Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien Bažnyčia mini šv. Dominyką Guzmaną, kunigą ir Pamokslininkų – dominikonų – ordino steigėją. Vienoje iš ankstesnių katechezių jau esu kalbėjęs apie šią iškilią asmenybę ir jos indėlį atnaujinant to meto Bažnyčią. Šiandien norėčiau iškelti aikštėn esminį jo dvasingumo aspektą – maldos gyvenimą. Šventasis Dominykas buvo maldos vyras. Įsimylėjęs Dievą, netroško nieko, išskyrus gelbėti sielas, pirmiausia patekusiųjų į anuometinių erezijų žabangas. Sekdamas Kristumi, radikaliai įgyvendino tris evangelinius patarimus, Dievo žodžio skelbimą jungdamas su gyvenimo neturte liudijimu. Vedamas Šventosios Dvasios, žengė krikščioniškojo tobulumo keliu. Kiekvieną akimirką maldos galia atnaujindavo jo apaštalavimo darbus bei darydavo juos vaisingus.

Palaimintasis Jordanas Saksas, kuris mirė 1237-aisiais, jo įpėdinis, ėjęs ordino vadovo pareigas, rašo: „Dienomis jis būdavo kaip niekas visuomeniškas... naktimis kaip niekas kitas uoliai budėdavo melsdamasis. Dieną skirdavo artimui, bet naktį atiduodavo Dievui“ (P. Fillipini. San Domenico visto dai suoi contemporanei. Bologna 1982, p. 133). Šventąjį Dominyką galime laikyti darnaus dieviškųjų slėpinių kontempliacijos ir apaštalavimo veiklos suderinimo pavyzdžiu. Pasak jam artimiausių žmonių liudijimų, „jis nuolat kalbėdavosi su Dievu arba apie Dievą“. Tokia pastaba rodo jo artimą bendrystę su Viešpačiu ir sykiu nuolatinį įsipareigojimą vesti kitus prie tos bendrystės su Dievu. Jis nepaliko raštų apie maldą, tačiau dominikonų tradicija surinko ir perteikė jo gyvą patirtį knygoje „Devyni šv. Dominyko meldimosi būdai“ (Le nove maniere di pregare di San Domenico), kurią parašė vienas dominikonų brolis tarp 1260 ir 1288 metų. Ji padeda mums kažkiek pažinti šio šventojo vidinį gyvenimą ir, nors ir esame skirtingi, pasimokyti, kaip melstis.

Pasak šv. Dominyko, yra devyni meldimosi būdai ir kiekvienas, visada meldžiantis priešais Nukryžiuotąjį Jėzų, reiškiasi fizine ir dvasine laikysena, kurios, viena kitą artimai perskverbdamos, skatina susikaupimą ir užsidegimą. Pirmi septyni būdai eina vienas po kito kylančia linija, tartum žingsniai kelyje, vedančiame į bendrystę su Dievu, su Trejybe: šv. Dominykas meldžiasi stovėdamas nusilenkęs, kad išreikštų nuolankumą; parpuolęs ant žemės – prašydamas atleidimo už savo nuodėmes; klūpomis – atgailaudamas ir dalyvaudamas Viešpaties kančiose; išskėstomis rankomis žvelgdamas į krucifiksą ir kontempliuodamas aukščiausiąją Meilę, žvilgsnį nukreipęs į dangų, jausdamas Dievo pasaulio trauką. Tada dar trys formos: stovint, klūpant ir gulint parpuolus ant žemės, tačiau visad žvelgiant į nukryžiuotą Viešpatį. Galiausiai dar du būdai, prie kurių norėčiau trumpai stabtelėti, atitinka dvi šventojo praktikuotas pamaldumo formas. Pirmiausia minėtina asmeninė meditacija, per kurią malda įgyja dar didesnio artimumo, užsidegimo ir giedrumo matmenį. Po Valandų liturgijos recitavimo ir po šv. Mišių šventasis Dominykas pratęsdavo pokalbį su Dievu neribodamas laiko. Ramiai atsisėdęs susikaupdavo ir įsiklausydavo skaitydamas knygą ar žvelgdamas į Nukryžiuotąjį. Šias ryšio su Dievu akimirkas išgyvendavo taip intensyviai, kad iš išorės matydavosi džiaugsmas ir ašaros. Taigi medituodamas jis įsisavindavo tikėjimo tikrovę. Liudytojai pasakoja, kad kartais jį ištikdavo savotiška ekstazė, jo veidas persikeisdavo, tačiau iškart po to, sustiprintas galios iš viršaus, jis nuolankiai vėl imdavosi kasdienių darbų. Po to minėtina malda keliaujant iš vieno vienuolyno į kitą; kartu su bendrakeleiviais jis recituodavo Rytmetinę, Dieninę, Vakarinę, o kirsdamas slėnius ir kalnus kontempliuodavo kūrinijos grožį. Tada iš jo širdies verždavosi Dievui skirta šlovinimo ir padėkos už tokią gausybę dovanų, ypač už didžiausią stebuklą – Kristaus įvykdytą atpirkimą, giesmė.

Brangūs bičiuliai, šventasis Dominykas mums primena, kad tikėjimo liudijimas, kiekvienam krikščioniui privalomas šeimoje, darbe, visuomeninėje veikloje ir atsipalaidavimo akimirkomis, kyla iš maldos, asmeninio sąlyčio su Dievu. Tik toks tikras ryšys su Dievu duoda jėgos intensyviai išgyventi kiekvieną įvykį, ypač skausmingiausias akimirkas. Šis šventasis primena mums išorinių laikysenų meldžiantis svarbą. Klūpėti, stovėti priešais Viešpatį, būti įsmeigus žvilgsnį į Nukryžiuotąjį, stabtelėti ir tyliai susikaupti nėra antraeiliai dalykai; priešingai, tai padeda mums į vidinį santykį su Dievu įtraukti visą asmenį. Dar kartą norėčiau priminti poreikį savo dvasiniame gyvenime kasdien atrasti minutėlę kitą ramiai pasimelsti. Šiek tiek laiko pasikalbėti su Dievu ypač turėtume atrasti šiuo ypatingu atostogų metu. Tai taip pat padėtų ir aplinkiniams panirti į Dievo artumo, visiems nešančio taip reikalingą taiką ir meilę, šviesos spindulius. Dėkoju.