Brangūs broliai ir seserys!

Mūsų malda labai dažnai yra pagalbos prašymas prispyrus bėdai. Žmogui tai normalus dalykas, nes mums reikia pagalbos, reikia kitų, reikia Dievo. Tad normalu, ko nors Dievo prašyti, ieškoti Jo pagalbos; ir turime neužmiršti, kad „Tėve mūsų“ malda, kurios mus išmokė Viešpats, yra prašomoji malda ir kad šia malda jis mus moko, ko turėtume prašyti pirmiausia, nuvalo ir nuskaistina mūsų trokšimus ir per tai – mūsų širdį. Tačiau nors ir normalu maldoje ko nors prašyti, vien tuo apsiriboti nederėtų. Yra pagrindo ir dėkoti: atidžiau pažvelgę, pamatysime, kad iš Dievo esame gavę daug gerų dalykų; jis mums toks geras, jog pridera ir būtina jam padėkoti. Tad egzistuoja ir šlovinimo malda: jei mūsų širdis atvira, tai, nepaisydami visų problemų, pamatysime ir jo kūrinijos grožį, toje kūrinijoje pasireiškiantį jo gerumą. Vadinasi, turime ne vien prašyti, bet ir šlovinti bei dėkoti: tik tada mūsų malda bus pilnatviška.

Savo laiškuose Paulius ne tik kalba apie maldą, bet ir pateikia maldų – ir prašymo, ir šlovinimo bei aukštinimo už tai, ką Dievas padarė ir toliau daro žmonijos istorijoje.

Šiandien norėčiau stabtelėti prie Laiško efeziečiams pirmojo skyriaus, prasidedančio malda, kuri yra šlovinimo himnas, padėkos, džiaugsmo išraiška. Šventasis Paulius šlovina Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, nes jis jame paskelbė „savo valios slėpinį“ (Ef 1, 9). Iš tiesų pagrįsta Dievui dėkoti, kad jis atskleidė tai, kas paslėpta, – savo valią mūsų atžvilgiu, „savo valios slėpinį“. Sąvoka mysterion – „slėpinys“ dažnai pasitaiko Šventajame Rašte ir liturgijoje. Nenoriu skverbtis į filologiją, todėl tik pasakysiu, kad bendroje vartosenoje tas žodis nurodo tai, ko negalima pažinti, tikrovę, neprieinamą mūsų protui. Himne, kuriuo pradedamas Laiškas efeziečiams, esame už rankos vedami prie šios sąvokos ir tos tikrovės, kurią ji žymi, gilesnės prasmės. Tikintiesiems „slėpinys“ yra ne tiek tai, kas nežinoma, kiek Dievo gailestingoji valia, jo meilės planas, pilnatviškai atskleistas Jėzuje Kristuje ir atveriantis galimybę „suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę“ (Ef 3, 18–19). Dievo „nežinomas slėpinys“ apreikštas ir jo turinys yra tai, kad Dievas myli ir myli nuo pradžių, amžinai.

Stabtelėkime akimirką prie šios iškilmingos ir gilios maldos. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui“ (Ef 1, 3). Šventasis Paulius pavartoja žodį euloghein, juo paprastai perteikiama hebrajiška sąvoka barak: tai reiškia aukštinti, šlovinti, dėkoti Dievui Tėvui kaip išganymo gėrio versmei, kaip Tam, kuris „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje“.

Apaštalas dėkoja ir šlovina, bet drauge apmąsto motyvus, akinančius žmogų šlovinti, dėkoti, nurodydamas pagrindinius dieviškojo plano elementus bei etapus. Pirmučiausia šlovintinas Dievas Tėvas, nes, pasak šventojo Pauliaus, jis mus išsirinko „prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (4 eil.). Tai yra šventus ir nesuteptus mus padaro jo meilė. Dievas pašaukė mus, kad gyventume, kad būtume šventi. Ir tokį sprendimą priėmė prieš pasaulio sukūrimą. Nuo amžių esame jo sumanyti, jo minties vaisius. Kartu su pranašu Jeremiju ir mes galime patvirtinti, kad Jis mus pažino dar prieš sukurdamas motinos įsčiose (plg. Jer 1, 5), o pažindamas pamilo. Pašaukimas į šventumą, tai yra į bendrystę su Dievu, yra jo amžinojo plano dalis, to plano, kuris aprėpia visą istoriją ir visus pasaulio vyrus bei moteris, nes tas pašaukimas visuotinis. Dievas nė vieno neatstumia, nes jo planas – meilės planas. Šventasis Jonas Auksaburnis teigia: „Pats Dievas padarė mus šventus, o mes pašaukti išlikti šventi. Šventas tas, kas gyvena tikėjimu“ (Homilija apie Laišką efeziečiams, 1, 1, 4).

Šventasis Paulius tęsia: Dievas mus iš anksto paskyrė ir išrinko būti „įsūniais“ „per Jėzų Kristų“, kad būtume įtraukti į jo viengimį Sūnų. Apaštalas pabrėžia šio įstabaus Dievo plano žmonijai neužtarnautumą. Dievas mus pasirenka ne todėl, kad esame geri, bet todėl, kad Jis yra geras. Senovėje tas gerumas būdavo išreiškiamas priežodžiu: bonum est diffusivum sui; gėris sklinda, nuo gėrio esmės neatsiejamas sklidimas, plitimas. O kadangi Dievas yra gerumas, Jis yra gerumo perteikimas, Jis nori gerumą perteikti; Jis kuria, nes nori savo gerumą perteikti mums ir padaryti mus gerus bei šventus.

Šlovinimo maldos viduryje apaštalas vaizduoja, kokiu būdu tikrove tampa Tėvo išganomasis planas Kristuje, jo mylimajame Sūnuje. Jis rašo: „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 7). Kristaus kryžiaus auka yra unikalus ir nepakartojamas įvykis, kuriuo Tėvas ne tik žodžiu, bet ir konkrečiai aiškiai parodė savo meilę mums. Dievas yra toks konkretus ir jo meilė tokia konkreti, jog jis įžengia į istoriją, tampa žmogumi, kad pajustų, ką reiškia gyventi tame sukurtajame pasaulyje, ir prisiimtų skausmingą kančios kelią ligi mirties. Dievo meilė tokia konkreti, kad jis dalijasi ne vien mūsų būtimi, bet ir mūsų kančia bei mirtimi. Kryžiaus auka padaro mus „Dievo nuosavybe“, nes Kristaus kraujas išpirko iš kaltės, nuplovė blogį, išlaisvino iš nuodėmės ir mirties vergijos. Šventasis Paulius kviečia susimąstyti, kokia gili yra Dievo meilė, perkeičianti istoriją, perkeitusi jo paties gyvenimą, iš krikščionių persekiotojo padariusi jį nenuilstančiu Evangelijos apaštalu. Dar kartą atminkime padrąsinančius Laiško romiečiams žodžius: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! <...> Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 31–32. 38–39). Tas tikrumas, būtent kad Dievas yra už mus, ir jokie kūriniai negali mūsų nuo Jo atskirti, nes jo meilė stipresnė, turi perskverbti mūsų būtį, mūsų krikščioniškąją sąmonę.

Galiausiai šlovinimo himno pabaigoje užsimenama apie Šventąją Dvasią, išlietą tikinčiųjų širdyse, Globėją, kurią gavome kaip pažadėtąjį antspaudą: ji, pasak Pauliaus, „yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei“ (Ef 1, 14). Atpirkimo darbas dar neužbaigtas – tą jaučiame, – atpirkimas bus ligi galo atbaigtas tada, kai tie, kuriuos Dievas įsigijo, bus visiškai išgelbėti. Mes vis dar žengiame atpirkimo, kurio esminė tikrovė prasidėjo su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, keliu. Vis dar esame kelyje į galutinį atpirkimą, visišką Dievo vaikų išlaisvinimą. O Šventoji Dvasia laiduoja, kad Dievas iki galo įgyvendins savo išganomąjį planą, „visa, kas yra danguje ir žemėje“, iš naujo suvienydamas „Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10). Šventasis Jonas Auksaburnis šitai taip pakomentuoja: „Dievas išsirinko mus, kad tikėtume, ir užantspaudavo mus būsimos šlovės paveldėjimui“ (Homilija apie Laišką efeziečiams, 2, 11–14). Turime pripažinti, kad atpirkimo kelias yra ir mūsų kelias, nes Dievas trokšta laisvo kūrinio, trokšta, kad tas laisvai ištartų „taip“; bet pirmučiausia tai yra Jo kelias. Esame Jo rankose ir dabar laisvi eiti Jo atvertu keliu. Žengiame tuo atpirkimo keliu kartu su Kristumi jausdami, kad atpirkimas tampa tikrove.

Vizija, šventojo Pauliaus pateikta šioje didingoje šlovinimo maldoje, atvedė mus prie trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų veikimo kontempliacijos – Tėvo, kuris mus išsirinko prieš pasaulio sukūrimą, sumanė ir sukūrė, Sūnaus, kuris mus atpirko savo krauju, ir Šventosios Dvasios, mūsų atpirkimo ir būsimosios šlovės laido. Nuolatine malda, kasdieniu ryšiu su Dievu ir mes, kaip šventasis Paulius, mokomės vis aiškiau atpažinti to plano bei veikimo ženklus Kūrėjo grožyje, atsiskleidžiančiame jo kūrinijoje (plg. Ef 3, 9); anot šventojo Pranciškaus Asyžiečio giesmės: „Būk pašlovintas, Viešpatie, su visa tavo kūrinija“ (FF 263). Atkreipti dėmesį į kūrinijos grožį ir tame grožyje išvysti Dievo veidą ypač svarbu dabar, atostogų laikotarpiu. Savo gyvenimais šventieji aiškiai parodo, kiek daug Dievo galybė gali nuveikti per žmogaus silpnumą. Ji taip pat gali veikti ir per mus. Per visą išganymo istoriją Dievas artinasi prie mūsų ir kantriai laukia mūsų, suprasdamas mūsų neištikimybę, drąsindamas įsipareigoti ir mus vesdamas.

Malda mokomės regėti šio gailestingojo plano ženklus Bažnyčios kelyje. Tada augame Dievo meile atverdami savo vartus, kad Švenčiausioji Trejybė įeitų ir apsigyventų mumyse, apšviestų, šildytų mūsų egzistenciją ir jai vadovautų. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23), – sako Jėzus, pažadėdamas mokiniams dovanoti Šventąją Dvasią, kuri juos visko išmokys. Šventasis Ireniejus kartą yra pareiškęs, kad Šventoji Dvasia įprato būti žmoguje per Įsikūnijimą. Malda turime pratintis būti su Dievu. Ji labai svarbi mokantis būti su Dievu, nes leidžia patirti buvimo su Juo, atpirkimo grožį.

Brangūs bičiuliai, tik tada, kai mūsų dvasinį gyvenimą maitina malda, tampame gebantys išlaikyti tai, ką šventasis Paulius vadina „tikėjimo slėpiniu“ tyroje sąžinėje (plg. 1 Tim 3, 9). Malda, kaip „pratinimosi“ būti su Dievu būdas, ugdo žmonės, kuriuos įkvepia ne egoizmas, noras turėti, galios alkis, bet altruizmas, troškimas mylėti, tarnauti, tai yra Dievas, ir tik taip įmanoma nešti šviesą į pasaulio tamsą.

Šią katechezę norėčiau užbaigti Laiško romiečiams epilogu. Drauge su šventuoju Pauliumi ir mes šlovinkime Dievą, nes jis mums viską pasakė Jėzuje Kristuje ir dovanojo mums Guodėją, tiesos Dvasią. Laiško romiečiams pabaigoje šventasis Paulius rašo: „Tam, kuris gali jus padaryti stiprius, kaip sako mano Evangelija ir Jėzaus Kristaus skelbimas, sekant apreiškimu paslapties, nutylėtos per amžinuosius laikus, o dabar atskleistos ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtos visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui, vienam išmintingajam Dievui per Jėzų Kristų šlovė amžių amžiais! Amen“ (16, 25–27). Dėkoju.