Brangūs broliai ir seserys!

Pastaraisiais mėnesiais žengėme Dievo žodžio apšviestu keliu, kad išmoktume vis autentiškiau melstis žvelgdami į kai kurias Senojo Testamento asmenybes, psalmes, šventojo Pauliaus laiškus ir Apreiškimą Jonui, bet pirmiausia į Jėzaus nepakartojamą ir pamatinį patyrimą santykio su dangiškuoju Tėvu plotmėje. Iš tiesų tik Kristuje žmogus geba susivienyti su Dievu taip giliai ir artimai, kaip vaikas su mylinčiu tėvu, tik Jame galime visiškai tikrai atsigręžti į Dievą meiliai vadindami jį „Aba, Tėve!“ Kaip ir apaštalai, praėjusiomis savaitėmis kartojome ir šiandien sakome Jėzui: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1).

Be to, trokšdami intensyviau gyventi asmeniniu ryšiu su Dievu, išmokome šauktis Šventosios Dvasios, kuri yra pirmoji Prisikėlusiojo dovana, nes ji „ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26), – sako šventasis Paulius, ir mes žinome, kad jis teisus.

Po mūsų ilgos katechezių apie maldą Šventajame Rašte serijos dabar galime paklausti: kaip galėčiau pats leistis būti formuojamas Šventosios Dvasios ir įgyti gebėjimą įžengti į Dievo aplinką, melstis su Dievu? Kokia ta mokykla, kurioje ji moko mane melstis ir ateina į pagalbą mano silpnumui parodydama, kaip dera kreiptis į Dievą? Praėjusiomis savaitėmis sužinojome, kad pirmutinė maldos mokykla yra Šventasis Raštas. Jis yra nuolatinis Dievo ir žmogaus dialogas, besirutuliojantis dialogas, kai Dievas prie mūsų vis labiau artinasi, o mes vis geriau pažįstame jo veidą, balsą, būtį. Žmogus mokosi pažinti Dievą, su juo kalbėtis. Skaitydami Šventąjį Raštą, praėjusiomis savaitėmis ieškojome to dialogo ir kėlėme klausimą, kaip užmegzti ryšį su Dievu.

Bet yra dar viena brangi „vieta“, brangi augimo malda „versmė“, gyvojo vandens versmė, kuo artimiausiai susijusi su ankstesne. Turiu galvoje liturgiją, tą pirmutinę vietą, kur Dievas mus čia ir dabar užkalbina bei laukia mūsų atsakymo.

Kas yra liturgija? Atsivertę Katalikų Bažnyčios katekizmą – visada vertingą ir net būtiną priemonę, – aptinkame, kad žodis „liturgija“ iš pradžių reiškė „tarnavimą tautos vardu tautai“ (1069). Krikščioniškoji teologija šią graikų pasaulio sąvoką perėmė turėdama galvoje Dievo tautą, kilusią iš Kristaus, kuris ant kryžiaus išskėtė rankas, kad žmones suvienytų vienatinio Dievo ramybėje. „Tarnavimas tautai“, egzistuojančiai ne savo išgalėmis, bet atsiradusiai iš Jėzaus Kristaus Velykų slėpinio. Iš tiesų Dievo tauta remiasi ne kraujo, teritorijos ar nacijos ryšiais, bet gimsta iš Dievo Sūnaus darbo ir Jo mums dovanojamos bendrystės su Tėvu.

Katekizme, be to, nurodoma, kad „krikščioniškojoje tradicijoje (žodžiu „liturgija“) žymimas Dievo tautos dalyvavimas Dievo darbe“ (1069), nes Dievo tauta, kaip tokia, egzistuoja tik Dievo darbo galia.

Mums tai primena ir Vatikano II Susirinkimo eiga. Šis Susirinkimas prieš penkiasdešimt metų prasidėjo šventosios liturgijos schemos aptarimu. 1963 m. gruodžio 4 d. ši buvo iškilmingai patvirtinta kaip pirmasis Vatikano II Susirinkimo dokumentas. Tai, jog pirmasis Susirinkimo vaisius buvo Konstitucija apie liturgiją, kai kas laikė atsitiktinumu. Atrodė, kad liturgija iš gausių projektų mažiausiai kelia ginčų ir kaip tik todėl laikyta savotiškomis pratybomis mokantis Susirinkimo darbo metodologijos. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė atsitiktinumas, iš tikro buvo, turint prieš akis Bažnyčios svarbiausių temų ir užduočių hierarchiją, teisingas pasirinkimas. Pradėdamas liturgijos tema, Susirinkimas aiškiai į pirmą planą iškėlė Dievo absoliučią pirmenybę. Pirmutinėje vietoje Dievas – būtent šitai pasakoma Susirinkimo apsisprendimu pradėti nuo liturgijos. Jei žvilgsnis į Dievą nėra lemiantis, visa kita netenka krypties. Pagrindinis liturgijos kriterijus yra nukreiptumas į Dievą, tik tada galima dalyvauti Jo darbe.

Dabar galėtume paklausti: kas yra tas Dievo darbas, kuriame esame pašaukti dalyvauti? Konstitucijoje apie šventąją liturgiją mums, regis, pateikiamas dvejopas atsakymas. 5-ajame skyrelyje nurodoma, kad Dievo darbas yra išganomasis veikimas istorijoje, o jo aukščiausiasis taškas – Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. To paties dokumento 7-ajame skyrelyje kaip „Kristaus darbas“ apibrėžiamas kaip tik liturgijos šventimas. Iš tiesų abi reikšmės neatskiriamai viena su kita susijusios. Paklausus, kas pasauliui ir žmogui teikia išganymą, atsakymas gali būti tik toks: Jėzus iš Nazareto, Viešpats, nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus. Kur šiandien man, mums sudabartinamas išganymą nešančio Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys? Atsakymas: Kristaus veikime per Bažnyčią, liturgijoje, ypač Eucharistijos sakramente, sudabartinančiame mus atperkančio Dievo Sūnaus auką, Sutaikinimo sakramente, kuriame iš nuodėmės mirties randasi naujas gyvenimas, ir kituose pašventinančiuose sakramentuose (plg. Presbyterorum ordinis, 5). Taip Kristaus mirties ir prisikėlimo velykinis slėpinys tampa Susirinkimo liturginės teologijos centru.

Ženkime dar vieną žingsnį ir paklauskime: kaip galimas tas Kristaus Velykų slėpinio sudabartinimas? Prabėgus dvidešimt penkeriems metams po konstitucijos Sacrosanctum Concilium paskelbimo, palaimintasis Jonas Paulius II rašė: „Kad sudabartintų Velykų slėpinį, Kristus visada yra savo Bažnyčioje, pirmiausia liturginiame vyksme. Tad liturgija yra pirmutinė krikščionių susitikimo su Dievu ir jo siųstuoju Jėzumi Kristumi vieta (plg. Jn 17, 3)“ (Vicessimus quintus annus, 7). Katalikų Bažnyčios katekizme apie tai parašyta štai kas: „Sakramentinis šventimas yra Dievo vaikų susitikimas su savo Tėvu Kristuje ir Šventojoje Dvasioje; tas susitikimas vyksta kaip dialogas veiksmais ir žodžiais“ (1153). Todėl tinkamas liturgijos šventimas pirmiausia yra malda, pokalbis su Dievu, klausymasis ir atsakas. Kalbėdamas apie psalmių maldą, šventasis Benediktas savo „Reguloje“ vienuoliams nurodo: „Mens concordet voci – dvasia teatitinka balsą.“ Šventasis moko, kad psalmių maldos žodžiai turi būti pirmesni už mūsų dvasią. Paprastai pirmesnė būna mintis, paskui paverčiama žodžiais. Liturgijoje, priešingai, pirmesni yra žodžiai. Dievas dovanojo žodžius, o liturgija tuos žodžius siūlo mums. Turime įsiskverbti į žodžius, į jų reikšmę, įimti juos savin, suderinti save su tais žodžiais. Šitaip tampame Dievo vaikais, panašiais į Jį. Konstitucijoje Sacrosanctum Concilium primenama: norint laiduoti liturgijos sėkmingiausią veikimą, „būtina, kad tikintieji joje dalyvautų su atitinkamu vidiniu nusiteikimu, įsigilintų į tai, ką sako, ir bendradarbiautų su malone, neimdami jos veltui“ (11). Svarbi pamatinė dialogo su Dievu liturgijoje sąlyga yra mūsų žodžių ir to, ką nešiojamės širdyje, atitikimas. Įsiskverbdami į maldos didžiosios istorijos žodžius, patys imame atitikti tų žodžių dvasią ir tampame gebantys kalbėtis su Dievu.

Šiame kontekste norėčiau pabrėžti tik vieną momentą, liturgijos metu mus kviečiantį ir mums padedantį atrasti tokią darną su tuo, ką švęsdami liturgiją girdime, sakome ir darome. Turiu galvoje kvietimą, celebranto tariamą prieš Eucharistijos maldą: Sursum corda, kvietimą pakelti savo širdį aukščiau rūpesčių, troškimų, būgštavimų, išsiblaškymo raizgalynės. Mūsų širdis, vidus turi nuolankiai atsiverti Dievo žodžiui ir susivienyti su Bažnyčios malda, kad mūsų tariamų ir girdimų žodžių galia nukryptų į Dievą. Širdis turi žvelgti į tarp mūsų esantį Dievą – štai toks turi būti esminis nusiteikimas.

Liturgiją švenčiant su šia pamatine nuostata, mūsų širdis tartum išlaisvinama iš žemyn traukiančios gravitacinės jėgos ir viduje pakeliama viršun, tiesos, meilės, Dievo link. Katalikų Bažnyčios katekizme primenama: „Kristaus ir Šventosios Dvasios misija, sakramentinėje Bažnyčios liturgijoje skelbianti, sudabartinanti ir perteikianti išganymo slėpinį, toliau tęsiasi besimeldžiančioje širdyje. Dvasinio gyvenimo mokytojai širdį kartais lygina su altoriumi“ (2655): „Altare Dei est cor nostrum.“

Brangūs bičiuliai, tinkamai išgyvename ir švenčiame liturgiją tik tada, kai esame maldingai nusiteikę ir trokštame ne „ką nors daryti“, pasirodyti ar veikti, bet kreipti širdį į Dievą bei maldingai vienijamės su Kristaus slėpiniu ir Sūnaus pokalbiu su Tėvu. Pasak šventojo Pauliaus, pats Dievas moko mus melstis (plg. Rom 8, 26). Jis pats mums dovanojo tinkamus kreipimosi į Jį žodžius, žodžius, kuriuos atrandame psalmyne, didžiosiose šventosios liturgijos maldose ir švęsdami Eucharistiją. Prašykime Viešpatį, kad padėtų mums kasdien vis labiau suvokti, jog liturgija yra Dievo ir žmogaus darbas, malda, kylanti iš Šventosios Dvasios ir mūsų, vidumi atsigręžusių į Tėvą vienybėje su žmogumi tapusiu Dievo Sūnumi (2564). Dėkoju.