Brangūs broliai ir seserys!

Šiandienis susitikimas vyksta Kalėdų aplinkoje, kupinoje gilaus džiaugsmo, kad gimė Išganytojas. Šį slėpinį neseniai šventėme, o jo aidas tebėra gyvas visų šių dienų liturgijoje. Šį šviesos slėpinį bet kurios epochos žmogus gali vėl išgyventi tikėjimu ir malda. Kaip tik per maldą tampame gebantys prisiartinti prie Dievo arčiau ir stipriau. Dėl šios priežasties, turėdamas galvoje, kad šio laikotarpio katechezėse plėtoju maldos temą, šiandien norėčiau pakviesti jus apmąstyti, kokią vietą malda turėjo Nazareto Šventosios Šeimos gyvenime. Nazareto namai išties yra maldos mokykla, kur, remdamiesi Marijos, Juozapo ir Jėzaus pavyzdžiu, išmokstame klausytis, svarstyti, perprasti giliąją Dievo Sūnaus apsireiškimo reikšmę.

Įsimintinas lieka Dievo tarno Pauliaus VI kreipimasis jo apsilankymo Nazarete metu. Popiežius pasakė, kad Šventosios Šeimos mokykloje „suvokiame, jog, norėdami sekti Evangelijos mokymu ir tapti Kristaus mokiniais, turime laikytis dvasinės drausmės“. Jis dar pridūrė: „Pirma, ji moko tylos. O kad tarp mūsų atgimtų pagarba tylai, tai nuostabiai ir būtinai dvasios aplinkai, kai esame kurtinami tokios daugybės triukšmo, gausmo ir garsių balsų mūsų laikų karštligiškame ir šurmulio pilname gyvenime. O kad Nazareto tyla išmokytų mus tvirtai laikytis gerų minčių, branginti vidinį gyvenimą, būti pasirengusius išgirsti slaptus Dievo įkvėpimus ir tikrųjų mokytojų paraginimus“ (Kreipimasis Nazarete, 1964 01 05).

Kai kurių minčių apie Šventosios Šeimos maldą ir santykį su Dievu galime gauti iš evangelijų pasakojimų apie Jėzaus vaikystę. Pradėkime nuo Jėzaus paaukojimo šventykloje epizodo. Šventasis Lukas pasakoja, kad „pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui“ (plg. 2, 22). Kaip ir kiekviena Įstatymo besilaikanti žydų šeima, Jėzaus tėvai eina į šventyklą pašvęsti Dievui savo pirmagimio ir duoti aukos. Akinami ištikimybės Įstatymo nuostatams, jie su Jėzumi, sulaukusiu keturiasdešimties dienų amžiaus, leidžiasi iš Betliejaus į Jeruzalę. Vietoj vienų metų avinėlio jie duoda paprastų šeimų auką – du balandžiukus. Šventosios Šeimos kelionė yra piligriminė tikėjimo, maldą simbolizuojančio dovanos davimo ir susitikimo su Viešpačiu, kurį Marija ir Juozapas jau regi savo sūnuje Jėzuje, kelionė.

Marija yra Kristaus kontempliavimo neprilygstamas pavyzdys. Sūnaus veidas priklauso jai ypatingu būdu, nes būtent jos įsčiose jis susiformavo, iš jos perimdamas savo panašumą į žmogų. Nė vienas taip uoliai nekontempliavo Kristaus kaip Marija. Jos širdies žvilgsnis nukrypsta į jį jau per angelo Apreiškimą, kai ji pradeda jį Šventosios Dvasios galia. Vėlesniais mėnesiais Marija pamažu vis labiau jaučia jo buvimą, kol gimimo dieną jos akys motiniškai švelniai jau gali žvelgti į sūnaus veidą. Su Jėzumi susiję prisiminimai, įsirėžę į protą ir širdį, ženklino visas Marijos egzistencijos akimirkas. Ji gyvena akis nukreipusi į Jėzų ir brangina kiekvieną jo žodį. Šv. Lukas teigia, kad „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19), taip nusakydamas Marijos nuostatą Įsikūnijimo slėpinio atžvilgiu, nuostatą, truksiančią visą jos gyvenimą – dėmėtis visus dalykus, svarstyti juos savo širdyje. Lukas yra tas evangelistas, kuris atskleidžia mums Marijos širdį, tikėjimą (plg. 1, 45), viltį ir klusnumą (plg. 1, 38), pirmiausia jos vidujybę ir maldą (plg. 1, 46–56) bei laisvą prisirišimą prie Kristaus (plg. 1, 55). Visa tai kyla iš Šventosios Dvasios, kuri ant jos nusileidžia, dovanos (plg. 1, 35) – Šventosios Dvasios, kuri, kaip pažadėjo Kristus, nusileis ir ant apaštalų (plg. Apd 1, 8). Šv. Luko pateikiamame Marijos paveiksle Dievo Motina iškyla kaip pavyzdys kiekvienam tikinčiajam, serginčiam ir svarstančiam Jėzaus žodžius bei darbus ir užvis geriau pažįstančiam Jėzų. Vadovaudamiesi palaimintuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II (plg. apaštališkasis laiškas Rosarium Virginis Mariae), galime sakyti, kad rožinio malda kyla iš Marijos pavyzdžio, nes joje Kristaus slėpiniai kontempliuojami dvasinėje vienybėje su Viešpaties motina. Marijos gebėjimas gyventi žvilgsniu į Dievą yra, taip sakant, užkrečiamas. Pirmas tai patyrė šv. Juozapas. Jo nuolanki ir nuoširdi meilė savo sužadėtinei ir apsisprendimas sujungti savo gyvenimą su Marijos gyvenimu taip pat patraukė bei įtraukė jį, „teisų“ vyrą (plg. Mt 1, 19), į naują santykį su Dievu, paskatino priimti Jį į savo gyvenimą, įžengti į Jo išganomąjį planą, įgyvendinti Jo valią. Patikliai paklausęs angelo nurodymo – „nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos“ (Mt 1, 20) – jis priėmė Mariją ir dalijosi su ja savo gyvenimu, visą save atidavė Marijai ir Jėzui, o tai leido jam tobulai atsiliepti į gautą pašaukimą. Evangelija, kaip žinome, neišsaugojo jokių Juozapo žodžių: jo buvimas tylus, bet ištikimas, pastovus, veiklus. Galime įsivaizduoti, kad ir jis, kaip jo sutuoktinė, ir labai darniai su ja Jėzaus vaikystės ir jaunystės metais džiaugėsi Jo buvimu jų šeimoje. Juozapas visais atžvilgiais nepriekaištingai atliko savo tėvišką vaidmenį. Jis, žinoma, kartu su Marija mokė Jėzų maldos. Vesdavosi Jėzų į sinagogą atlikti šabo apeigų ir į Jeruzalę švęsti didžiųjų Izraelio tautos švenčių. Juozapas – pagal hebrajų tradiciją – turėjo vadovauti šeimos maldai tiek kasdieniame gyvenime – rytais, vakarais ir prieš valgį, tiek per pagrindinius religinius šventimus. Tad, Nazarete, gyvendamas kasdienybės ritmu paprastuose namuose ir darbuodamasis Juozapo dirbtuvėje, Jėzus išmoko kaitalioti pakaitom maldą ir darbą bei aukoti Dievui savo pastangas pelnyti šeimai būtiną duoną.

Galiausiai dar vienas epizodas, kuriame regime maldai susibūrusią Nazareto Šventąją Šeimą: kaip girdėjome, Jėzus, sulaukęs dvylikos metų, su tėvais nuvyko į Jeruzalės šventyklą. Šv. Lukas pabrėžia, jog epizodas rutuliojasi piligriminės kelionės kontekste: „Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę“ (2, 41–42). Piligrimystė yra religinė apraiška, maitinama maldos ir savo ruožtu maitinanti pastarąją. Čia galvoje turima Paschos piligriminė kelionė, ir evangelistas atkreipia mūsų dėmesį, jog Jėzaus šeima kasmet į ją leidžiasi, kad galėtų dalyvauti Šventajame Mieste rengiamose apeigose. Žydų šeima, kaip ir krikščionių, meldžiasi ir savo namuose, ir kartu su bendruomene, laikydama save keliaujančios Dievo tautos dalimi, o piligrimyste kaip tik tiksliai ir išreiškiama tai, kad Dievo tauta keliauja. Pascha yra visa to centras bei viršūnė ir greta liturginio ir viešojo kulto matmens apima ir šeimos matmenį. Epizode apie dvylikametį Jėzų užrašyti ir pirmieji Jėzaus žodžiai: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (2, 49). Po trijų dienų ieškojimo Jėzaus tėvai atranda jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, jų besiklausantį ir juos beklausinėjantį (plg. 2, 46). Paklaustas, kodėl taip padarė savo tėvui ir motinai, jis atsako, jog padaręs tik tai, ką turėtų daryti Sūnus, t. y. būti šalia Tėvo. Taip jis parodo, kas yra tikrasis Tėvas, tikrieji namai, kad nepadarė nieko keista ar neklusnaus. Liko ten, kur turėjo būti Sūnus, t. y. prie Tėvo, ir pabrėžė, kas jo Tėvas. Tame atsakyme vyraujančiu žodžiu „Tėvas“ aikštėn iškeliamas visas kristologinis slėpinys. Šiuo žodžiu atveriamas slėpinys, jis yra raktas Kristaus, kuris yra Sūnus, slėpiniui suprasti ir leidžia suvokti mūsų pačių kaip krikščionių, kurie esame sūnūs Sūnuje, slėpinį. Sykiu Jėzus mus moko, kaip būti sūnumis, – būtent būnant kartu su Tėvu maldoje. Kristologinis slėpinys, krikščioniškosios egzistencijos slėpinys artimai susijęs su malda ir ja remiasi. Jėzus vieną dieną pamokys savo mokinius melstis tardamas: kai meldžiatės, sakykite „Tėve“. Ir, žinoma, sakykite tai ne vien žodžiais, bet ir savo gyvenimu, mokykitės vis labiau visa savo egzistencija sakyti „Tėve“ – tada būsite tikri sūnūs Sūnuje, tikri krikščionys.

Čia, kai Jėzus vis dar yra Nazareto Šeimos gyvenimo dalis, svarbu pabrėžti atgarsį, kurį Marijos ir Juozapo širdyse turėjo surasti tas iš Jėzaus išgirstas žodis „Tėvas“, tai, kad jis atskleidė, pabrėžė, kas yra jo Tėvas, ką reiškė išgirsti tą žodį iš jo lūpų, ištartą suvokiant, kad jis yra Viengimis Sūnus ir kaip toks pasiliko tris dienas šventykloje, kuri yra jo „Tėvo namai“. Galime įsivaizduoti, kad nuo tada Šventosios Šeimos gyvenimas buvo dar sklidinesnis maldos, nes tas gilus santykio su Dievu Tėvu jausmas iš Kūdikėlio Jėzaus, o vėliau iš paauglio ir jaunuolio širdies nepaliaujamai liejosi ir sklido į Marijos ir Juozapo širdis. Šiame epizode mums parodoma tikra situacija, buvimo su Tėvu dvasia. Tad Nazareto Šeima yra pirmutinis pavyzdys Bažnyčios, kurioje, susibūrę apie čia ir dabar esantį Jėzų ir jo tarpininkaujami, visi gyvena sūniškuoju santykiu su Dievu Tėvu, sykiu perkeičiančiu žmonių tarpasmeninius santykius.

Brangūs draugai, dėl įvairių šių aspektų, kuriuos glaustai apžvelgiau Evangelijos šviesoje, Šventoji Šeima yra namų Bažnyčia, pašaukta melstis kartu. Šeima yra namų Bažnyčia ir turi būti pirmoji maldos mokykla. Šeimoje vaikai nuo jauniausio amžiaus gali mokytis Dievo pajautos klausydamiesi tėvų pamokymų bei sekdami jų pavyzdžiu – gyvendami Dievo artumo paženklintoje aplinkoje. Autentiškas krikščioniškasis auklėjimas negali atsisakyti maldos patirties. Neišmokus melstis šeimoje, bus sunku užpildyti šią tuštumą. Todėl norėčiau jus pakviesti Nazareto Šventosios Šeimos mokykloje iš naujo atrasti bendros maldos šeimoje grožį. Per tai tikrai tapsite vienos širdies ir dvasios, tikra šeima. Dėkoju.