Brangūs broliai ir seserys!

Esame išvakarėse tos dienos, kai švęsime Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtųjų metų jubiliejų ir Tikėjimo metų pradžią. Šia katecheze – keliomis glaustomis mintimis – norėčiau pradėti apmąstymus apie didžiulį Bažnyčios įvykį – Susirinkimą, įvykį, kurio tiesioginis liudytojas buvau aš pats. Susirinkimas prieš akis iškyla kaip, taip sakant, didinga freska, vadovaujant Šventajai Dvasiai sudėliota iš gausybės įvairių elementų. Prisimenant konkrečius tarpsnius, fragmentus bei dalis, ir šiandien, tartum turint priešais akis paveikslą, galima išvysti ypatingą to malonės momento turtingumą.

Prasidedant trečiajam tūkstantmečiui, palaimintasis Jonas Paulius II rašė: „Pasibaigus Jubiliejui, kaip niekada jaučiu pareigą įvardyti Susirinkimą kaip didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje: jis yra mums patikimas kompasas prasidedančio naujo amžiaus kelyje“ (Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 57). Manau, jog toks apibūdinimas labai taiklus. Būtina grįžti prie Vatikano II Susirinkimo dokumentų ir išlaisvinti juos iš daugybės publikacijų, kurios, užuot supažindinusios su juo, jį iš tikrųjų paslėpė. Šie dokumentai ir mūsų dienomis yra kompasas, pagal kurį Bažnyčios laivas per audringą ar ramią atvirą jūrą saugiai plaukia į tikslą.

Gerai pamenu šį laikotarpį. Anuomet buvau jaunas fundamentinės teologijos profesorius Bonos universitete, ir Kelno arkivyskupas kardinolas Fringsas, žmogaus ir kunigo pavyzdys man, pasiėmė mane į Romą kaip patarėją teologijos klausimais; vėliau buvau paskirtas Susirinkimo peritus. Ta patirtis nepakartojama: po viso uolaus bei karšto pasirengimo laikotarpio išvydau gyvą Bažnyčią – iš visų pasaulio kampų susirinkusius kone tris tūkstančius apaštalo Petro įpėdinio vadovaujamų Susirinkimo tėvų, einančių į Šventosios Dvasios, tikrojo Susirinkimo variklio, mokyklą. Labai retai istorijoje nutinka, kai galima taip konkrečiai „palytėti“ Bažnyčios visuotinumą jos misijos skelbti Evangeliją visais laikais ir ligi žemės pakraščių didingo įgyvendinimo momentu. Šio didžiojo Susirinkimo atidarymo vaizduose, šiomis dienomis rodomuose per televiziją ar kitas komunikavimo priemones, galite išvysti, kokį džiaugsmą, viltį ir padrąsinimą suteikė mums dalyvavimas tame šviesiame įvykyje, kurio šviesa tebešviečia mums iki šiandien.

Bažnyčios istorijoje, kaip žinome, iki Vatikano II Susirinkimo būta įvairių kitų Susirinkimų. Paprastai dideli Bažnyčios susibūrimai sušaukiami pamatiniams tikėjimo elementams apibrėžti, pirmiausia klaidoms, keliančioms grėsmę tikėjimui, ištaisyti. Prisiminkim 325-ųjų metų Nikėjos Susirinkimą, sušauktą arijonybės erezijai atmesti ir Dievo Tėvo viengimio Sūnaus Jėzaus dievystei nedviprasmiškai patvirtinti, arba 431-ųjų Efezo Susirinkimą, apibrėžusį Mariją kaip Dievo Motiną, ar 451-ųjų Chalkedono Susirinkimą, patvirtinusį vienatinio Kristaus asmens dvi prigimtis, žmogiškąją ir dieviškąją. Iš mums artimesnių paminėtinas Tridento Susirinkimas XVI amžiuje: jame nuskaidrinti esminiai katalikų mokymo klausimai protestantų reformos akivaizdoje; Vatikano I Susirinkime pradėti įvairių temų apmąstymai, tačiau dėl Romos užėmimo 1870 m. rugsėjį Susirinkimą teko nutraukti priėmus vos du dokumentus – vieną apie Dievo pažinimą, apreiškimą, tikėjimą ir jų santykį su protu ir kitą apie popiežiaus pirmumą ir neklystamumą.

Žvelgdami į Vatikano II Susirinkimą, pamatysime, kad to laikotarpio Bažnyčios kelyje nebūta nei konkrečių taisytinų ar pasmerktinų tikėjimo klaidų, nei ypatingų išaiškintinų mokymo ar drausmės klausimų. Todėl nesunku suprasti 1959 m. sausio 25 d. San Paolo Fouri le Mura benediktinų vienuolyne susirinkusios nedidelės kardinolų grupės nuostabą, kai palaimintasis Jonas XXIII paskelbė apie Romos vyskupijos sinodą ir visuotinės Bažnyčios Susirinkimą. Rengiantis šiam didžiam įvykiui pirmiausia iškilo klausimas, nuo ko pradėti, kokią apibrėžtą užduotį jam skirti. Pradėdamas Susirinkimą, palaimintasis Jonas XXIII spalio 11-ąją prieš penkiasdešimt metų pateikė šią bendrąją gairę: dėl sparčių pokyčių pasaulyje tikėjimas turėtų kalbėti „naujaip“, skvarbiau, be jokių nuolaidų ar kompromisų išlaikydamas visą amžiną turinį. Popiežius pageidavo, kad Bažnyčia apmąstytų tikėjimą, ją vedančią tiesą. Tačiau iš tokio rimto, gilaus tikėjimo apmąstymo turėjo naujaip išryškėti santykis tarp Bažnyčios ir šiuolaikinės eros, tarp krikščionybės ir tam tikrų esminių šiuolaikinės minties elementų, siekiant ne prisitaikyti, bet mūsų šiandieniam pasauliui, linkstančiam tolti nuo Dievo, parodyti Evangelijos būtinybę, atskleidžiant jos visą didybę ir grynumą (plg. Popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis į Romos kuriją 2005 m. gruodžio 22 d.). Sakydamas homiliją užbaigiant paskutinę Susirinkimo sesiją 1965 m. gruodžio 7-ąją, Dievo tarnas Paulius VI tai labai gerai parodė nepaprastai aktualiais žodžiais. Jis pareiškė: norint tinkamai įvertinti šį įvykį, „į jį reikia žvelgti istoriniame kontekste. Juk, – sako popiežius, – „jis įvyko laiku, kai, kaip visi pripažįsta, žmonėms labiau rūpi ne dangaus, o žemės karalystė, kai – pridurkime – įprastinė tampa Dievo užmarštis, tarsi peršama mokslo pažangos, kai save bei savo laisvę vis labiau įsisąmoninantis žmogus linksta reikalauti absoliučios autonomijos, kratydamasis bet kurio transcendentinio įstatymo, kai laicizmas laikomas teisėtu šiuolaikinės minties padariniu ir išmintingiausia norma laikinajai visuomenės tvarkai... Būtent šiuo laiku švenčiamas Šventosios Dvasios įkvėptas mūsų Susirinkimas Dievo garbei Kristaus vardu.“ Šitaip savo pamokslą užbaigė Paulius VI nurodydamas, kad Susirinkimo šerdis buvo Dievo klausimas, Dievo, „kuris tikrai egzistuoja, yra gyvas, yra Asmuo, viską numatantis, be galo geras; geras ne tik savaime, bet ir neapsakomai geras mums, mūsų Kūrėjas, mūsų tiesa, laimė tokiu lygmeniu, kad žmogus, kontempliacijoje besistengiantis nukreipti savo protą ir širdį į Dievą, atlieka iškiliausią ir pilnatviškiausią savo sielos aktą, kuris ir šiandien gali ir turi būti nesuskaičiuojamų žmogaus veiklos sričių viršūnė, iš kurios šios gauna savo kilnumą“ (AAS 58 [1966], 52–53).

Matome, kad mūsų gyvenamasis laikotarpis ir toliau paženklintas Dievo užmaršties ir kurtumo jam. Todėl, mano nuomone, turime išmokti paprasčiausią ir esmiškiausią Susirinkimo pamoką, kad krikščionybės esmė yra tikėjimas į Dievą, trejybinę Meilę, ir asmeninis bei bendruomeninis susitikimas su Kristumi, kuris teikia mūsų gyvenimui kryptį ir jam vadovauja: visa kita išplaukia iš to. Šiandien svarbu – to troško ir Susirinkimo tėvai – iš naujo aiškiai suvokti, kad Dievas yra mums artimas, mus mato, mums atsako. Ir kai stinga tikėjimo į Dievą, netenkama esminio dalyko, nes žmogus praranda savo gilųjį kilnumą ir tai, kas daro jo žmogystę didžią, leidžiančią pasipriešinti bet kokiam redukcionizmui. Susirinkimas mums primena, jog Bažnyčiai ir visiems jos dėmenims tenka užduotis, pareiga perteikti išganingus Dievo meilės žodžius, kad tas dieviškasis kvietimas, kuriame glūdi mūsų amžinoji palaima, būtų išgirstas ir priimtas.

Į Vatikano II Susirinkimo dokumentų turtingą turinį žvelgdamas tokioje šviesoje, dėmesį norėčiau atkreipti tik į keturias konstitucijas. Jos tarsi sudaro kompaso, padedančio mums orientuotis, keturias pasaulio kryptis. Konstitucijoje apie liturgiją Sacrosanctum Concilium nurodoma, kad Bažnyčioje pačioje pirmutinėje vietoje yra šlovinimas, Dievas, Kristaus artumo slėpinio centriškumas. Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium pabrėžiama, kad Bažnyčios, Kristaus Kūno ir per laiką keliaujančios tautos, pagrindinė užduotis yra šlovinti Dievą. Trečias dokumentas, kurį norėčiau pacituoti, yra konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum: gyvasis Dievo žodis sušaukia Bažnyčią ir gaivina ją visame istorijos kelyje. O pagrindinė pastoracinės konstitucijos Gaudium et spes tema yra būdas, kokiu Bažnyčia į visą pasaulį neša iš Dievo gautąją šviesą, kad Jį pašlovintų.

Vatikano II Susirinkimas galingai kviečia mus kasdien iš naujo atrasti mūsų tikėjimo grožį ir tikėjimą giliai pažinti, kad mūsų ryšys su Viešpačiu taptų artimesnis ir mes pilnatviškai gyventume savo krikščioniškuoju pašaukimu. Mergelė Marija, Kristaus ir visos Bažnyčios Motina, tepadeda mums įgyvendinti ir užbaigti tai, ką Susirinkimo tėvai, gaivinami Šventosios Dvasios, puoselėjo savo širdyje, – troškimą, kad visi pažintų Evangeliją ir sutiktų Viešpatį Jėzų kaip kelią, tiesą ir gyvenimą. Dėkoju.