Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusioje katechezėje matėme, kad Bažnyčia jau savo kelio pradžioje susidūrė su nenumatytomis situacijomis, naujais klausimais ir poreikiais, į kuriuos, vedama Šventosios Dvasios, stengėsi atsiliepti tikėjimo šviesoje. Šiandien norėčiau apmąstyti dar vieną tokią situaciją. Anot Luko pasakojimo Apaštalų darbų šeštajame skyriuje, pirmoji krikščionių bendruomenė Jeruzalėje turėjo imtis rimtos problemos, susijusios su meilės vienišiems ir paramos bei pagalbos reikalingiems asmenims pastoracija. Šis klausimas Bažnyčiai nėra nesvarbus, jis ir anuomet kėlė grėsmę suskaldyti Bažnyčią. Mokinių iš tikrųjų gausėjo, tačiau graikiškai kalbantieji ėmė skųstis vietiniais žydais, kad kasdieniame aprūpinime aplenkiamos jų našlės (plg. Apd 6, 1). Suvokdami tokio poreikio, būtent meilės – ir teisingumo – silpniesiems, neturtingiesiems, beginkliams, pamatinę svarbą, apaštalai sušaukia mokinius. Šio pastoracinio poreikio akivaizdoje apaštalai išsiskiria įžvalgumu. Pirmutinė jų užduotis yra skelbti Dievo žodį, kaip paliepta Viešpaties, tačiau – nors ana užduotis ir pirmutinė – apaštalai lygiai taip pat rimtai imasi meilės ir teisingumo pareigos, t. y. pareigos padėti našlėms, vargšams, su meile rūpintis į bėdą pakliuvusiems broliams ir seserims atsiliepiant į Jėzaus įsakymą: mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau (plg. Jn 15, 12. 17). Du dalykai, turintys gyvuoti Bažnyčioje, – Žodžio, Dievo pirmumo skelbimas ir konkreti meilė, teisingumas – sukelia sunkumų. Būtina surasti sprendimą, laiduojantį abiem momentams tinkamą vietą ir reikiamą tarpusavio santykį. Apaštalų mąstymas labai aiškus; kaip girdėjome, jie sako: „Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 2–4).

Aikštėn išnyra du dalykai: pirma, jau nuo tos akimirkos Bažnyčioje egzistuoja meilės tarnyba. Bažnyčia turi ne tik skelbti, bet ir įgyvendinti Žodį, kuris yra meilė ir tiesa. Tie vyrai turi ne tik turėti gerą vardą, bet ir būti pilni Dvasios ir išminties. Todėl nepakanka vien gerų organizatorių, žinančių, ką „daryti“. Jie turi tai „daryti“ dar ir tikėjimo dvasia, apšviesti Dievo ir kupini širdies išminties. Tad jų funkcija, nors ir pirmiausia praktinė, yra ir dvasinė. Meilė ir teisingumas yra ne tik socialiniai, bet ir dvasiniai veiksmai, atliekami Šventosios Dvasios šviesoje. Vadinasi, galima sakyti, kad apaštalai imasi šios situacijos labai atsakingai ir priima tokį sprendimą: atrenkami septyni vyrai; apaštalai meldžia Šventosios Dvasios jėgos; paskui uždeda ant jų rankas paskirdami juos šiai ypatingai meilės diakonystei. Tad pirmi Bažnyčios žingsniai tam tikru būdu atspindi, kas Jėzaus viešojo gyvenimo metu vyko Mortos ir Marijos namuose Betanijoje. Morta rūpinosi, kaip svetingiau priimti Jėzų ir apaštalus, o Marija klausėsi Viešpaties Žodžio plg. Lk 10, 38–42). Abiem atvejais maldos, Dievo klausymosi, kasdienės ir meilės veiklos momentai tarp savęs nesupriešinami. Ir Jėzaus atsakymas: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42), ir apaštalų mintis: „Atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4) rodo, kad pirmenybę turėtume teikti Dievui. Čia nenorėčiau leistis į pasakojimo apie Mortą ir Mariją aiškinimą. Bet kuriuo atveju čia nepasmerkiama veikla artimo, kito, labui, bet pabrėžiama, kad ji turi būti persmelkta ir kontempliacijos dvasios. Kita vertus, šventasis Augustinas sako, jog ta Marijos tikrovė parodo mums mūsų situaciją danguje; žemėje negalime to pilnatviškai turėti, bet visoje mūsų veikloje turi glūdėti bent tam tikra to anticipacija. Turi glūdėti ir Dievo kontempliacija. Būtina ne prapulti gryname aktyvizme, bet visada įsileisti į savo veiklą Dievo žodžio šviesą ir taip mokytis tikrosios meilės, tikro tarnavimo kitam, kuriam reikia ne daugybės dalykų – gal tik kelių būtiniausių, – bet pirmiausia mūsų širdies ir Dievo šviesos šilumos.

Šventasis Ambraziejus, komentuodamas Mortos ir Marijos epizodą, taip ragina savo tikinčiuosius ir mus: „Stenkimės turėti tai, ko negalima iš mūsų atimti, įdėmiai, ne išsiblaškę atmindami Viešpaties žodžius: mat pasitaiko, kad dangiškojo žodžio sėklas, išbarstytas kelyje, nuneša vėjas. Kaip Marija, žadinkite savyje troškimą pažinti: tai didžiausias, tobuliausias darbas.“ Ir dar priduria: „Tegu tarnybos rūpesčiai neatitraukia nuo dangiškojo žodžio pažinimo“, nuo maldos (Expositio Evangelii secundum Lucam, VII, 85: PL 15, 1720). Tad šventieji savo gyvenime glaudžiai siejo maldą ir veiklą, visišką meilę Dievui ir meilę broliams. Šventasis Bernardas, darnos tarp kontempliacijos ir veikimo pavyzdys, knygoje De consideratione, kurioje popiežiui Inocentui II pateikė apmąstymų apie pastarojo tarnybą, pabrėžia vidinio susikaupimo, maldos svarbą ginantis nuo pavojų, keliamų perdėto panirimo į veiklą, kad ir kokios sąlygos ir užduotys tai diktuotų. Šventasis Bernardas patvirtina, kad pernelyg didelė veikla, karštligiškas gyvenimas dažnai užkietina širdį ir verčia kentėti dvasią (plg. II, 3).

Šiandien, kai viskas vertinama pagal produktyvumo ir našumo kriterijus, tas raginimas itin vertingas. Ištrauka iš Apaštalų darbų primena mums darbo svarbą (juk tam įsteigiama atskira tarnyba), pareigos atsakingai ir kruopščiai atlikti kasdienius darbus reikšmę, bet sykiu pabrėžia ir mūsų jaučiamą Dievo, jo vadovavimo, jo šviesos, suteikiančios jėgų ir vilties, poreikį. Be kasdienės, tikėjimo kupinos maldos mūsų veikla tampa tuščia, netenka savo giliosios sielos, susiaurėja iki paprasto aktyvizmo, kuriuo galiausiai liekame nepatenkinti. Krikščioniškoji tradicija turi gražią invokaciją, recituotiną prieš imantis bet kurios veiklos; štai ji: „Actiones nostras, quaesumus, Domine, aspirando praeveni et adiuvando prosequere, ut cuncta nostra oratio et operatio a te semper incipiat, er per te coepta finiatur“, t. y.: „Mūsų veiksmus, Viešpatie, savo įkvėpimu pradėk ir savo pagalba lydėk, kad tu būtum kiekvieno mūsų maldos ir darbo pradžia ir pabaiga.“ Kiekvienas mūsų ir Bažnyčios gyvenimo žingsnis, kiekvienas veiksmas turi būti daromas Dievo akivaizdoje, jo Žodžio šviesoje.

Praėjusio trečiadienio katechezėje pabrėžiau pirmosios krikščionių bendruomenės vieningą maldą išbandymų akivaizdoje ir tai, kaip per maldą, Šventojo Rašto apmąstymą ji suprato nutikusius įvykius. Kai mūsų malda maitinama Dievo žodžio, tikrovę galime išvysti naujomis akimis, tikėjimo ir Viešpaties akimis, kuris kalba mūsų protui ir širdžiai, dovanoja naują šviesą mūsų gyvenimo kelio kiekvieną akimirką ir kiekvienoje situacijoje. Tikime Dievo žodžio ir maldos galia. Malda Dievo, Šventosios Dvasios šviesoje Bažnyčia įveikė ir sunkumus, susijusius su tarnavimu vargšams, meilės klausimu. Apaštalai nepasitenkino patvirtindami Stepono ir kitų vyrų išrinkimą, bet „melsdamiesi uždėjo ant jų rankas“ (Apd 6, 6). Evangelistas vėl primena tuos gestus renkant Paulių ir Barnabą: „Tada jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido“ (Apd 13, 3). Tai dar kartą pavirtina, kad praktinė meilės tarnystė yra dvasinė tarnystė. Abi tikrovės privalo viena kitą lydėti.

Apaštalai paskiria septynis vyrus ypatingai tarnybai rankų uždėjimu, kad jiems būtų suteikta atitinkama malonė. Maldos akcentavimas – „melsdamiesi“ – svarbus todėl, kad išryškinamas dvasinis veiksmo matmuo; tai nėra tik paprastas įpareigojimas, kaip kad socialinėje organizacijoje, tai veikiau bažnytinis įvykis – Šventoji Dvasia pasisavina septynis vyrus, kuriuos Bažnyčia išrinko pašvęsdama juos Tiesoje, kuri yra Jėzus Kristus. Jis yra tas pagrindinis veikėjas, tyliai veikiantis per rankų uždėjimą, kad tie, kurie buvo atrinkti, būtų perkeisti jo galios ir pašventinti imtis praktinių iššūkių, pastoracinių iššūkių. Maldos akcentavimu, be to, primenama, kad tik iš kasdien puoselėjamo artimo ryšio su Dievu gimsta atsakas į Viešpaties pasirinkimą ir kad tai yra kiekvienos bažnytinės tarnybos patikėjimo pagrindas.

Brangūs broliai ir seserys, pastoracinė problema, paakinusi apaštalus atrinkti septynis vyrus ir paskirti juos meilės tarnystei uždedant ant jų rankas, kad jie patys atsidėtų maldai ir Dievo žodžio skelbimui, rodo maldos ir Dievo žodžio pirmumą, vis dėlto duodantį pradžią ir pastoracinei veiklai. Ganytojams tai pirmutinė ir brangiausia jų tarnystės jiems patikėtai kaimenei forma. Jei maldos ir Dievo žodžio plaučiai nebegaivina mūsų asmeninio gyvenimo kvėpavimo, mums kyla pavojus uždusti tūkstančiuose kasdienių reikalų: malda yra sielos ir gyvenimo alsavimas. Norėčiau pabrėžti dar vieną vertingą priminimą: palaikydami ryšį su Dievu, klausydamiesi jo Žodžio, kalbėdamiesi su Dievu, net tada, kai esame bažnyčios ar mūsų kambario tyloje, Viešpatyje esame susivieniję su gausybe tikėjimo brolių ir seserų, esame kaip orkestras, kuris, kiekvienam jame išlaikant savo individualybę, groja Dievui užtarimo, padėkos ir šlovinimo simfoniją. Dėkoju.