Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau aptarti Jėzaus maldą Getsemanėje, Alyvų sode. Evangelijos pasakojimas apie šią maldą yra itin reikšmingas. Po Paskutinės vakarienės Jėzus leidžiasi į Alyvų kalną melsdamasis kartu su savo mokiniais. Evangelistas Morkus pasakoja: „Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną“ (14, 26). Šia užuomina tikriausiai norima pasakyti, jog buvo sugiedotos kelios Halelio giesmės, kuriomis Dievui dėkojama už tautos išlaisvinimą iš vergijos ir prašoma jo pagalbos pasitinkant vis naujus dabarties sunkumus bei pavojus. Pakeliui į Getsemanę Jėzus ištaria žodžius, leidžiančius mokiniams nujausti jo artimą mirtį ir gresiantį jų išsilakstymą.

Pasiekęs Alyvų kalno ūkį, Jėzus ir šią naktį ruošiasi asmeninei maldai. Bet šįkart nutinka šis tas nauja: atrodo, jog jis nenori likti vienas. Morkus pasakoja, kad Jėzus anksčiau dažnai pasitraukdavęs nuo žmonių ir mokinių, norėdamas nueiti „į negyvenamą vietą“ (plg. 1, 35) ar užkopti „į kalną“ (plg. 6, 46). Tačiau Getsemanėje jis pakviečia Petrą, Jokūbą ir Morkų pasilikti šalia. Tai tie patys mokiniai, kuriuos jis norėjo turėti greta savęs ant Atsimainymo kalno (plg. Mk 9, 2–13). Šios trijulės dalyvavimas Jėzui meldžiantis Getsemanėje labai iškalbingas. Jėzus ir tą naktį vienas melsis Tėvui, nes jo santykis su Tėvu yra visiškai nepakartojamas – vienatinio Sūnaus santykis. Netgi būtų galima manyti, kad tą naktį niekas iš tikrųjų negalėtų prisiartinti prie Sūnaus, kuris čia Tėvo akivaizdon stoja visa savo nepakartojama, išskirtine tapatybe. Bet nors ir „vienas“ pasiekia tašką, kuriame norėtų atsidėti maldai, Jėzus trokšta, kad trys mokiniai liktų bent netoliese, išlaikydami artimesnį santykį su juo. Prašoma erdvinio artumo, solidarumo tą akimirką, kai jis jaučia artimą mirtį, bet pirmiausia artumo maldoje, tam tikru būdu išreiškiančio buvimą kartu su juo tą valandą, kai jis ruošiasi iki galo įvykdyti Tėvo valią, taip visi mokiniai kviečiami sekti paskui jį kryžiaus keliu. Evangelistas Morkus pasakoja: „Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis jiems skundėsi: Mano siela ligi mirties [mirtinai] nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ (14, 33–34).

Į tris mokinius Jėzus kreipiasi vėlgi psalmių žodžiais. Pasakymas: „Mano siela nuliūdusi“ paimtas ir 43-iosios psalmės (plg. Ps 43, 6). Tvirtas pasiryžimas „iki mirties“ irgi primena situacijas, Senajame Testamente išgyvenamas ir malda išreiškiamas daugelio Dievo siųstųjų. Mat, vykdydami patikėtą užduotį, jie neretai susiduria su priešiškumu, atmetimu, persekiojimu. Mozė dramatiškai išgyvena išbandymą vesdamas tautą per dykumą ir taria Dievui: „Aš vienas nepajėgiu nešti visų šių žmonių, nes jie yra man per sunkūs. Jei tu taip su manimi elgiesi, verčiau užmušk mane, maldauju tave, – jei radau malonę tavo akyse“ (Sk 11, 14–15). Tęsti tarnybą Dievui ir tautai nelengva ir pranašui Elijui. Pirmojoje Karalių knygoje pasakyta: „Pats pakeliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, jis po juo atsisėdo ir šaukėsi mirties. Gana! – jis šaukė, – nūn, Viešpatie, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“ (19, 4).

Jėzaus žodžiai trims mokiniams, kurių artumos jis nori melsdamasis Getsemanėje, parodo, kad tą „valandą“ jis jaučia baimę ir nerimą, išgyvena giliausią vienišumą kaip tik tada, kai Dievo planas virsta tikrove. Ši Jėzaus baimė ir šis nerimas atspindi visą žmogaus siaubą mirties akivaizdoje, žinojimą, kad ji neišvengiama, blogio naštos, slegiančios mūsų gyvenimą, suvokimą.

Paraginęs tris mokinius pasilikti ir budėti meldžiantis, Jėzus vienas kreipiasi į Tėvą. Evangelistas Morkus pasakoja: „Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda“ (14, 35). Jėzus sukniumba ant žemės: tai maldos padėtis, kuria išreiškiamas klusnumas Tėvo valiai, pasitikėjimo kupinas savęs atidavimas į jo rankas. Tas gestas Bažnyčioje kartojamas pradedant Kančios šventimą Didįjį penktadienį, duodant vienuolinius įžadus bei teikiant diakono, kunigo, vyskupo šventimus, idant meldžiantis ir visu kūnu būtų išreikštas visiškas savęs atidavimas, patikėjimas Dievui. Paskui Jėzus prašo Tėvo, kad ta valanda, jei įmanoma, jį aplenktų. Tai ne tik žmogaus baimė ir nerimas mirties akivaizdoje, bet ir Dievo Sūnaus sukrėtimas regint pasibaisėtiną blogio srautą, kurį jis turi prisiimti, kad jį nugalėtų ir atimtų iš jo galią.

Brangūs bičiuliai, ir mes turėtume gebėti maldoje Dievo akivaizdon iškelti ne tik savo vargus, kai kuriose situacijose, kai kuriomis dienomis išgyvenamas kančias, kasdienį pasiryžimą juo sekti, būti krikščionimis, bet ir savyje bei aplink save atrandamo blogio naštą, kad jis mums suteiktų vilties, leistų pajusti jo artumą ir dovanotų šiek tiek šviesos mūsų gyvenimo kelyje.

Jėzus toliau tęsia savo maldą: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šią taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mk 14, 36). Šiame šaukimesi svarbios trys vietos. Pirmiausia Dievui skirtas sudvigubintas kreipinys: „Aba, Tėve“ (Mk 14, 36a). Žinome, kad aramėjų k. „Aba“ atitinka mūsišką „Tėveli“, taip vaikai kreipiasi į savo tėvus. Todėl juo išreiškiamas Jėzaus santykis su Dievu Tėvu – švelnus, meilus, pasitikėjimo, atsidavimo kupinas santykis. Vidurinėje šaukimosi dalyje aptinkame antrą elementą – Tėvo visagalybės suvokimą – „tau viskas įmanoma“ (Mk 14, 36b), vedantį prie prašymo, dar kartą leidžiančio nuvokti Jėzaus žmogiškosios valios dramą mirties ir blogio akivaizdoje: „Atitolink nuo manęs šią taurę!“ Ir tada trečias, svarbiausias šios Jėzaus maldos šūksnis, kuriuo žmogiškoji valia visiškai palenkiama dieviškajai. Jėzus užbaigia maldą tvirtai ištardamas: „Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu“ (Mk 14, 36c). Sūnaus dieviškojo asmens vienybėje žmogiškoji valia pilnatviškai save įgyvendina, „Aš“ visiškai patikėdama Tėvo, vadinamo „Aba“, „Tu“. Šventasis Maksimas Išpažinėjas sako, kad nuo Adomo ir Ievos sukūrimo žmogiškoji valia ilgisi dieviškosios ir kad kaip tik ištardama Dievui „taip“ žmogiškoji valia pasiekia tobuliausią laisvę ir tobuliausiai įgyvendinama. Deja, dėl nuodėmės šis Dievui „taip“ sakymas virto priešinimusi: Adomas ir Ieva patikėjo, kad laisvės viršūnė, pilnatviškas buvimas pačiu savimi yra „ne“ Dievui. Alyvų kalne Jėzus žmogiškąją valią sugrąžina prie visiško „taip“ Dievui; jame prigimtinė valia visa nukreipta ta kryptimi, kurią jai teikia dieviškasis Asmuo. Jėzus gyvena vadovaudamasis savo Asmens šerdimi – savo buvimu Dievo Sūnumi. Jo žmogiškoji valia įtraukta į Sūnaus „Aš“, visą save atiduodančio Tėvui. Šitaip Jėzus mums pasako, kad žmogus savo tikrąsias aukštumas pasiekia ir tampa „dieviškas“ tik tada, kai savo valią palenkia dieviškajai; tik išeinant iš savęs, tik sakant Dievui „taip“, išsipildo Adomo ir mūsų visų tobulos laisvės troškimas. Būtent tai Jėzus Getsemanėje ir atlieka: perkeliant žmogiškąją valią į dieviškąją, gimsta tikrasis žmogus, ir mes esame atpirkti.

Katalikų Bažnyčios katekizmo santraukoje apibendrintai mokoma: „Jėzaus malda jo agonijos Getsemanės sode metu ir paskutiniai žodžiai ant kryžiaus atskleidžia jo sūniškosios maldos gelmę: Jėzus iki galo įgyvendina Tėvo meilės planą ir prisiima visą žmonijos nerimą, visus išganymo istorijos prašymus ir užtarimus. Jis pateikia juos Tėvui, o šis, pranokdamas bet kokią viltį, juos priima ir išklauso, prikeldamas jį iš numirusių“ (543). Niekur kitur Šventajame Rašte taip giliai nepažvelgiame į vidinį Jėzaus slėpinį, kaip jo maldos metu Alyvų kalne (plg. Jėzus iš Nazareto, II).

Brangūs broliai ir seserys, melsdamiesi „Tėve mūsų“ kasdien Viešpaties prašome: „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10). Taip pripažįstame, kad yra viena Dievo valia su mumis ir mums, viena Dievo valia mūsų gyvenimui ir kad ta valia kasdien vis labiau turi remtis mūsų valia ir mūsų egzistencija; taip pat pripažįstame, kad „danguje“ vykdoma Dievo valia ir kad „žemė“ tik tada taps „dangumi“, Dievo meilės, gerumo, tiesos ir grožio vieta, kai joje bus vykdoma Dievo valia. Tą baisią ir įstabią naktį Getsemanėje, kai Jėzus meldėsi Tėvui, „žemė“ tapo „dangumi“; jo žmogiškosios, baimės ir nerimo kamuojamos valios „žemė“ buvo įimta į dieviškąją valią, tad Dievo valia įgyvendinta žemėje. Šitai svarbu ir mūsų maldai: turime išmokti labiau patikėti save dieviškajai Apvaizdai, prašyti iš Dievo jėgų išeiti iš savęs, kad atnaujintume savąjį „taip“, pakartotume: „Teesie tavo valia“, palenktume savo valią jo valiai. Tą maldą turime kalbėti kasdien, nes ne visada lengva patikėti save Dievo valiai ir pakartoti Jėzaus „taip“, Marijos „taip“. Evangelijų pasakojimai skausmingai rodo, kad trys mokiniai, Jėzaus pasirinkti būti netoliese, pasirodė nepajėgūs kartu su juo budėti, dalytis jo malda ir atsidavimu Dievui. Juos įveikė miegas. Brangūs bičiuliai, prašykime Viešpaties, kad turėtume jėgų kartu su juo budėti maldoje, laikytis Dievo valios kasdien, net tada, kai jis kalba nuo kryžiaus, gyventi vis arčiau Viešpaties, idant į šią „žemę“ galėtume atnešti šiek tiek Dievo „dangaus“. Dėkoju.