Brangūs broliai ir seserys!

Po didžiųjų švenčių grįžkime prie katechezių apie maldą. Audiencijoje prieš Didžiąją savaitę stabtelėjome prie Mergelės Marijos, buvusios tarp apaštalų, laukiančių Šventosios Dvasios nužengimo. Bažnyčia pirmus žingsnius žengė maldos aplinkoje. Sekminės nėra izoliuotas epizodas, nes Šventosios Dvasios artumas ir veikimas nuolatos veda ir gaivina keliaujančią krikščionių bendruomenę. Apaštalų darbuose Lukas pasakoja ne tik apie didžiulį Šventosios Dvasios išliejimą Vakarienės kambaryje penkiasdešimtą dieną po Velykų (plg. Apd 2, 1–13), bet ir mini kitus Jos įsiveržimus į Bažnyčios istoriją. Šiandien norėčiau stabtelėti prie vadinamųjų „mažųjų Sekminių“, įvykusių gimstančiajai Bažnyčiai išgyvenant vieną iš savo gyvenimo sunkiųjų tarpsnių.

Apaštalų darbuose pasakojama, kad po luošio išgydymo Jeruzalės šventykloje (plg. Apd 3, 1–10) Petras ir Jonas suimami (plg. Apd 4, 1), nes visai tautai skelbė Jėzaus prisikėlimą (plg. Apd 3, 11–26). Po greito teismo proceso jie vėl paleidžiami, grįžta pas brolius ir papasakoja, kas jiems nutiko dėl prisikėlusio Jėzaus liudijimo. Tą akimirką, pasak šventojo Luko, jie „vieningai pakėlė į Dievą balsus“ (Apd 4, 24). Čia Lukas praneša apie apimliausią maldą Naujajame Testamente, jos pabaigoje, kaip ir anksčiau, „sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31).

Prieš aptardami šią įstabią maldą, žvilgtelėkime į svarbią nuostatą: pavojaus, sunkumų, grėsmės akivaizdoje pirmoji krikščionių bendruomenė neanalizuoja, kaip reikėtų tinkamai reaguoti, neieško gynybinės strategijos ar priemonių, bet, susidūrusi su išbandymais, pirmiausia ima melstis, kreipiasi į Dievą.

Kas būdinga tai maldai? Tai – vieninga ir santaringa visos bendruomenės malda persekiojimo dėl Jėzaus situacijoje. Graikiškajame originale šventasis Lukas vartoja žodį homothumadon, „visi kartu“, „vieningai“, – sąvoką, kitur Apaštalų darbuose pabrėžiančią ištvermingą ir vieningą maldą (plg. Apd 1, 14; 2, 46). Tas vieningumas yra esminis pirmosios bendruomenės elementas ir visada turi būti esminis Bažnyčiai. Meldžiasi ne tik Petras ir Jonas, kuriems gresia pavojus, bet ir visa bendruomenė, nes tai, ką abu apaštalai išgyvena, susiję su visa Bažnyčia. Staigaus persekiojimo dėl Jėzaus akivaizdoje Bažnyčia ne išsigandusi ir susiskaldžiusi, bet giliai suvienyta maldos kaip vienas asmuo šaukiasi Viešpaties. Tai pavadinčiau pirmuoju stebuklu, įvykstančiu tada, kai bandomas tikinčiųjų tikėjimas: vienybė, užuot subyrėjusi, stiprėja, nes palaikoma nepajudinamos maldos. Bažnyčia neturi baimintis persekiojimų, kurių jai tenka patirti istorijoje, bet, kaip Jėzus Getsemanėje, visada kliautis Dievo artumu, pagalba ir galia, kurių šaukiamasi malda.

Ženkime dar vieną žingsnį: ko prašo Dievo krikščionių bendruomenė šią išbandymo akimirką? Neprašo išsaugoti gyvybės iškilus persekiojimų grėsmei, lygiai kaip ir neprašo atmokėti tiems, kurie įkalino Petrą ir Joną; jų vienintelis prašymas – suteikti drąsos „atvirai skelbti tavo žodį“ (plg. Apd 4, 29). Vadinasi, meldžia suteikti jėgų neprarasti drąsos tikėti, drąsos skelbti tikėjimą. Tačiau iš pradžių ji mėgina visu gilumu suprasti, kas įvyko, perskaityti įvykius tikėjimo šviesoje ir kaip tik per Dievo žodį iššifruoja pasaulio tikrovę.

Maldoje, keliamoje į Viešpatį, bendruomenė pirmiausia prisimena Dievo didybę bei begalybę ir jo šaukiasi: „Valdove, tu sukūrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra“ (Apd 4, 24). Taip šaukiamasi Kūrėjo: žinome, kad visa iš jo kyla ir visa yra jo rankose. Šitas suvokimas teikia mums tikrumo ir drąsos. Tada pripažįstama, kad Dievas veikia istorijoje nuo pat sukūrimo, yra artimas savo tautai, apsireiškė kaip Dievas, kuriam rūpi žmogus ir kuris nepasitraukia, nepalieka žmogaus, savo kūrinio; čia pabrėžtinai cituojama 2-oji psalmė, kurios šviesoje nuskamba tą akimirką Bažnyčios išgyvenami sunkumai. 2-ojoje psalmėje švenčiama Judėjos karaliaus intronizacija, tačiau sykiu ir pranašaujama, kad ateis Mesijas, prieš kurį visi maištai, persekiojimai ir engimai bejėgiai. „Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia? Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir jo Mesiją“ (Apd 4, 25). Visa tai pranašiškai paskelbiama jau psalmėje apie Mesiją, ir tas galingųjų maištavimas prieš Dievo galybę būdingas visai istorijai. Pats Šventojo Rašto, Dievo žodžio, skaitymas akina bendruomenę maldoje tarti Viešpačiui: „Taip. Šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonių ir Izraelio gentimis prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį tu patepei, kad įvykdytų tą, ką tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi“ (Apd 4, 27–28). Tai, kas vyksta, skaitoma Kristaus šviesoje. Kristus yra raktas į persekiojimo ir kryžiaus, o pastarasis savo ruožtu į prisikėlimo supratimą. Priešinimasis Jėzui, jo kančia ir mirtis, remiantis 2-ąja psalme, iš naujo perskaitomi kaip Dievo Tėvo plano įgyvendinimas pasauliui išganyti. Čia taip pat atsiskleidžia pirmosios bendruomenės patiriamo persekiojimo prasmė. Ji buvo ne kokia nors paprasta sąjunga, bet Kristuje gyvenanti bendruomenė; todėl viskas, kas joje nutinka, yra Dievo plano dalis. Mokiniai, kaip ir Jėzus, irgi susiduria su pasipriešinimu. Malda, Šventojo Rašto apmąstymas Kristaus slėpinio šviesoje padeda mums perskaityti dabartinę tikrovę išganymo istorijos, Dievo įgyvendinamos istorijoje visada savaip, kontekste.

Kaip tik todėl Jeruzalės pirmoji krikščionių bendruomenė meldžia Dievo ne ją apginti, apsaugoti nuo išbandymų ir kančių, suteikti jai sėkmę, bet tik duoti galimybę su parresia, t. y. atvirai, laisvai, drąsiai, skelbti Dievo žodį (plg. Apd 4, 29).

Ji dar papildomai pageidauja, kad tą skelbimą lydėtų Dievo ranka ir būtų pagydoma ir daromi ženklai bei stebuklai (plg. Apd 4, 30), t. y. Dievo gerumas būtų regimas kaip jėga, kuri perkeičia tikrovę, žmonių širdį, protą, gyvenimą ir atneša radikalią Evangelijos naujybę.

Pasimeldus, kaip pastebi Lukas, „sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31). Vieta sudrebėjo, vadinasi, tikėjimas turi jėgos pakeisti žemę ir pasaulį. Ta pati Dvasia, per 2-ąją psalmę kalbėjusi Bažnyčios maldoje, įsiveržia į namus ir pripildo širdis visų, kurie šaukėsi Viešpaties. Būtent bendruomenės į Dievą keliamos vieningos maldos vaisius, Dvasios išliejimas, Prisikėlusiojo, palaikančio ir vedančio laisvą bei drąsų Dievo žodžio skelbimą, dovana akina Viešpaties mokinius bebaimiškai nešti Gerąją Naujieną ligi pasaulio pakraščių.

Brangūs broliai ir seserys, ir mums reikia mokėti įimti į maldą mūsų kasdienio gyvenimo įvykius, kad galėtume atrasti jų giliąją prasmę. Jei, apmąstydami Šventąjį Raštą, leisimės būti apšviečiami Dievo žodžio, kaip ir pirmoji bendruomenė, išmoksime matyti, kad Dievas yra mūsų gyvenime net sunkiomis akimirkomis ir kad visa – taip pat nesuprantami dalykai – yra jo aukštesnio, meilės kupino plano dalis – meilės, kurioje galutinė pergalė prieš blogį, nuodėmę ir mirtį tikrai yra gėrio, malonės, gyvenimo, Dievo pergalė.

Lygiai kaip pirmajai bendruomenei, ir mums malda padeda skaityti asmeninę ir kolektyvinę istoriją iš teisingos ir ištikimos perspektyvos, Dievo perspektyvos. Ir mes iš naujo prašykime Dievo dovanoti mums Šventąją Dvasią, sušildančią širdį ir apšviečiančią protą, kad pažintume, kaip Viešpats įgyvendina tai, ko prašome, ne pagal mūsų įsivaizdavimą, bet pagal savo meilės valią. Vedami Jėzaus Kristaus Dvasios, visas gyvenimo situacijas gebėsime išgyventi giedriai, narsiai bei džiugiai ir kartu su šventuoju Pauliumi didžiuosimės „sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė viltį. O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 3–5). Dėkoju.