Brangūs broliai ir seserys!

Šiandienėje katechezėje dėmesį skirsime maldai, kurią Jėzus kreipė į Tėvą jo išaukštinimo ir pašlovinimo „valandą“ (plg. Jn 17, 1–26). Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama: „Krikščionių tradicija tą maldą pagrįstai vadina kunigiškąja Jėzaus malda. Tai mūsų Vyriausiojo kunigo malda, neatskiriama nuo jo aukos, nuo jo perėjimo (Pascha) pas Tėvą, kai jis visas tada buvo pašventintas Tėvui“ (2747).

Nepaprastas šios Jėzaus maldos turtingumas atsiskleidžia skaitant ją žydų Susitaikinimo dienos Yom kippùr šventės fone. Tą dieną Vyriausiasis kunigas prašo atleidimo pirmiausia sau, tada kunigų luomui ir galiausiai visai tautos bendruomenei. Izraelio tautai, per metus pridariusiai nusižengimų, siekiama vėl priminti susitaikinimą su Dievu, priminti, kad ji yra išrinktoji tauta, „šventoji tauta“ tarp kitų tautų. Jono evangelijos 17-ajame skyriuje pateiktoje Jėzaus maldoje šios šventės struktūra yra perimama. Jis, kunigas ir auka, meldžiasi už save, apaštalus ir visus, kurie jį įtikės, už visų laikų Bažnyčią (plg. Jn 17, 20).

Malda, Jėzaus kalbama už save patį, yra prašymas jo „valandą“ būti pašlovintam, „išaukštintam“. Iš tiesų ji yra daugiau negu prašymas ir paskelbimas apie visišką pasirengimą laisvai ir dosniai įsitraukti į Dievo Tėvo planą, atbaigiamą savęs atidavimu, mirtimi ir prisikėlimu. Ši „valanda“ prasideda Judo išdavyste (plg. Jn 13, 31) ir baigiasi prisikėlusio Jėzaus įžengimu pas Tėvą (plg. Jn 20, 17). Judui pasišalinus iš Paskutinės vakarienės, Jėzus ištaria šiuos žodžius: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas ir Dievas pašlovintas per jį“ (Jn 13, 31). Nestebina, kad Vyriausiojo kunigo maldą jis pradeda žodžiais: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave“ (Jn 17, 1). Pašlovinimas, kurio Jėzus sau prašo kaip Vyriausiasis kunigas, yra visiškas paklusnumas Tėvui, paklusnumas, nuvedantis į pilnatviškiausią sūnystės būklę: „Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17, 5). Toks pasirengimas ir prašymas yra pirmasis Jėzaus naujosios kunigystės aktas, reiškiantis visišką dovanojimąsi ant kryžiaus, ir kaip tik ant kryžiaus – kuris yra aukščiausias meilės aktas – jis pašlovinamas, nes tikroji šlovė, dieviškoji šlovė yra meilė.

Antrą šios maldos dalį sudaro paskui jį sekusių mokinių užtarimas. Būtent apie juos Jėzus kalba tardamas Tėvui: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio“ (Jn 17, 6). „Apreikšti Dievo vardą žmonėms“ reiškia įgyvendinti naują Tėvo buvimą tautoje ir žmonijoje. Šis „apreiškimas“ nėra vien žodis, bet Jėzuje tampa tikrove; Dievas yra su mumis, ir taip „įgyvendinamas“ jo vardas – jo buvimas su mumis, buvimas vienu iš mūsų. Taigi toks apsireiškimas vyksta per Žodžio įsikūnijimą. Jėzuje Dievas prisiima žmogaus pavidalą ir nepakartojamai bei naujaip prie mūsų prisiartina. Šio Dievo buvimo tarp mūsų viršūnė yra auka, Jėzaus įgyvendinama savo Pascha, savo mirtimi ir prisikėlimu.

Šios užtariamosios ir išperkamosios maldos už mokinius šerdį sudaro prašymas pašventinti; Jėzus taria Tėvui: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. Kaip tu esi mane siuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 16–19). Kyla klausimas: ką šiuo atveju reiškia „pašventinti“? Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad tikrai „pašventintas“ ir „šventas“ yra tik Dievas. Tad pašventinti reiškia kokią nors tikrovę – asmenį ar dalyką – perduoti Dievo nuosavybėn. Čia galima įžvelgti du vienas kitą papildančius aspektus: viena vertus, ką nors atskirti, atitraukti nuo įprastinių daiktų, „išimti“ iš žmogaus asmeninio gyvenimo aplinkos, kad tai būtų dovanota vien Dievui; antra vertus, tokiam atskyrimui, perkėlimui į Dievo plotmę būdinga „pasiuntimo“, misijos reikšmė. Kaip tik Dievui dovanota tikrovė, pašventintas asmuo egzistuoja kitų „labui“, atiduodami kitiems. Dovanojama Dievui tikrovė egzistuoja nebe savo, bet kitų labui. „Pašventintas“ yra tas, kuris, kaip Jėzus, yra atskirtas nuo pasaulio ir atiduotas Dievui turint prieš akis užduotį ir kaip tik dėl to esantis visų dispozicijoje. Mokiniai, kurie tęs Jėzaus užduotį, turi būti dovanoti Dievui, kad galėtų ją vykdyti kitų labui. Paschos vakarą mokiniams pasirodęs Prisikėlusysis taria: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).

Trečiasis šios Vyriausiojo kunigo maldos aktas žvilgsnį kreipia į laikų pabaigą. Jėzus kreipiasi į Tėvą užtardamas visus, kurie įtiki apaštalų pradėtos ir istorijoje tęsiamos misijos dėka: „Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jn 17, 20). Jėzus meldžiasi už visų laikų Bažnyčią, meldžiasi ir už mus. Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma: „Jėzus įgyvendino visą Tėvo darbą, ir Jo malda, kaip ir Jo auka, tęsiasi iki laikų pabaigos. Jo Valandos malda pripildo paskutinius laikus ir kreipia juos į atbaigą“ (2749).

Visų laikų mokiniams skirtos Jėzaus, Vyriausiojo kunigo, maldos pagrindinis prašymas krypsta į tai, kad visi, kurie į jį tiki, ateityje būtų viena. Ta vienybė nėra pasaulio vaisius. Ji kyla išskirtinai iš dieviškosios vienybės ir pasiekia mus iš Tėvo per Sūnų ir Šventąją Dvasią. Jėzus meldžia dovanos, gaunamos iš dangaus ir darančios poveikį – realų ir apčiuopiamą – žemėje. Jis meldžia: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Krikščionių vienybė, viena vertus, yra kiekvieno asmens širdyje slypinti tikrovė. Tačiau sykiu ji turi aiškiai pasirodyti istorijoje, kad pasaulis įtikėtų, jos labai praktiškas ir konkretus tikslas – ji turi pasirodyti, kad visi tikrai būtų viena. Būsimųjų mokinių vienybė, būdama vienybė su Jėzumi, pasiųstu į pasaulį Tėvo, yra ir pirminis krikščionių misijos pasaulyje veiksmingumo šaltinis.

Galima sakyti, kad Jėzaus kunigiškąja malda steigiama Bažnyčia. Būtent čia, per Paskutinę vakarienę, Jėzus sukuria Bažnyčią. Juk kas gi kita yra Bažnyčia, jei ne mokinių bendruomenė, suvienijama tikėjimo į Jėzų Kristų kaip Tėvo siųstąjį ir įtraukiama į Jėzaus užduotį vesti pasaulį į Dievo pažinimą ir taip jį išgelbėti? Štai šitai ir yra tikrasis Bažnyčios apibrėžimas. Bažnyčia kyla iš Jėzaus maldos. Tačiau ši malda yra ne tik žodis, tai – aktas, kuriuo jis save „pašventina“, t. y. „paaukoja“ save už pasaulio gyvenimą (plg. Jėzus iš Nazareto, II).

Jėzus meldžia, kad jo mokiniai būtų viena. Šios pasiektos ir išsaugomos vienybės galia Bažnyčia gali keliauti „pasaulyje“ būdama ne „iš pasaulio“ (plg. Jn 17, 16) ir atlikti jai patikėtą užduotį, kad pasaulis įtikėtų Sūnų ir jį siuntusį Tėvą. Tada Bažnyčia tampa vieta, kur tęsiama Kristaus užduotis: išvesti „pasaulį“ iš žmogaus susvetimėjimo su Dievu bei savimi ir iš nuodėmės, kad jis vėl taptų Dievo pasauliu.

Brangūs broliai ir seserys, apžvelgėme kelis nepaprastai turtingos Jėzaus kunigiškosios maldos elementus. Kviečiu ją skaityti bei apmąstyti, nes ji yra kelrodis puoselėjant dialogą su Viešpačiu ir moko mus melstis. Mes irgi savo maldoje prašome Dievo padėti mums pilnatviškiau įsitraukti į jo kiekvienam iš mūsų parengtą planą; prašome, kad būtume jam „pašventinti“, vis labiau jam priklausytume ir galėtume vis labiau mylėti kitus – artimus ir tolimus; prašome, kad vis geriau gebėtume atverti savo maldą pasauliui, nesitenkindami prašymais padėti spręsti vien savas problemas, bet visada Viešpaties akivaizdoje prisimindami artimą ir suvokdami užtariamosios maldos už kitus grožį; prašome regimos visų tikinčiųjų vienybės Kristuje dovanos, kurios čia Maldos už krikščionių vienybę savaitę meldėme dar karščiau. Melskime, kad visada būtume pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiajam apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Dėkoju.