Brangūs broliai ir seserys!

Šiose katechezėse apmąstysime maldą šventojo Pauliaus laiškuose ir mėginsime ją suvokti kaip tikrą ir asmeninį susitikimą su Dievu Tėvu Kristuje per Šventąją Dvasią. Šiame susitikime užsimezga dialogas tarp Dievo ištikimojo „taip“ ir tikinčiųjų pasitikėjimo kupino „amen“. Tokiai dinamikai išryškinti stabtelėkime prie Antrojo laiško korintiečiams. Šį aistringą laišką šventasis Paulius siunčia Bažnyčiai, nekart suabejojusiai jo apaštalavimu. Jis atveria savo širdį, norėdamas vėl patikinti adresatus, kad yra ištikimas Kristui ir Evangelijai. Antrasis laiškas korintiečiams pradedamas Naujojo Testamento iškiliausia pašlovinimo malda. Štai ji: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 3–4).

Paulius gyveno kamuojamas didelių negandų, turėjo patirti daug sunkumų ir kančių, bet niekada neprarado drąsos, palaikomas malonės ir artumo Viešpaties Jėzaus Kristaus, kurio apaštalu ir liudytoju tapo sudėdamas visą savo gyvenimą į jo rankas. Dievo pašlovinimu ir dėkojimu jam Paulius šį laišką pradeda kaip tik todėl, kad nė akimirką Kristaus apaštalas nebuvo pajutęs, kad gailestingojo Tėvo, visokios paguodos Dievo, palaikymas būtų susilpnėjęs. Šiame laiške jis sako, jog jam yra tekę smarkiai kentėti, bet visose tokiose situacijose visuomet atsiverdavo naujas kelias, jis sulaukdavo iš Dievo paguodos ir paramos. Dėl Kristaus skelbimo patyrė persekiojimų, galop buvo įmestas į kalėjimą, bet viduje visada jautėsi laisvas, gaivinamas Kristaus artumo ir troško skelbti Evangelijos vilties žodį. Timotiejui, savo ištikimam bendradarbiui, iš kalėjimo surakintas grandinėmis taip rašė: „Bet Dievo žodis nesurakinamas! Todėl aš visa pakeliu dėl išrinktųjų, kad ir jie laimėtų išganymą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove“ (2 Tim 2, 9b–10). Kentėdamas dėl Kristaus, jis sulaukia Dievo paguodos. Apaštalas rašo: „Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos“ (2 Kor 1, 5).

Šlovinimo maldoje, kuria pradedamas Antrasis laiškas korintiečiams, greta sielvarto temos vyrauja paguodos tema – paguodos, suvoktinos čia ne tik kaip paspirtis, bet pirmiausia kaip padrąsinimas ir paraginimas nepasiduoti negandoms ir sunkumams. Esame kviečiami visomis aplinkybėmis gyventi vienydamiesi su Kristumi, kuris užsikrovė ant savęs visą pasaulio kančią ir nuodėmę, kad atneštų šviesą, viltį, atpirkimą. Ir taip Jėzus padaro mus gebančius savo ruožtu paguosti bet kurio sielvarto ištiktuosius. Artima vienybė su Kristumi maldoje ir pasitikėjimas jo artumu parengia mus dalytis brolių kančiomis ir sielvartais. Paulius rašo: „Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?“ (2 Kor 11, 29). Toks dalijimasis randasi ne iš paprasto geranoriškumo, ne iš žmogiškojo dosnumo ar altruizmo, bet kyla iš Viešpaties paguodos, iš nepajudinamos paspirties, plaukiančios „ne iš mūsų, bet iš Dievo“ (2 Kor 4, 7).

Brangūs broliai ir seserys, mūsų gyvenimas ir mūsų kelias dažnai paženklinti sunkumų, nesupratingumo, kančios. Visi tai žinome. Puoselėdami ryšį su Viešpačiu, nuolatos kasdien melsdamiesi galime konkrečiai pajusti iš Dievo ateinančią paguodą. Ir tai sustiprina mūsų tikėjimą, nes konkrečiai patiriame Dievo „taip“ Kristuje žmogui, mums, man; pajuntame jo ištikimą meilę ligi savo Sūnaus atidavimo ant kryžiaus. Šventasis Paulius tvirtina: „Juk Dievo Sūnus Kristus Jėzus, kurį jums paskelbėme aš, Silvanas ir Timotiejus, anaiptol nebuvo ir taip, ir ne, bet jame buvo tik taip. Kiek tik yra Dievo pažadų, jie yra jame taip. Todėl per jį skamba ir mūsų amen Dievo garbei“ (2 Kor 1, 19–20). Dievo „taip“ nėra pusinis, niekada nėra tarp „taip“ ir „ne“, tai paprastas ir tvirtas „taip“. Ir į tą „taip“ atsiliepiame savuoju „taip“, savuoju „amen“ ir per tai pasiliekame saugūs dieviškajame „taip“.

Tikėjimas yra pirmiausia ne žmogiškasis veikimas, bet Dievo dovana, besišaknijanti jo ištikimybėje, jo „taip“, leidžiančiame mums suprasti, kaip gyventi mylint jį ir brolius. Visa išganymo istorija yra vis pilnatviškesnis Dievo ištikimybės, nepaisant mūsų neištikimybės bei atmetimų, apreiškimas, lydimas tikrumo, kad „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“, kaip skelbiama Laiške romiečiams (11, 29).

Brangūs broliai ir seserys, Dievo veikimo būdas, labai besiskiriantis nuo mūsų, teikia mums paguodos, jėgos ir vilties, nes Dievas niekados neatšaukia savojo „taip“. Turėdami prieš akis konfliktus tarp žmonių, net tarp šeimos narių, mes dažnai esame nelinkę ištvermingai praktikuoti dovanotos meilės, reikalaujančios įsipareigoti ir aukotis. Dievas, priešingai nei mes, niekada nepraranda kantrybės mūsų atžvilgiu, visada užbėga į priekį savo begaliniu gailestingumu, eina pirmas pasitikti, o jo „taip“ yra absoliučiai patikimas. Jo nepasveriamos, beribės meilės dydį mums atskleidžia kryžiaus įvykis. Laiške Titui šventasis Paulius taip rašo: „...pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms“ (3, 4). Kad šis „taip“ kasdien atsinaujintų, Dievas mus „patepė Kristui, <...> pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1, 21b–22).

Iš tiesų būtent Šventoji Dvasia nuolatos daro artimą bei gyvą Dievo „taip“ Kristuje ir sužadina mūsų širdyse troškimą juo sekti, kad vieną dieną iki galo įžengtume į jo meilę ir gautume ne žmogaus rankų darbo buveinę danguje. Nėra nė vieno, kuris nebūtų ieškomas ir šaukiamas tos ištikimos meilės, gebančios laukti ir tų, kurie vis atsiliepia į ją atmetimu „ne“ ar širdies kietumu. Dievas visada laukia, ieško, trokšta priimti į bendrystę su savimi, kad kiekvienam galėtų dovanoti gyvenimo, vilties ir taikos pilnatvę.

Į Dievo ištikimąjį „taip“ įsilieja Bažnyčios „amen“, girdimas kiekviename liturgijos veiksme: „amen“ yra tikėjimo atsakas, visada užbaigiantis mūsų asmeninę bei bendruomeninę maldą ir išreiškiantis mūsų „taip“ Dievo iniciatyvai. Dažnai maldoje žodeliu „amen“ atsakome iš įpročio, nesuvokdami jo giliosios reikšmės. Šis žodis kyla iš `aman, hebrajų ir aramėjų kalbose reiškiančio „padaryti stabilų“, „sutvirtinti“, taigi „būti tikram“, „sakyti tiesą“. Pažvelgę į Šventąjį Raštą, pamatysime, kad šis „amen“ priduriamas šlovinimo ir aukštinimo psalmių, kaip antai 41-osios psalmės, pabaigoje: „Tu padėsi man, nes darau tai, kas dora, ir laikysi mane amžinai savo Artume. Tebūna pagarbintas Viešpats, Izraelio Dievas, per amžių amžius. Amen! Amen!“ (Ps 41, 13–14). Arba taip išreiškiamas laikymasis Dievo tą akimirką, kai Izraelio tauta, kupina džiaugsmo, grįžta iš babiloniškosios tremties ir taria Dievui ir jo Įstatymui savo „taip“, savo „amen“. Nehemijo knygoje pasakojama, kad, tautai sugrįžus, „Ezra atskleidė knygą visų žmonių akyse, nes jis stovėjo aukščiau už visus žmones. Jam atvėrus knygą, visi žmonės atsistojo. Ezrai pašlovinus Viešpatį, didingąjį Dievą, žmonės atsakė: Amen! Amen! – iškeldami rankas“ (Neh 8, 5–6).

Nuo pat pradžios žydų liturgijos „amen“ tapo pirmosios krikščionių bendruomenės „amen“. Bažnyčios „amen“ pradedama iškili krikščionių liturgijos knyga – Apreiškimas Jonui: „Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen“ (Apr 1, 5b–6). Taip rašoma pirmame Apreiškimo Jonui skyriuje. Ta pati knyga ir baigiama šaukimusi: „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 21).

Brangūs bičiuliai, malda yra susitikimas su gyvu Asmeniu, kuris išklauso ir su kuriuo galima kalbėtis, susitikimas su Dievu, atnaujinančiu savo nepajudinamą ištikimybę, savąjį „taip“ žmogui, kiekvienam iš mūsų, kad mus paguostų gyvenimo audrose ir įgalintų vienybėje su Juo gyventi džiaugsmo ir gėrio sklidiną gyvenimą, kurį atbaigs amžinasis gyvenimas.

Melsdamiesi esame pašaukti tarti „taip“ Dievui, atsiliepti šiuo „amen“, kuris reiškia pritarimą ir ištikimybę jam visu savo gyvenimu. Tos ištikimybės negalime pasiekti savo išgalėmis, ji nėra ir mūsų kasdienio įsipareigojimo vaisius; ji ateina iš Dievo ir remiasi Kristaus, kuris sako: „mano maistas“ – vykdyti Tėvo valią (plg. Jn 4, 34), „taip“. Būtent į šitą „taip“, į Kristaus „taip“, į pritarimą Dievo valiai turime įžengti, jog kartu su šventuoju Pauliumi galėtume ištarti, kad gyvename ne mes, bet gyvena mumyse Kristus. Tada mūsų asmeninės ir bendruomeninės maldos „taip“aprėps ir perkeis visą mūsų gyvenimą į Dievo paguodos gyvenimą, į gyvenimą, panardintą amžinoje ir nuolatinėje Meilėje. Dėkoju.