovana duodama laikytis to, kuris dovanoja; dovanotojas brangesnis už dovaną. Ir mums brangiausia dovana, kurią jis mums gali dovanoti, yra ne tai, ko iš jo prašome, bet jo draugystė, artumas, meilė. Jis yra tas brangus lobis, kurio turime prašyti ir kurį turime visada sergėti.

Malda, Jėzaus tariama tą akimirką, kai akmuo ridenamas nuo Lozoriaus kapo, pasukama nepakartojama ir netikėta linkme. Padėkojęs Dievui Tėvui, Jėzus priduria: „Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 11, 42). Savo malda Jėzus nori vesti mus į tikėjimą, paakinti visiškai pasitikėti Dievu bei jo valia ir parodyti, kad tas Dievas, kuris taip pamilo žmogų ir pasaulį, kad atsiuntė savo Viengimį Sūnų (plg. Jn 3, 16), yra gyvybės Dievas, Dievas, teikiantis viltį ir gebantis pakeisti žmogaus išgales pranokstančias situacijas. Todėl pasitikėjimo kupina tikinčiojo malda yra gyvas Dievo artumo pasaulyje, jo domėjimosi žmogumi, jo veikimo įgyvendinant savo išganomąjį planą liudijimas.

Dvi mūsų apmąstytos Jėzaus maldos, lydinčios kurčnebylio išgydymą ir Lozoriaus prikėlimą, atskleidžia, kad ir mūsų malda turi apimti tą artimą sąsają tarp Dievo meilės ir artimo meilės. Jėzų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, dėmesys kitam, pirmiausia stokojančiajam ir kenčiančiajam, susigraudinimas matant mylimos šeimos sielvartą skatina kreiptis į Tėvą remiantis tuo pačiu pamatiniu santykiu, kuriuo jis vadovaujasi visame savo gyvenime. Bet teisinga ir tai, kas priešinga: bendrystė su Tėvu, nuolatinis dialogas su juo akina Jėzų būti nepakartojamai dėmesingą konkrečioms žmonių situacijoms, kad galėtų jiems suteikti Dievo paguodą ir meilę. Santykis su žmogumi kreipia į santykį su Dievu, o santykis su Dievu vėl kreipia į artimą.

Brangūs broliai ir seserys, mūsų malda atveria vartus Dievui, kuris moko mus nuolatos išeiti iš savęs, kad gebėtume tapti artimi kitiems, ypač išbandymų akimirkomis, teikti jiems paguodą, viltį ir šviesą. Tegu Viešpats padaro mus gebančius vis karščiau melstis, kad mūsų asmeninis santykis su Dievu Tėvu nuolat stiprėtų, mūsų širdys atsivertų aplinkinių poreikiams ir pajustų buvimo „sūnumis Sūnuje“ kartu su tokia daugybe brolių grožį. Dėkoju.