Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien liturgijoje minima Švenčiausioji Mergelė Marija, į kurią kreipiamės „Karalienės“ titulu. Ši šventė, nors kilmės ir pamaldumo atžvilgiu ilgaamžė, atsirado neseniai: garbingasis Pijus XII ją įsteigė 1954-aisiais, baigiantis Marijos metams, ir nustatė švęsti gegužės 31-ąją (plg. Enciklika Ad caeli Reginam, 11 10 1954: AAS 46 [1954], 652–640). Ta proga popiežius pareiškė, kad Marija dėl jos sielos išaukštinimo ir gautų dovanų iškilumo yra karalienė labiau negu bet kuris kitas kūrinys. Ji nepaliaujamai teikia žmonijai savo meilės ir rūpestingumo lobius (plg. Kalba Marijos Karalienės garbei, 1954 11 01). Po Susirinkimo reformavus liturginį kalendorių, šventė buvo perkelta į aštuntą dieną po Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmės, siekiant šitaip pabrėžti artimą ryšį tarp Marijos karališkumo ir jos pašlovinimo kūnu bei siela greta jos Sūnaus. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie Bažnyčią rašoma: Marija „buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų“ (Lumen gentium, 59).

Šitai yra šiandienės šventės pagrindas: Marija yra Karalienė dėl nepakartojamos sąsajos su savo Sūnumi tiek žemiškosios kelionės metu, tiek dangaus garbėje. Didysis Sirijos šventasis Efremas Siras tvirtino, kad Marijos karališkumas kyląs iš jos motiniškumo: ji yra Viešpaties, karalių Karaliaus, motina (plg. Iz 9, 1–6) ir kreipia į Jėzų kaip į mūsų gyvenimą, išganymą ir viltį. Dievo tarnas Paulius VI apaštališkajame paraginime Marialis cultus primena: „Mergelėje Marijoje viskas susiję su Kristumi ir nuo Jo priklauso. Būtent turėdamas prieš akis Kristų, Dievas Tėvas ją išsirinko būti visa šventa Motina ir papuošė ją Dvasios dovanomis, nesuteiktomis niekam kitam“ (25).

Bet dabar galime paklausti: ką reiškia, kad Marija yra Karalienė? Ar tai tik titulas tarp kitų, karūna, papuošalas greta kitų? Ką tai reiškia? Kas tas karališkumas? Kaip minėta, tai jos vienybės su Kristumi, buvimo danguje, t. y. bendrystėje su Dievu, padarinys; ji yra Dievo atsakomybės už pasaulį ir Dievo meilės pasauliui dalininkė. Paprastai manoma, kad karalius ar karalienė turi būti galingas, turtingas asmuo. Tačiau toks karališkumas Jėzui ir Marijai nebūdingas. Pagalvokime apie Viešpatį: Kristaus karališkumas ir buvimas karaliumi nuaustas iš nuolankumo, tarnavimo ir meilės, jo pirmutinė paskirtis – tarnauti, padėti, mylėti. Atminkime, kad Jėzus karaliumi buvo paskelbtas ant kryžiaus šiuo Piloto padarytu įrašu: „Žydų karalius“ (plg. Mk 15, 26). Tą akimirką ant kryžiaus atsiskleidžia, kad jis yra karalius. Ir kokiu būdu yra karalius? Kentėdamas su mumis, už mus, mylėdamas mus iki galo – štai kaip jis valdo ir kuria tiesą, meilę bei teisingumą. Arba prisiminkime kitą akimirką: per Paskutinę vakarienę jis pasilenkia numazgoti kojų mokiniams. Tad Jėzaus karališkumas neturi nieko bendra su tuo, kas būdinga žemės galingiesiems. Jis yra karalius, tarnaujantis savo tarnams; šitai jis rodė per visą savo gyvenimą. Tas pat pasakytina apie Mariją. Ji yra karalienė Dievo tarnystėje žmonijai, meilės karalienė, dovanojanti save Dievui, kad būtų įtraukta į Jo planą žmonėms išganyti. Ji atsako angelui: Štai aš Viešpaties tarnaitė (plg. Lk 1, 38), o Magnificat gieda: Dievas pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę (plg. Lk 1, 48). Ji padeda mums. Ji yra karalienė kaip tik mus mylėdama, mums padėdama visuomet, kai mums iškyla koks nors poreikis, ji yra mūsų sesuo, nuolanki tarnaitė.

Taip atkakome prie klausimo, kaip Marija vykdo šį tarnystės ir meilės karališkumą? Prižiūrėdama mus, savo vaikus – vaikus, kurie kreipiasi į ją malda, dėkoja jai ir prašo jos motiniškos globos bei dangiškosios pagalbos, galbūt išklydę iš kelio ar slegiami kančios bei skausmo dėl liūdnų ir sunkių gyvenimo įvykių. Ir giedromis valandomis, ir gyvenimo tamsybėse kreipiamės į Mariją patikėdami save jos nuolatiniam užtarimui, kad iš jos Sūnaus sulauktume visų žemiškojoje kelionėje mums būtinų malonių ir gailestingumo. Per Mergelę Mariją, kupini pasitikėjimo, kreipiamės į Tą, kuris valdo pasaulį ir savo rankose laiko visatos likimą. Amžiais jos šauktasi kaip dangaus Karalienės; po šventojo Rožinio maldos Loreto litanijoje jos aštuonis kartus prašoma melsti už mus kaip angelų, patriarchų, pranašų, apaštalų, kankinių, išpažinėjų, mergelių, visų šventųjų ir šeimų Karalienės. Šio senojo šaukimosi ritmas ir tokios kasdienės maldos kaip Salve Regina padeda mums suprasti, kad Švenčiausioji Mergelė, kaip mūsų Motina, šalia savo Sūnaus Jėzaus dangaus garbėje visada yra su mumis mūsų kasdieniame gyvenime.

Tad Karalienės titulas yra pasitikėjimo, džiaugsmo ir meilės titulas. Ir mes žinome, kad tai, ką ji laiko savo rankose, yra gera pasauliui, kad ji mus myli ir padeda mūsų sunkumuose.

Brangūs bičiuliai, pamaldumas Dievo Motinai yra svarbus mūsų dvasinio gyvenimo elementas. Melsdamiesi neužmirškime kupini pasitikėjimo kreiptis į ją. Marija tikrai užtars mus greta savo Sūnaus. Žvelgdami į ją, sekime jos tikėjimu, visišku atsidavimu Dievo meilės planui, dosniu Jėzaus priėmimu. Mokykimės iš Marijos gyventi. Marija yra dangaus Karalienė, arti Dievo, bet ji taip pat yra kiekvienam iš mūsų artima Motina, mylinti mus ir girdinti mūsų balsą. Dėkoju už dėmesį.