Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusioje katechezėje pradėjome kalbėti apie vieną iš iškilių krikščioniškosios maldos šaltinių – apie šventąją liturgiją, kuri, pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo, yra dalyvavimas Kristaus Šventojoje Dvasioje į Tėvą kreipiamoje maldoje. Liturgija yra visos krikščionių maldos versmė ir vainikas“ (1073). Šiandien paklauskime: ar mano gyvenime pakankami vietos maldai? Kokia vieta mano ryšyje su Dievu tenka maldai, pirmiausia šv. Mišioms, kaip dalyvavimui bendroje Kristaus Kūno, kuris yra Bažnyčia, maldoje?

Atsakydami į šį klausimą, pirmiausia turėtume atminti, kad malda yra Dievo vaiko gyvas ryšys su be galo geru Tėvu, jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir Šventąja Dvasia (plg. ten pat, 2565). Maldos gyvenimo esmė yra nuolat jausti Dievo artumą, gyventi palaikant kasdienį ryšį su Dievu kaip su artimiausiu šeimos nariu, kaip su tikru draugu. Kaip tik santykis su Dievu apšviečia visus kitus mūsų santykius. Tokia gyvenimo bendrystė su trivieniu Dievu galima todėl, kad esame krikštu įtraukti į Kristų ir nuo tada suvienyti su juo (plg. Rom 6, 5).

Iš tiesų tik Kristuje galime kaip vaikai kalbėtis su Dievu Tėvu, tik bendrystėje su Sūnumi galime kreiptis taip, kaip ir Jis: „Aba“. Tik bendrystėje su Kristumi galime pažinti Dievą kaip tikrą Tėvą (plg. Mt 11, 27). Todėl krikščioniškosios maldos esmė yra niekada nenugręžti žvilgsnio nuo Kristaus, bet nuolatos žvelgti į jį vis naujaip, kalbėtis su juo, pasilikti tyloje su juo, klausytis jo, veikti ir kentėti su juo. Kristuje, „visos kūrinijos pirmgimyje“, kuriame visa sukurta (plg. Kol 1, 15), krikščionis vėl atranda savo tikrąją tapatybę. Susitapatindamas, susivienydamas su Juo, pažįstu savo žmogiškąją tapatybę, tikrojo sūnaus, žvelgiančio į Dievą kaip į meilės kupiną Dievą, tapatybę.

Tačiau neužmirškime: Kristų kaip gyvą Asmenį atrandame, pažįstame Bažnyčioje. Ji yra „jo Kūnas“. Tą kūniškumą padeda suprasti Biblijos žodžiai apie vyrą ir moterį: abu tampa vienu kūnu (plg. Pr 2, 24; Ef 5, 30; 1 Kor 6, 16). Kristaus ir Bažnyčios ryšys, neišardomas dėl meilės vienijančios galios, „tu“ ir „aš“ ne panaikina, bet pakyli iki didžiausios vienybės. Atrasti savo tapatybę su Kristumi reiškia įžengti į bendrystę su juo, tai manęs nepanaikina, bet pakelia iki aukščiausio, Dievo sūnaus Kristuje, kilnumo: „Dievo ir žmogaus meilės istoriją sudaro būtent tai, kad ta valios bendrystė išauga į mąstymo ir jautimo bendrystę, taip mūsų ir Dievo valiai vis labiau sutampant“ (Deus caritas est, 17). Melstis reiškia būti keliamam į Dievo aukštybę per būtiną, laipsnišką mūsų būties perkeitimą.

Dalyvaudami liturgijoje, vartojame Motinos Bažnyčios kalbą, mokydamiesi kalbėti su ja ir per ją. Jau minėjome, kad šitai, savaime suprantama, įvyksta ne iškart, bet pamažėle. Turiu savo malda, gyvenimu, kančia, džiaugsmu ir mintimis vis labiau panirti į Bažnyčios žodžius. Toks ir yra mane perkeičiantis kelias.

Manau, kad, remdamiesi šiais samprotavimais, galime pamėginti atsakyti į pradžioje iškeltą klausimą: kaip man išmokti melstis, kaip augti savo malda? Pažvelkime į pavyzdį, kurio mokė Jėzus, – į „Tėve mūsų“. Pirmas žodis yra „Tėve“, antras – „mūsų“. Atsakymas akivaizdus: mokausi melstis, puoselėju savo maldą kreipdamasis į Dievą kaip į Tėvą ir melsdamasis su kitais, melsdamasis su Bažnyčia ir priimdamas jos dovanotus žodžius, vis labiau pažindamas jų prasmę ir praturtėdamas. Dialogas, Dievo užmezgamas su kiekvienu iš mūsų ir mūsų su juo, maldoje visada apima „su“: negaliu melstis Dievui individualistiškai. Liturginėje maldoje, pirmiausia Eucharistijoje ir bet kurioje liturgijos išugdytoje maldoje, kalbame ne kaip pavieniai asmenys, bet esam įsitraukę į besimeldžiančios Bažnyčios „mes“. Įžengdami į tą „mes“, turime perkeisti savo „aš“.

Norėčiau stabtelėti prie dar vieno svarbaus aspekto. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Naujosios Sandoros liturgijoje visa liturginė veikla, ypač Eucharistijos ir sakramentų šventimas, yra Kristaus ir Bažnyčios susitikimas“ (1097); Vadinasi, švenčia „visas Kristus“, visa bendruomenė, Kristaus Kūnas, suvienytas su jo Galva. Tad liturgija yra ne bendruomenės „rodymasis“, bet išžengimas iš „buvimo sau“, iš užsisklendimo savyje ir dalyvavimas dideliame pokylyje, įžengimas į didžiulę gyvą bendruomenę, kurioje maitina pats Dievas. Liturgija suponuoja visuotinumą, ir tą visuotinumą visiems privalu vis iš naujo suvokti. Krikščioniškoji liturgija yra visuotinės šventyklos kultas, o ta šventykla – prisikėlęs Kristus, kurio rankos ant kryžiaus išskėstos, kad visus apkabintų Dievo amžinąja meile. Tai atviro dangaus kultas, o ne pavienės bendruomenės konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku įvykis. Svarbu, kad kiekvienas krikščionis pasijustų esąs ir tikrai būtų įtrauktas į šį visuotinį „mes“, kuris yra „aš“ Kristaus Kūne, Bažnyčioje, pagrindas ir prieglobstis.

Sykiu visada prieš akis reikia turėti ir pripažinti Dievo įsikūnijimo logiką: jis prisiartino įžengdamas į žmogaus istoriją ir prigimtį, tapdamas vienu iš mūsų. Jis ir toliau lieka artimas Bažnyčioje, savo Kūne. Todėl liturgija yra ne praeities įvykio atminimas, bet laikus ir erdves transcenduojančio ir suvienijančio Kristaus velykinio slėpinio artumas. Jei švenčiant Kristaus centriškumas neišryškėja, tai tokia liturgija nėra krikščioniška, nes krikščioniškoji visiškai priklauso nuo Viešpaties ir yra palaikoma jo kuriamojo artumo. Dievas veikia per Kristų, todėl ir mes galime veikti tik per jį ir jame. Kiekvieną dieną turi stiprėti mūsų įsitikinimas, kad liturgija yra ne mūsų, mano „darbas“, bet Dievo veikimas mumyse ir su mumis.

Vadinasi, liturgiją švenčia ne individas – kunigas ar tikintysis – ar grupė, tai pirmiausia yra Dievo veikimas per Bažnyčią, turinčią savo istoriją, turtingą tradiciją ir kūrybinės galios. Dėl liturgijai būdingo tokio visuotinumo ir pamatinio atvirumo ji niekada negali būti pavienės bendruomenės ar žinovų išgalvojama ar keičiama, bet visada turi išlikti ištikima visuotinės Bažnyčios formoms.

Net mažiausios bendruomenės liturgijoje visada yra visa Bažnyčia. Todėl liturginėje bendruomenėje nėra „svetimų“. Kiekviename liturginiame šventime dalyvauja visa Bažnyčia, dangus ir žemė, Dievas ir žmonės. Net ir švenčiama konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku bei esanti apibrėžtos bendruomenės „taip“, krikščioniškoji liturgija pagal savo prigimtį yra visuotinė, kylanti iš visa ir vedanti į visa, vienybėje su popiežiumi, vyskupais, visų amžių ir vietovių tikinčiaisiais. Juo giliau tai suvokiama švenčiant, juo vaisingiau įgyvendinama autentiška liturgijos prasmė.

Brangūs bičiuliai, Bažnyčia regimai reiškiasi daugeliu būdų: gailestingumo darbais, misijų projektais, asmeniniu apaštalavimu, kurį savo aplinkoje privalo vykdyti kiekvienas krikščionis. Tačiau ta vieta, kur tobulai išgyvenama Bažnyčia, yra liturgija: ji yra aktas, kuriuo tikime, kad Dievas įžengia į mūsų į tikrovę, ir mes galime jį sutikti, paliesti, aktas, kuriuo įžengiame į sąlytį su Dievu: jis ateina pas mus ir mes esame jo apšviečiami. Jei mąstome apie liturgiją tik rūpindamiesi, kaip padaryti ją patrauklesnę, įdomesnę ir gražesnę, rizikuojame užmiršti esminį dalyką: liturgija švenčiama Dievui, o ne sau patiems, ji yra jo darbas, Dievas yra jos subjektas, o mes turime jam atsiverti ir leistis būti jo ir jo Bažnyčios vedami.

Todėl prašykime Dievą, kad išmokytų mus kasdien gyventi šventąja liturgija, pirmiausia Eucharistijos šventimu, melstis įsitraukus į Bažnyčios „mes“, kreipiančios savo žvilgsnį ne į save, bet į Dievą, ir suvokiant save kaip visų laikų bei vietovių gyvosios Bažnyčios dalį. Dėkoju.