Brangūs broliai ir seserys!

Apmąstymų kelias, kuriuo drauge žengiame šiais Tikėjimo metais, skatina mus šiandien apmąstyti kerintį žmogiškosios ir krikščioniškosios patirties aspektą: žmogui būdingas slėpiningas Dievo ilgesys. Labai iškalbinga, kad Katalikų Bažnyčios katekizmas pradedamas šiais žodžiais: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško“ (27).

Tokia ištara, daugelyje kultūrinių kontekstų ir šiandien visiškai priimtina, net akivaizdi, Vakarų sekuliarizuotoje kultūrinėje aplinkoje gali, priešingai, būti palaikyta provokacija. Mat daugelis mūsų amžininkų galėtų pareikšti, kad apskritai nejaučia jokio Dievo troškimo. Didžiajai visuomenės daliai Jis yra nebe Laukiamasis, Trokštamasis, bet veikiau tikrovė, dėl kurios žmogus lieka abejingas, tikrovė, apie kurią net neverta vargintis ką nors pasakyti. Iš tikrųjų tai, ką apibrėžėme kaip „Dievo troškimą“, visiškai neišnyko ir įvairiais būdais vis dar pasirodo šiandienio žmogaus širdyje. Žmogiškasis troškimas visada krypsta į tam tikras konkrečias gėrybes, dažnai toli gražu ne dvasines, tačiau žmogui vis dėlto nuolat kyla klausimas, kas iš tiesų yra „tas“ gėris, vadinasi, jis susiduria su kažkuo kitu negu jis pats, ko jis negali pats sukurti, bet ką yra pašauktas pripažinti. Kas iš tikro gali numalšinti žmogaus troškimą?

Savo pirmojoje enciklikoje Deus caritas est mėginau paanalizuoti, kaip tokia dinamika reiškiasi žmogiškosios meilės patirtyje, mūsų laikais lengviau suvokiamoje kaip ekstazės, išėjimo iš savęs paties akimirka, kaip vieta, kur žmogus jaučiasi persmelktas jį pranokstančio troškimo. Per meilę vyras ir moteris vienas kito dėka naujaip patiria gyvenimo ir tikrovės didybę bei grožį. Jei tai, ką patiriame, nėra tiesiog iliuzija, jei tikrai trokštu kitam gerovės kaip kelio į savąją gerovę, turiu būti pasirengęs nebelaikyti savęs centru ir imti tarnauti kitam ligi savęs atsižadėjimo. Tad atsakas dėl meilės patyrimo prasmės yra valios nuskaistinimas bei išgydymas – būtent to reikalauja gerovė, kurios norima kitam. Išties trokštant tokios gerovės, būtina save lavinti, ugdyti ir taisyti.

Pradinė ekstazė taip virsta kelione, nuolatiniu ėjimu „iš savęs į savo išsilaisvinimą dovanojant save patį, ir būtent per tai“ – ėjimu „į savęs paties atradimą, maža to, Dievo atradimą“ (6). Žengdamas šiuo keliu žmogus gali pamažu giliau pažinti iš pradžių patirtą meilę. Tada sykiu vis labiau išryškėja ir jos pristatomas slėpinys: mat net mylimas asmuo neįstengia numalšinti žmogaus širdyje glūdinčio troškimo, maža to, juo meilė kitam autentiškesnė, juo labiau ji verčia klausti, kokios jos ištakos ir kokia paskirtis, ar gali ji tęstis amžinai. Tad žmogiškoji meilė išsiskiria dinamika, kuri kreipia tolyn, tai patyrimas gėrio, leidžiančio žmogui išeiti iš savęs ir atsidurti priešais visą egzistenciją apgaubiantį slėpinį.

Panašiai samprotauti galima ir apie kitokias žmogaus patirtis, kaip antai draugystę, grožio išgyvenimą, troškimą pažinti: visas žmogaus patiriamas gėris krypsta į patį žmogų gaubiantį slėpinį; kiekvienas žmogaus širdies troškimas yra to niekada ligi galo nenumalšinamo svarbiausio troškimo aidas. Žinoma, nuo to kažkiek mįslingo gilaus troškimo neįmanoma iškart tiesiai pereiti prie tikėjimo. Žmogus galiausiai suvokia, kas jo nepasotina, bet negali įsivaizduoti ar nusakyti to, kas leistų jam patirti laimę, kurios ilgisi jo širdis. Neįmanoma pažinti Dievo remiantis vien tuo žmogaus troškimu. Žvelgiant iš šitokios perspektyvos, išlieka slėpinys: žmogus ieško Absoliuto, bet ieško mažais ir netvirtais žingsneliais. Vis dėlto šita troškimo patirtis, šita, anot šv. Augustino, „nerami širdis“, jau yra labai svarbi. Jis mums rodo, kad žmogus yra iš pagrindų religinė būtybė (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 28), „elgeta, kaip išmaldos prašantis Dievo“. Kartu su Pascaliu galime sakyti, kad „žmogus be galo pranoksta žmogų“ (Pensieri, ed. Chevalier 438; ed. Brunschvicg 434). Akys regi objektus, kai šie apšviesti šviesos. Iš čia ateina troškimas pažinti pačią šviesą, apšviečiančią pasaulio daiktus ir kartu su jais įžiebiančią grožio jausmą.

Todėl turime manyti, kad ir mūsų laikais, regis, tokiais neimliais viskam, kas transcendentiška, įmanoma atverti kelią į gyvenimo autentiškos religinės prasmės suvokimą, liudijantį, kad tikėjimo dovana nėra beprasmė ar iracionali. To siekiant labai pravartu skatinti savotišką troškimo pedagogiką, skirtą tiek dar netikintiems, tiek tikėjimo dovaną jau gavusiesiems. Tokia pedagogika apima mažiausiai du aspektus. Pirmiausia būtina mokėti arba iš naujo mokytis džiaugtis gyvenimu. Ne kiekvienas pasitenkinimas paveikia vienodai: vieni palieka teigiamų pėdsakų, dovanoja širdžiai ramybę, daro mus veiklesnius ir dosnesnius. Kiti, priešingai, po pradinės šviesos nuvilia sužadintus lūkesčius ir kartais palieka kartėlį, nepasitenkinimą ar tuštumos jausmą. Nuo mažumės mokytis tikro džiaugsmo visose gyvenimo srityse – šeimoje, puoselėjant draugystę, solidarizuojantis su kenčiančiaisiais, išsižadant savęs ir tarnaujant kitiems, meilės pažinimui, menui, gamtos grožiui – reiškia ugdyti vidinį skonį ir gaminti veiksmingus antikūnus, apsaugančius nuo paplitusio banalumo bei lėkštumo. Suaugusiesiems irgi būtina iš naujo atrasti tokį džiaugsmą, trokšti autentiškos tikrovės, atsikratant vidutiniškumo, į kurį jie galbūt yra įpuolę. Tada bus lengviau viską palikti ar atsisakyti visko, kas, nors iš pirmo žvilgsnio galbūt ir traukia, bet iš tikrųjų yra beskonybė, pripratimo, o ne laisvės šaltinis. O tada išnirs ir Dievo troškimas, apie kurį kalbame.

Antrojo aspekto, lydinčio pirmąjį, esmė yra niekada nesitenkinti tuo, kas jau pasiekta. Kaip tik autentiškas džiaugsmas geba sužadinti mūsų sveiką nerimą, skatinantį mus būti reiklesnius – trokšti aukštesnio, gilesnio gėrio – ir sykiu leidžiantį vis aiškiau pajusti, kad mūsų širdies nuraminti nepajėgi jokia baigtinybė. Taip mokomės neginkluoti siekti gėrio, kurio neišgalime patys susikurti ar sau parūpinti, mokomės nenuleisti rankų susidūrę su sunkumais ar kliūtimis, kurių šaltinis yra nuodėmė.

Čia turėtume neužmiršti, kad troškimo dinamika visada atvira atpirkimui – ir tada, kai pasukta klystkeliais, vaikomasi dirbtinio rojaus ir atrodo, jog gebėjimas siekti tikrojo gėrio pražuvęs. Net ir atsidūrusio nuodėmės bedugnėje žmogaus širdyje neužgęsta ta liepsna, kuri leidžia jam tikrąjį gėrį pažinti, patirti ir iš naujo kopti aukštyn visada padedamam Dievo malonės. Apskritai mums visiems reikia žengti troškimo nuskaistinimo ir išgydymo keliu. Keliaujame į dangiškąją tėvynę, pilnatviško, amžino gėrio, kurio niekas iš mūsų negalės atimti, link. Tad žmogaus širdyje gyvą troškimą reikia ne gniaužti, bet išlaisvinti, kad jis galėtų pasiekti savo tikrąją aukštybę. Kai trokštant atveriamas langas Dievui, tai jau rodo tikėjimo, kuris yra Dievo malonė, buvimą sieloje. Šv. Augustinas visada sakydavo: „Lūkesčiu Dievas padidina mūsų troškimą, troškimu padidina sielą, o ją išplėsdamas padaro ją imlesnę“ (Commento alla Prima lettera di Giovanni, 4, 6: PL 35, 2009).

Šioje kelionėje jauskimės esą visų žmonių broliai, bendrakeleiviai ir tų, kurie netiki, ieško, nuoširdžiai leidžiasi būti užkalbinami tiesos ir gėrio troškimo dinamikos. Šiais Tikėjimo metais melskime, kad Dievas parodytų savo veidą visiems, kurie jo ieško atvira širdimi. Dėkoju.