Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau stabtelėti prie paskutinio šventojo Petro gyvenimo epizodo Apaštalų darbuose – prie jo įkalinimo Erodo Agripos nurodymu ir išlaisvinimo stebuklingai įsikišus Viešpaties angelui jo teismo Jeruzalėje išvakarėse (plg. Apd 12, 1–17).

Pasakojimas vėl paženklintas Bažnyčios maldos. Šventasis Lukas rašo: „Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bendrija karštai meldėsi už jį Dievui“ (Apd 12, 5). Aprašius jo stebuklingą išvedimą iš kalėjimo ir atėjimą prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, pranešama, kad „nemažas būrys buvo susirinkęs melstis“ (Apd 12, 12). Tarp šių dviejų svarbių ištarų, parodančių krikščionių bendruomenės laikyseną pavojaus ir persekiojimo akivaizdoje, pasakojama apie Petro įkalinimą bei naktinį išlaisvinimą. Bažnyčia kreipia Dievop galingą nepaliaujamą maldą. Viešpats ją išklauso ir neįsivaizduojamai bei netikėtai jį išlaisvina pasiųsdamas angelą.

Pasakojimas mums primena svarbiausius Izraelio išlaisvinimo iš Egipto vergijos, žydų Paschos, elementus. Lygiai kaip aname pamatiniame įvykyje, pagrindinis vaidmuo tenka Petrą išlaisvinančiam angelui. Jau patys apaštalo veiksmai – jam paliepiama greitai keltis, susijuosti ir apsiauti sandalus – atkartoja išrinktosios tautos veiksmus išlaisvinimo naktį įsikišus Dievui, kai ji paraginama skubiai suvalgyti avinėlį susijuosus juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje, pasirengus išeiti iš krašto (plg. Iš 12, 11). Taigi Petras gali sušukti: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė man savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų“ (Apd 12, 11). Tačiau angelas primena ne tik Izraelio išlaisvinimą iš Egipto, bet ir Kristaus prisikėlimą. Apaštalų darbuose pasakojama: „Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną“ ir jį pažadino (Apd 12, 7). Šviesa, pripildanti kalėjimo kamerą, ir apaštalo pažadinimas primena išlaisvinančią Viešpaties Velykų šviesą, išsklaidančią nakties ir blogio tamsą. Pagaliau kvietimas: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ (Apd 12, 8), širdyje sužadina atminimą Jėzaus pirmojo pakvietimo (plg. Mk 1, 17), pakartoto prie Tiberiados ežero, kur Viešpats du kartus taria Petrui: „Sek paskui mane!“ (Jn 21, 19. 22). Tai primygtinis kvietimas sekti paskui: tik išeidami iš savęs, keliaudami su Viešpačiu ir vykdydami jo valią, gyvename tikra laisve.

Norėčiau pabrėžti dar vieną Petro laikysenos kalėjime aspektą: kol krikščionių bendruomenė atkakliai meldėsi, Petras „miegojo“ (Apd 12, 6). Šioje kritinėje ir grėsmingoje situacijoje toks elgesys gali pasirodyti keistas, tačiau iš tikrųjų liudija ramybę ir pasitikėjimą; Petras pasitiki Dievu, jaučiasi gaubiamas saviškių solidarumo bei maldos ir visiškai atiduoda save į Viešpaties rankas. Tokia turėtų būti ir mūsų malda: uoli, solidari su kitais, kupina pasitikėjimo Dievu, pažįstančio mūsų giliausią vidų ir taip mumis besirūpinančio, kad, pasak Jėzaus, „jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite!“ (Mt 10, 30–31). Petras savo kalinimo bei išlaisvinimo iš kalėjimo naktį išgyvena kaip sekimo paskui Viešpatį, įveikiantį nakties tamsą ir išlaisvinantį iš vergijos grandinių bei mirties pavojų, akimirką. Tai stebuklingas išlaisvinimas, paženklintas tiksliai įvardijamų momentų: angelo vedamas Petras praeina pro pirmą ir antrą sargybą iki geležinių vartų į miestą, tie savaime atsidaro (plg. Apd 12, 10). Petras ir Viešpaties angelas kartu įveikia dalį kelio, kol apaštalas atitoksta ir suvokia, kad jis iš tiesų išlaisvintas Viešpaties. Tai pagalvojęs, leidžiasi į Morkaus motinos Marijos namus, kur daug mokinių susirinkę melstis. Dar kartą bendruomenės atsakas į sunkumus ir pavojus yra savęs patikėjimas Dievui, santykio su juo pagilinimas.

Čia pravartu priminti dar vieną nelengvą pirmosios bendruomenės išgyventą situaciją. Apie ją savo laiške kalba Jokūbas. Tai bendruomenė, įstumta į krizę ir sunkumus ne persekiojimų, bet pavyduliavimo ir nesutarimų viduje (plg. Jok 3, 14–16). Apaštalas, ieškodamas, kodėl taip yra, atranda dvi pagrindines priežastis: narių pasidavimą savo aistroms, geidulių diktatui, savanaudiškumui (plg. Jok 4, 1–2a) ir maldos stygių – „nes neprašote“ (plg. Jok 4, 2b) – arba maldą, kurios negalima vadinti malda – „prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 3). Norėdama pakeisti padėtį, bendruomenė, pasak Jokūbo, turėtų melstis kartu su Dievu, melstis tikrai uoliai ir vieningai. Jei malda, nuolatinis gyvas dialogas su Viešpačiu, negaivina, nepalaiko ir nelydi, kalbėjimas apie Dievą netenka vidinės jėgos ir liudijimas nuvysta. Tai svarbus raginimas mums ir mūsų bendruomenėms, tiek mažosioms, kaip antai, šeima, tiek didesnėms, kaip parapijos, vyskupijos, visa Bažnyčia. Tai rodo, kad šventojo Jokūbo bendruomenė meldėsi, tačiau neteisingai, nes jai rūpėjo tik savo aistros. Turime vis iš naujo mokytis deramai melstis, tikrai melstis, ieškoti Dievo, o ne savo gėrio.

Tuo metu bendruomenė, malda lydinti Petrą kalėjime, meldžiasi tinkamai, meldžiasi visą naktį vieningai. Ir apaštalui netikėtai pasibeldus į duris, visų širdis užlieja neapsakomas džiaugsmas. Džiaugsmas ir nuostaba regint išklausančio Dievo darbą. Tad Bažnyčia meldžiasi už Petrą ir šis grįžta į Bažnyčią, kad papasakotų, „kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo“ (Apd 12, 17). Bažnyčioje, kurios uola jis yra (plg. Mt 16, 18), Petras pasakoja apie savo išlaisvinimo „Paschą“: jis patiria, jog sekimas paskui Kristų veda į tikrąją laisvę ir apgaubia spindinčia Prisikėlimo šviesa, todėl ligi kankinio mirties gali liudyti, kad Viešpats yra Prisikėlusysis ir tikrai „atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų“ (Apd 12, 11). Petro vėlesnė kankinystė Romoje jį galutinai suvienys su Kristumi, kuris jam pasakė, kad kai jis pasens, kitas jį nuves, kur nenori, taip nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovins Dievą (plg. Jn 21, 18–19).

Brangūs broliai ir seserys, Luko papasakotas Petro išlaisvinimo epizodas mus moko, kad Bažnyčia, kiekvienas iš mūsų, išbandymų naktį turi nepaliaujamai budėti palaikančia malda. Nuo pirmos akimirkos, kai buvau išrinktas šventojo Petro įpėdiniu, ir aš visada jaučiau jūsų maldos, Bažnyčios maldos paspirtį sunkiausiomis akimirkomis. Nuoširdžiai už tai dėkoju. Nuolat ir su pasitikėjimu meldžiantis, Viešpats išlaisvina iš grandinių, praveda pro kiekvieną mūsų širdį kamuojančios nelaisvės naktį, dovanoja širdžiai giedrumo atlaikyti gyvenimo sunkumus, net atstūmimą, atmetimą, persekiojimą. Petro epizodas rodo, kokia maldos galia. Net surakintas grandinėmis, apaštalas ramus, tikras, kad yra ne vienas: už jį meldžiasi bendruomenė, Viešpats yra arti; be to, jis žino, kad Kristaus „galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Nuolatinė ir vieninga malda yra brangus įrankis gyvenimo kelyje atsirandantiems sunkumams įveikti, nes stipri vienybė su Dievu įgalina stiprią vienybę su kitais. Dėkoju.