Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį trečiadienį Tikėjimo metų pradžios proga pradėjome naują katechezių apie tikėjimą seriją. Šiandien kartu apmąstykime pamatinį klausimą: kas yra tikėjimas? Ar pasaulyje, kuriame mokslas ir technika atvėrė dar neseniai neįsivaizduojamus horizontus, dar prasminga tikėti? Ką reiškia tikėti šiandien? Mūsų laikais būtina iš naujo ugdyti tikėjimą, gerai pažįstantį savo tiesas bei išganymo įvykius, bet pirmiausia gimstantį iš tikro susitikimo su Dievu Jėzuje Kristuje, iš meilės jam, pasitikėjimo juo bei apimantį visą gyvenimą.

Šiandien greta gausių gerovės ženklų aplink mus didėja ir dvasinė dykuma. Kartais, klausantis dienos naujienų apie tam tikrus įvykius, atrodo, tarsi pasaulis nežengia broliškesnės ir taikesnės bendruomenės statydinimo link; savo šešėlį meta net pažangos ir gerovės idėja. Nepaisant didingų mokslo atradimų bei technologijos laimėjimų, neatrodo, kad žmogus šiandien iš tikrųjų laisvesnis, žmogiškesnis; vis dar išlieka daugybė išnaudojimo, manipuliavimo, smurto, piktnaudžiavimo, neteisingumo formų. Be to, tam tikra kultūra moko judėti vien daikto, to, ką galima padaryti, horizonte, tikėti tik tuo, ką galima pamatyti ir paliesti ranka. Kita vertus, daugėja žmonių, kurie jaučiasi pametę orientyrus ir, siekdami peržengti tikrovės horizontalios žiūros ribas, yra pasirengę tikėti viskuo, net ir tuo, kas vidujai prieštaringa. Šiame kontekste iš naujo išnyra kai kurie pamatiniai klausimai, dažnai konkretesni, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio: kokia gyvenimo prasmė? Ar žmogus, mes ir būsimosios kartos, turi ateitį? Kuria linkme kreipti savo laisvės sprendimus, kad gyvenimas būtų geras ir laimingas? Kas mūsų laukia po mirties?

Šie nenumalšinami klausimai liudija, kad planuojamo, tiksliai apskaičiuojamo bei eksperimentuojamo pasaulio, vienu žodžiu – mokslinio pažinimo nepakanka, nors kaip tai būtų svarbu žmogaus gyvenimui. Mums reikia ne tik medžiagiškos duonos, bet ir meilės, prasmės ir vilties, patikimo pamato, tvirto pagrindo, padedančio mums autentiškai įprasminti savo gyvenimą krizių, tamsumos, sunkumų ir kasdienių problemų laikotarpiais. Mums šitai duoda tikėjimas – patiklų kliovimąsi „Tu“ – Asmeniu, kuris yra Dievas, dovanojantis man kitokį, bet ne mažiau tvirtą negu tikslių skaičiavimų ar mokslo teikiamą tikrumą. Tikėjimas nėra tiesiog žmogaus intelektinis pritarimas tam tikrai tiesai apie Dievą; tai – aktas, kuriuo laisvai patikiu save Dievui, kuris yra Tėvas ir mane myli, ir įsikibimas į „Tu“, dovanojantį man viltį ir pasitikėjimą. Žinoma, toks įsikibimas į Dievą nėra be turinio; suvokiame, kad pats Dievas apsireiškė mums Kristuje, parodė jame savo veidą ir iš tikro prisiartino prie kiekvieno iš mūsų. Dievas taip pat parodė, jog jo meilė žmogui, kiekvienam iš mūsų, yra beribė: Jėzus iš Nazareto, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, ryškiausiai parodė, kad ta meilė yra iki savęs atidavimo, iki visiško savęs paaukojimo. Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpiniu Dievas nusileidžia į didžiausias mūsų žmogystės gelmes, kad susigrąžintų ją, pakeltų iki savo aukštybės. Tikėti reiškia tikėti šita Dievo meile, kuri ne mąžta žmogaus piktumo, blogio ir mirties akivaizdoje, bet geba perkeisti bet kurią vergystės formą, suteikdama išganymo galimybę. Tad tikėti reiškia sutikti tą „Tu“, Dievą, kuris mane palaiko ir man žada nesugriaunamą meilę, kuris ne tik žada amžinybę, bet ir ją dovanoja, tai reiškia patikėti save Dievui kaip vaikui, gerai žinančiam, kad visus savo klausimus, visas savo problemas galima ramiai kreipti į motiną. Ir ta išganymo per tikėjimą galimybė yra Dievo visiems žmonėms siūloma dovana. Manau, kad savo kasdieniame gyvenime, kartais paženklintame dramatiškų problemų bei situacijų, turėtume dažniau apmąstyti tą faktą, kad krikščioniškai tikėti reiškia save patikėti giliajai prasmei, grindžiančiai žmogų ir pasaulį, kurios nepajėgiame sau suteikti, bet kurią galime tik priimti kaip dovaną. Remdamiesi ta prasme, galime be baimės gyventi. Ir tą išlaisvinantį bei padrąsinantį tikėjimo tikrumą turime gebėti skelbti žodžiu ir liudyti krikščionišku gyvenimu.

Tačiau aplink kasdien regime, kad daugelis tam skelbimui abejingi arba atsisako jį priimti. Morkaus evangelijos pabaigoje šiandien skaitome griežtus Prisikėlusiojo žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). Norėčiau pakviesti jus tai apmąstyti. Pasitikėjimas Šventosios Dvasios veikimu visada turėtų akinti mus skelbti Evangeliją, drąsiai liudyti tikėjimą, tačiau šalia galimybės teigiamai atsiliepti į tikėjimo dovaną taip pat gresia pavojus Evangeliją atmesti, atsisakyti gyvybiškai svarbaus susitikimo su Kristumi. Šventasis Augustinas kėlė šią problemą komentuodamas palyginimą apie sėjėją: „Kalbėdami metame ir beriame sėklas. Yra tokių, kurie mus niekina, peikia, pašiepia. Jei jų bijosime, nebeturėsime ko sėti ir pjūties dieną liksime be nieko. Todėl pasiimkime geros žemės sėklą“ (Discorsi sulla disciplina cristiana, 13, 14: PL 40, 677–678). Taigi atmetimas neturi priversti mus nuleisti rankas. Mes, krikščionys, privalome būti ta derlinga žemė: mūsų tikėjimas, nors ir ribotas, liudija, kad yra gera dirva, kurioje Dievo žodžio sėkla duoda gausų teisingumo, taikos, meilės, naujos žmonijos, išganymo derlių. Ir visa Bažnyčios istorija, nors ir kupina problemų, irgi liudija, kad yra gera dirva, kad yra gera sėkla, duodanti derlių.

Tačiau paklauskime: kas žmogų paskatina atverti širdį bei protą, kad įtikėtų į Dievą, tapusį regimą numirusiame ir prisikėlusiame Jėzuje Kristuje, ir priimtų savo išganymą taip, kad Jėzus ir Jo Evangelija taptų jo egzistencijos vadovu ir šviesa? Atsakymas: galime į Dievą tikėti todėl, kad jis prisiartino ir mus palytėjo, kad Prisikėlusiojo dovanota Šventoji Dvasia daro mus gebančius priimti gyvąjį Dievą. Tad tikėjimas pirmiausia yra antgamtinė dovana, Dievo dovana. Vatikano II Susirinkimas teigia: „Šitokiam tikėjimui reikia pirmiau ateinančios ir padedančios Dievo malonės bei Šventosios Dvasios vidinės pagalbos. Toji Dvasia paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ja tikėti“ (Dogminė konstitucija Dei Verbum, 5). Mūsų tikėjimo kelio pradžia yra Krikštas, sakramentas, kuriuo mums dovanojama Šventoji Dvasia, padaranti mus Dievo vaikais Kristuje, ir kuris ženklina įžengimą į tikėjimo, Bažnyčios bendruomenę: tikima ne iš savęs, ne be Šventosios Dvasios ankstesnės malonės ir tikima ne pavieniui, bet su broliais. Nuo Krikšto dienos kiekvienas tikintysis pašauktas atgaivinti ir išpažinti tikėjimą kartu su broliais.

Tikėjimas yra ne tik Dievo dovana, bet ir iš pagrindų laisvas žmogaus aktas. Katalikų Bažnyčios katekizme aiškiai sakoma: „Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas. Nei žmogaus laisvei, nei protui nėra priešinga pasitikėti Dievu ir pritarti Jo apreikštoms tiesoms“ (154). Tikėjimas ir vieną, ir kitą suponuoja bei išaukština gyvenimo lažybose – gyvenimo, kuris yra tartum išėjimas iš savęs, savojo saugumo, mąstymo schemų patikint save Dievo veikimui, rodančiam kelią, kuriuo žengiant pasiekiama tikroji laisvė, mūsų žmogiškoji tapatybė, tikrasis širdies džiaugsmas, taika su visais. Tikėti – tai visiškai laisvai ir džiugiai patikėti save Dievo apvaizdingam planui istorijoje taip, kaip tai padarė protėvis Abraomas, kaip patikėjo save Marija iš Nazareto. Tuomet tikėjimas yra pritarimas, kai mūsų protas ir širdis taria „taip“ Dievui, išpažindami, kad Jėzus yra Viešpats. Ir tas „taip“ perkeičia gyvenimą, atveria kelią į prasmės pilnatvę, pripildo gyvenimą naujo, gausaus džiaugsmo ir patikimos vilties.

Brangūs bičiuliai, mūsų epochai reikia Kristaus pagautų krikščionių, kurie augtų tikėjimu pažindami Šventąjį Raštą ir praktikuodami sakramentus. Žmonių, kurie būtų lyg atversta knyga, pasakojanti apie naujo gyvenimo Dvasioje patirtį, mus kelyje palaikančio ir gyvenimą be pabaigos atverčiančio Dievo artumą. Dėkoju.