Brangūs broliai ir seserys!

Šis paskutinis rugpjūčio trečiadienis sutampa su liturginiu šv. Jono Krikštytojo, Jėzaus pirmtako, atminimu. Romos kalendoriuje jis vienintelis šventasis, kurio švenčiamas ir gimtadienis birželio 24-ąją, ir kankinio mirtis. Šiandienis paminėjimas kyla iš vienos kriptos Samarijos Sebastėje dedikacijos. Toje kriptoje nuo IV a. vidurio buvo gerbiama jo galva. „Jono Krikštytojo galvos nukirtimo“ kultas vėliau paplito Jeruzalėje, Rytų Bažnyčioje ir Romoje. Romos martirologe minimas antrasis brangios relikvijos atradimas. Ta proga ji buvo perkelta į Romos San Silvestro a Campo Marzio bažnyčią.

Šios taupios istorinės žinios padeda mums suvokti, koks senas ir gilus yra šventojo Jono Krikštytojo gerbimas. Evangelijose jo vaidmuo Jėzaus atžvilgiu labai ryškus. Šv. Lukas pasakoja apie šv. Jono Krikštytojo gimimą, gyvenimą dykumoje ir skelbimą, o šv. Morkus šiandienėje Evangelijoje kalba apie jo dramatišką mirtį. Jonas Krikštytojas savo skelbimą pradeda 27–28 m. po Kr., valdant imperatoriui Tiberijui. Jis aiškiai jo pasiklausyti atėjusius žmones ragina ruošti kelią Viešpaties priėmimui, radikaliu širdies atsivertimu ištiesinti kreivus savo gyvenimo kelius (plg. Lk 3, 4). Tačiau Krikštytojas neapsiriboja atgailos ir atsivertimo skelbimu, bet, pripažindamas Jėzų kaip „Dievo Avinėlį“, atėjusį panaikinti pasaulio nuodėmės (plg. Jn 1, 29), parodo Jėzui, Dievo tikrajam pasiuntiniui, didelį nuolankumą, pasitraukdamas į šalį, kad Jėzus galėtų augti, būtų girdimas ir juo būtų sekama. Paskutiniu aktu Krikštytojas be nuolaidų ir kompromisų krauju paliudija ištikimybę Dievo įsakymams ir taip ligi galo atlieka savo misiją. Šv. Beda, VIII a. vienuolis, viename iš savo pamokslų sako: šventasis Jonas savo gyvybę atidavė dėl Kristaus, nors ir nebuvo verčiamas jo išsižadėti. Jam buvo liepta tik nutylėti tiesą (plg. Homilija 23: CCL 122, 354). Bet jis tiesos nenutylėjo ir todėl mirė dėl Kristaus, kuris yra Tiesa. Būtent iš meilės tiesai jis nesileido į kompromisus ir be baimės skyrė griežtus žodžius išsukusiems iš Dievo kelio.

Regime didžią asmenybę, išsiskiriančią tvirtybe kančioje, nenusileidžiančią galingiesiems. Klausiame: iš kur randasi toks gyvenimas, tokia galinga, nuoširdi, nuosekli vidujybė, taip tobulai atsidavusi Dievui ir užduočiai parengti kelią Jėzui? Atsakymas paprastas: iš ryšio su Dievu, iš maldos, jo visos egzistencijos leitmotyvo. Jonas yra Dievo dovana, ilgai melsta jo tėvų – Zacharijo ir Elzbietos (plg. Lk 1, 13), didžiulė, žmogaus viltis pranokstanti dovana, nes abu jau buvo senyvo amžiaus, o Elzbieta nevaisinga (plg. Lk 1, 7). Tačiau Dievui nėra negalimų dalykų (plg. Lk 1, 37). Apie šį gimimą pranešama maldos vietoje, Jeruzalės šventykloje, kai Zacharijui tenka didelė privilegija įžengti į šventyklos Visų Švenčiausiąją ir paaukoti Viešpačiui smilkalus (plg. Lk 1, 8–20). Malda lydi ir Krikštytojo gimimą: Zacharijo į Viešpatį keliama ir kas rytą Rytmetinėje mūsų recituojama džiaugsmo, šlovinimo ir padėkos malda (Benedictus) aukštinamas Dievo veikimas istorijoje ir pranašiškai nurodoma Zacharijo sūnaus Jono misija: eiti pirma Viešpaties jam kelio nutiesti (plg. Lk 1, 67–79). Visa Jėzaus pirmtako egzistencija maitinama ryšio su Dievu, ypač dykumoje praleidžiamu laiku (plg. Lk 1, 80): dykuma yra gundymo vieta, bet kartu ten žmogus pajaučia savo skurdumą, nes neturi paspirties ir materialinio saugumo, ir supranta, kad vienintelis tvirtas atramos taškas lieka Dievas. Jonas Krikštytojas nėra tik maldos, nuolatinio ryšio su Dievu vyras, bet ir veda to santykio link. Evangelistas Lukas, perteikdamas „Tėve mūsų“ maldą, kurios mokinius moko Jėzus, pastebi, kad mokinių prašymas formuluojamas šiais žodžiais: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1).

Brangūs broliai ir seserys, šv. Jono Krikštytojo kankinystės šventimas ir mums, mūsų laikų krikščionims, primena, kad meilės Kristui, jo žodžiui ir Tiesai atžvilgiu nevalia daryti jokių kompromisų. Tiesa yra Tiesa, ir čia negali būti kompromisų. Krikščioniškasis gyvenimas, taip sakant, reikalauja kasdienės ištikimybės Evangelijai „kankinystės“, tai yra drąsos leisti, kad mumyse augtų Kristus, ir savo mąstymą bei elgesį lygiuoti į jį. Tačiau tai mūsų gyvenime gali įvykti tik sustiprinus ryšį su Dievu. Malda nėra prarastas laikas, nėra laiko atėmimas iš kitos veiklos, net apaštalavimo, priešingai – tik praktikuojant ištikimą, nuolatinį, pasitikėjimo kupiną maldos gyvenimą, pats Dievas mums dovanos gebėjimo ir jėgos laimingai ir taikiai gyventi, įveikti sunkumus ir drąsiai jį liudyti. Šventasis Jonas Krikštytojas teužtaria mus, kad visada mokėtume savo gyvenime pirmenybę teikti Dievui. Dėkoju.