Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pradėti naują katechezių ciklą, kurį tęsiu visus ką tik prasidėjusius Tikėjimo metus, tuo laikotarpiu pertraukdamas maldos mokyklai skirtą ciklą. Apaštališkuoju laišku Porta fidei šiuos ypatingus metus paskelbiau tam, kad Bažnyčia atnaujintų užsidegimą tikėti į Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio Išganytoją, atgaivintų keliavimo jo nurodytu keliu džiaugsmą ir konkrečiai paliudytų perkeičiančią tikėjimo jėgą.

Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtųjų metų sukaktis yra rimta proga vėl atsigręžti į Dievą, pagilinti savo tikėjimą bei drąsiau juo gyventi, sustiprinti priklausomybę Bažnyčiai, „žmonijos mokytojai“, kuri Dievo žodžio skelbimu, sakramentų šventimu ir meilės darbais veda į susitikimą su Kristumi, tikru žmogumi ir tikru Dievu, bei Jo pažinimą. Tai susitikimas ne su kokia nors idėja ar gyvenimo projektu, bet su gyvu Asmeniu, kuris mus giliai perkeičia apreikšdamas mūsų kaip Dievo vaikų tikrąją tapatybę. Susitikimas su Kristumi atnaujina mūsų žmogiškuosius santykius, kasdien kreipdamas juos didesnio solidarumo bei broliškumo link laikantis meilės logikos. Tikėjimas į Viešpatį ne tik susijęs su mūsų intelektu, intelektinio žinojimo sritimi, bet ir yra gyvenimo perkeitimas, apimantis visus mūsų būties aspektus – jausmus, širdį, intelektą, valią, kūniškumą, emocijas, žmogiškuosius santykius. Su tikėjimu mumyse ir mums iš tikro visa pakinta, priešais akis aiškiai iškyla mūsų būsimasis likimas, mūsų pašaukimo istorijoje tiesa, gyvenimo prasmė, pajuntamas keliavimo į dangiškąją Tėvynę malonumas.

Bet ar tikrai tikėjimas yra ta jėga, kuri gali perkeisti mūsų gyvenimą, mano gyvenimą? O gal tai tik vienas iš tų elementų, kurie, nors ir yra mūsų egzistencijos dalis, jos visos neaprėpia? Šių Tikėjimo metų katechezėmis leiskimės į kelionę, kuri sustiprintų ar leistų iš naujo atrasti tikėjimo džiaugsmą, suvokdami, kad tikėjimas nėra kažkas svetima, atskirta nuo konkretaus gyvenimo, bet yra jo siela. Tikėjimas į Dievą, kuris yra Meilė, kuris prisiartino prie žmogaus, tapo kūnu ir atidavė save mirčiai ant kryžiaus, kad mus išgelbėtų ir mums atvertų dangaus vartus, ryškiai rodo, jog žmogus pilnatvę pasiekia tik mylėdamas. Šiandien, kai dabartinės kultūrinės permainos neretai reiškiasi įvairiomis barbariškumo formomis, laikomomis „civilizacijos laimėjimais“, šitai būtina aiškiai pabrėžti: tikėjimas moko, kad tikrasis žmogiškumas aptinkamas tik ten ir tada, tuose veiksmuose ir tais pavidalais, kur žmogų gaivina iš Dievo ateinanti meilė, kur ji reiškiasi kaip dovana, rodosi meilės, atjautos, dėmesio ir nesuinteresuoto tarnavimo kitam kupinais santykiais. Kur viršų ima valdžia, turtas, artimo išnaudojimas bei sukomercinimas siekiant savanaudiškų tikslų, kur vyrauja arogantiškas užsisklendimas savyje, ten žmogus nuskursta, degraduoja, iškrypsta. Krikščioniškasis tikėjimas, veiklus meile ir tvirtas viltimi, gyvenimą ne apriboja, bet sužmogina, padaro jį iki galo žmogišką.

Tikėti reiškia priimti šią mūsų gyvenimą perkeičiančią žinią, priimti Dievo Apreiškimą. Tikėjimas leidžia pažinti Jį, jo veikimą, jo planus mūsų atžvilgiu. Tiesa, Dievo slėpinys visada pranoks mūsų sąvokas ir protą, mūsų apeigas ir maldas. Vis dėlto apsireikšdamas Dievas dovanoja mums save patį, mums atsiveria. Mes tampame gebantys išgirsti jo žodį ir priimti jo tiesą. Štai kas yra tikėjimo stebuklas: savo meile ir Šventosios Dvasios veikimu Dievas sukuria tinkamas prielaidas pažinti jo žodį. Pats Dievas, trokšdamas pasirodyti, užmegzti ryšį su mumis, būti mūsų istorijoje, padaro mus gebančius girdėti ir priimti. Šventasis Paulius džiugiai ir dėkingai šitai taip išreiškė: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13).

Visoje draugystės su žmogumi istorijoje, kurios viršūnė yra Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir jo mirties bei prisikėlimo slėpinys, Dievas nuolat apreikšdavo save žodžiais ir darbais. Dievas ne tik reiškėsi vienos tautos istorijoje, kalbėjo per pranašus, jis paliko Dangų ir nužengė į žmonių žemę kaip žmogus, kad galėtume jį sutikti ir išgirsti. Ir iš Jeruzalės išganymo Evangelijos skelbimas pasklido ligi žemės pakraščių. Iš Kristaus šono gimusi Bažnyčia tapo naujos tvirtos vilties nešėja: nukryžiuotas ir prisikėlęs Jėzus iš Nazareto, pasaulio Išganytojas, sėdi Tėvo dešinėje ir teisia gyvuosius bei mirusiuosius. Tokia yra kerigma, tokią pagrindinę ir sukrečiančią žinią skelbia tikėjimas. Tačiau nuo pradžių iškyla „tikėjimo taisyklės“ problema, t. y. tikinčiųjų ištikimybės Evangelijos tiesai, kurios privalu tvirtai laikytis, ištikimybės saugotinai bei perduotinai išganingajai tiesai apie Dievą ir žmogų klausimas. Šventasis Paulius rašo: Evangelija „būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję“ (1 Kor 15, 2).

Bet kur surasti esminę tikėjimo formuluotę? Kur ta sąžiningai perduota tiesa, apšviečianti mūsų kasdienį gyvenimą? Atsakymas paprastas: Credo, Tikėjimo išpažinime, arba Tikėjimo simbolyje, atrandame Jėzaus iš Nazareto asmens ir istorijos pirmapradį įvykį. Tada konkretūs tampa tautų apaštalo Korinto krikščionims skirti žodžiai: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3–4).

Ir šiandien turime stengtis geriau pažinti, suprasti Credo ir juo melstis. Pirmiausia svarbu Credo, taip sakant, „atpažinti“. Pažinimas gali reikšti vien intelektinį veiksmą, o „atpažinimas“ nurodo būtinybę atrasti gilųjį ryšį tarp Credo išpažįstamos tiesos ir mūsų kasdienės egzistencijos, kad ta tiesa tikrai ir konkrečiai būtų, kaip visada buvo, šviesa mūsų gyvenimo kelyje, vanduo, drėkinantis sausros paženklintus kelio tarpsnius, gyvybė, užkariaujanti šiuolaikinio gyvenimo dykumas. Credo yra krikščionio moralinio gyvenimo versmė, pagrindas ir pateisinimas.

Ne be pagrindo palaimintasis Jonas Paulius II panoro, kad Katalikų Bažnyčios katekizmas, patikima tikėjimo mokymo norma ir patikima atnaujintos katechezės versmė, remtųsi Credo. Šį esminį tikėjimo tiesos branduolį reikėjo sutvirtinti bei išsaugoti perteikiant jį mūsų laikų žmonėms, mums, suprantamesne kalba. Bažnyčiai tenka pareiga perduoti tikėjimą, skleisti Evangeliją, kad krikščioniškoji tiesa šviestų naujų kultūrinių permainų sūkuryje, o krikščionys gebėtų atsakyti apie juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Šiandien gyvename smarkiai pakitusioje, palyginti su dar visai nesena praeitimi, ir toliau be paliovos kintančioje visuomenėje. Sekuliarizacija ir paplitusi nihilistinė mąstysena, kuriai viskas yra reliatyvu, stipriai paveikė bendrą mąstyseną. Tokioje aplinkoje dažnai gyvenama lengvabūdiškai, be tikrų idealų ir tvirtų vilčių, socialiniai ir šeimyniniai santykiai silpni, laikini. Pirmiausia jaunoji karta neugdoma ieškoti tiesos ir egzistencijos giliosios prasmės, pranokstančios tai, kas kontingentiška, neskatinama siekti tvirtų jausmų, pasitikėjimo. O reliatyvizmas, priešingai, griauna tvarius atsparos taškus, skatina įtarumą ir nepastovumą, dėl to santykiai tarp žmonių trūkinėja, gyvenimas kupinas ribotos trukmės eksperimentų, nenoro prisiimti atsakomybę. Individualizmas bei reliatyvizmas atrodo pavergę daugelio amžininkų dvasią, tačiau negalima sakyti, kad ir tikintieji visiškai apsaugoti nuo tų pavojų, su kuriais susiduriame perduodami tikėjimą. Vyskupų sinodo dėl naujosios evangelizacijos proga visuose žemynuose atlikta apklausa kai kurias grėsmes išryškino: tai pasyvus ir privatus tikėjimo gyvenimas, nenoras ugdyti tikėjimą, gyvenimo ir tikėjimo neatitikimas.

Krikščionys dažnai net nepažįsta savo katalikiškojo tikėjimo, Tikėjimo išpažinimo centrinio branduolio, taip atverdami erdvę religiniam sinkretizmui ir reliatyvizmui, kai nebeaišku, kokia tiesa tikėti, ir nebesuvokiamas nepakartojamas krikščionybės išganingumas. Šiandien esame netoli nuo pavojaus imti konstruoti religiją, taip sakant, pagal savo matą. O juk, priešingai, turime gręžtis į Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą, iš naujo atrasti Evangeliją ir leisti, kad ji giliau įsismelktų į mūsų sąmonę bei kasdienį gyvenimą.

Šių Tikėjimo metų katechezės turėtų padėti žengti šiuo keliu, iš naujo gilintis į tikėjimo tiesas apie Dievą, žmogų, Bažnyčią, visą socialinę ir kosminę tikrovę apmąstant svarbiausias Credo ištaras. Norėčiau aiškiai pabrėžti, kad šie tikėjimo turiniai, arba tiesos (fides quae), tiesiogiai susiję su mūsų gyvenimu, reikalauja egzistencijos pervartos, kuri įkvėptų naujaip tikėti į Dievą (fides qua). Dievo pažinimas, susitikimas su juo, gilesnis jo veido bruožų pažinimas išjudina mūsų gyvenimą, nes Dievas prasiskverbia iki žmogiškosios dinamikos gelmių.

Šių metų kelias tepaskatina visus augti tikėjimu ir meile Kristui, kad išmoktume sprendimais ir kasdieniais veiksmais gyventi gerą ir gražų Evangelijos gyvenimą. Dėkoju.