Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį trečiadienį apmąstėme Dievo trokšimą, glūdintį pačioje žmogaus gelmėje. Šiandien norėčiau pagilinti šį aspektą trumpai kartu su jumis apmąstydamas kelius, vedančius į Dievo pažinimą. Tačiau noriu priminti, kad Dievo iniciatyva visada pirmesnė už žmogaus iniciatyvą ir kad Dievas kelyje Jo link irgi pirmas apšviečia, kreipia ir veda visada gerbdamas mūsų laisvę. Ir būtent jis visada įsileidžia mus į savo artybę apsireikšdamas ir dovanodamas malonę, įgalinančią mus priimti tą apreiškimą tikėjimu. Neužmirškime šventojo Augustino patyrimo: ne mes turime Tiesą ir esame ją suradę, bet Tiesa mus suranda ir turi.

Vis dėlto yra būdų, galinčių atverti žmogaus širdį Dievo pažinimui, ženklų, vedančių Dievo link. Žinoma, dažnai kyla pavojus būti apakintiems pasauliškumo spindesio, apsunkinančio žingsniavimą tais keliais ar tų ženklų skaitymą. Tačiau Dievas niekada nepaliauja mūsų ieškojęs, yra ištikimas jo sukurtam ir atpirktam žmogui, lieka artimas mums mūsų gyvenime, nes mus myli. Būtent toks tikrumas turi mus kasdien lydėti, net jei tam tikra paplitusi mąstysena kliudo Bažnyčiai ir krikščionims perteikti kiekvienam kūriniui Evangelijos džiaugsmą ir vesti visus į susitikimą su Jėzumi, vieninteliu pasaulio Išganytoju. Vis dėlto tokia yra mūsų misija, misija, kurią Bažnyčia ir kiekvienas tikintysis turi vykdyti džiugiai kaip savą, gyvendamas gyvenimą, gaivinamą tikėjimo, paženklintą meilės, tarnavimo Dievui bei kitiems ir gebantį skleisti viltį. Tai misijai suspindėti pirmiausia leidžia šventumas, į kurį visi esame pašaukti.

Šiandien – kaip žinome – tikėjimui netrūksta sunkumų ir išbandymų: jis dažnai menkai suprantamas, ginčijamas, atmetamas. Šv. Petras sakė savo krikščionims: būkite „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai“ (1 Pt 3, 15). Anksčiau Vakaruose, krikščioniška vadintoje visuomenėje, tikėjimas buvo ta aplinka, kurioje gyventa; rėmimasis Dievu ir jo laikymasis daugumai buvo kasdienio gyvenimo dalis. Pateisinti savo netikėjimą veikiau turėdavo netikintis asmuo. Mūsų pasaulyje padėtis kitokia, ir vis labiau tikintieji turi įtikinamai pagrįsti savo tikėjimą. Enciklikoje Fides et ratio palaimintasis Jonas Paulius II pabrėžė, kad šiuolaikinėje epochoje, persunktoje subtilių bei patrauklių tiek teorinio, tiek praktinio ateizmo formų, tikėjimui tenka pakelti išbandymų. Nuo Apšvietos religijos kritika vis stiprėjo, istoriją ėmė ženklinti ateistinės sistemos, skelbiančios, kad Dievas yra vien žmogaus dvasios projekcija, iliuzija ir visuomenės, suklaidintos daugybės susvetimėjimą skatinančių veiksnių, produktas. Negana to, praėjusiame amžiuje išgyventas galingas sekuliarizacijos procesas siekiant absoliučios autonomijos žmogui, laikyta, kad jis yra tikrovės matas ir architektas, bet nuskurdintas buvimo kūriniu „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“. Mūsų laikais atsirado tikėjimui itin pavojingas reiškinys – „praktiniu“ vadinamas ateizmas, kuris neneigia tikėjimo tiesų ir religinių apeigų, tačiau jas laiko nesvarbiomis, nutolusiomis nuo gyvenimo, nenaudingomis. Tada dažnai į Dievą tikima paviršutiniškai ir gyvenama taip, „tarsi Dievo nebūtų“ (etsi Deus non daretur). Tačiau galop tokia gyvensena turi dar didesnį ardomąjį poveikį, nes veda į abejingumą tikėjimui ir Dievo klausimui.

Iš tikrųjų žmogus, atskirtas nuo Dievo, susiaurinamas iki vieno matmens – horizontalaus, o toks susiaurinimas yra viena iš pagrindinių įvairiopo totalitarizmo, sukėlusio tragiškų padarinių praėjusiame amžiuje, ir dabar regimos vertybių krizės priežasčių. Užtemdžius Dievą, užtemdomas ir etinis horizontas, atsiranda vietos reliatyvizmui bei dviprasmiškai laisvės sampratai – laisvės, kuri, užuot išlaisvinusi, galiausiai žmones pririša prie stabų. Pagundos, Jėzaus išgyventos dykroje iki viešosios veiklos, gyvai simbolizuoja „stabus“, suviliojančius žmones, kai jie nežengia toliau savęs. Dievui netekus centrinės vietos, savo teisėtą vietą praranda ir žmogus, jis neberanda vietos kūrinijoje, santykiuose su kitais. Tai, ką senovės išmintis primena mitu apie Prometėją, tebėra aktualu: žmogus mano galįs pats tapti „dievu“, gyvybės ir mirties šeimininku.

Turėdama tai prieš akis, Bažnyčia, ištikima Kristaus priesakui, nepaliaujamai skelbia tiesą apie žmogų ir jo paskirtį. Vatikano II Susirinkimas glaustai teigia: „Išskirtinis žmogaus kilnumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui“ (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 19).

Tad ką tikėjimas pašauktas „švelniai ir atsargiai“ atsakyti ateizmui, skepticizmui, abejingumui vertikalaus matmens atžvilgiu, kad mūsų laikų žmonės ir toliau keltų Dievo buvimo klausimus ir suktų Dievop vedančiais keliais? Norėčiau nurodyti kelis kelius, kylančius iš prigimtinio apmąstymo ir paties tikėjimo jėgos. Labai glaustai juos sutraukčiau į tris žodžius: pasaulis, žmogus, tikėjimas.

Pirmiausia – pasaulis. Šv. Augustinas, ilgai savo gyvenime ieškojęs Tiesos ir galop Tiesos pagautas, parašė labai gražų ir garsų tekstą: „Paklausk, ar graži žemė, jūra, ar gražus išretėjęs ir visur pasklidęs oras, ar gražus dangus... Paklausk visos šios tikrovės. Ji visa atsakys: pažiūrėk, mes gražūs. Jų grožis yra tartum šlovinimo himnas. Kas kitas šiuos gražius, nors ir kintamus, kūrinius galėjo sukurti, jei ne tas, kuris pats yra nekintamas grožis?“ (Sermo 241, 2; PL 38, 1134). Manau, jog turėtume susigrąžinti – ir padėti tai padaryti šiandieniams žmonėms – gebėjimą kontempliuoti kūriniją, jos grožį, sąrangą. Pasaulis nėra beformė magmos masė: juo geriau pažįstame ir juo labiau atrandame jo įstabius mechanizmus, juo aiškiau regime planą, matome kūrybišką intelektą. Albertas Einsteinas yra pasakęs, kad gamtos dėsniai rodo „tokį protą, kad, palyginus su juo, visas žmonių sistemingas mąstymas ir veikla tėra nereikšmingas atspindys“ (The World As I See It, 1949). Vadinasi, pirmasis takas, vedantis Dievo atradimo link, yra atidus kūrinijos kontempliavimas.

Antras žodis – žmogus. Vėlgi šv. Augustinas yra užrašęs garsiąją frazę, kad Dievas yra giliau mano viduje nei pati giliausia mano gelmė (Confessiones III, 6, 11). Todėl jis kviečia „neiti iš savęs, grįžti į save: tiesa yra aukščiau nei pats didžiausias mano aukštis ir giliau nei pati giliausia mano gelmė“ (De vera religione, 39, 72). Šio aspekto irgi rizikuojame netekti triukšmingame ir dėmesį blaškančiame pasaulyje, kuriame gyvename, – gebėjimo sustoti, pažvelgti į save ir suvokti vidinį begalybės alkį, skatinantį mus žengti toliau ir ieškoti to, kuris gali jį numalšinti. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Atviram tiesai ir grožiui, suvokiančiam moralinį gėrį, savo laisvę ir sąžinės balsą, trokštančiam begalybės ir laimės žmogui iškyla Dievo buvimo klausimas“ (33).

Trečias žodis – tikėjimas. Pirmiausia mūsų laiko tikrovėje turime neužmiršti, kad į Dievo pažinimą bei susitikimą su juo veda ir gyvenimas tikėjimu. Tie, kurie tiki, yra susivieniję su Dievu ir atviri jo malonei, jo meilės galiai. Tad jų gyvenimas virsta liudijimu, ne savo pačių, bet Prisikėlusiojo, o jų tikėjimas bebaimiškai šviečia kasdieniame gyvenime, yra atviras dialogui, labai draugiškam kiekvieno žmogaus keliui, teikia viltį atpirkimo, laimės, ateities trokštantiems žmonėms. Tikėjimas iš tiesų yra susitikimas su kalbančiu bei veikiančiu istorijoje Dievu, kuris ir lemia mūsų kasdienio gyvenimo atsivertimą pakeisdamas mūsų mąstyseną, vertybinius sprendimus, pasirinkimus ir konkrečius veiksmus. Tikėjimas yra ne iliuzija, bėgimas nuo tikrovės, jaukus prieglobstis, sentimentalumas, bet viso gyvenimo įtraukimas, Evangelijos, Gerosios Naujienos, gebančios išlaisvinti žmogų, skelbimas. Krikščionys ir bendruomenė, veiklūs ir ištikimi Dievo, kuris pirmas mus pamilo, planui, yra tinkamiausi keliai panirusiems į abejingumą ar abejojantiems savo gyvenimu ir veikla. Tačiau tai reikalauja iš kiekvieno skaidriau liudyti tikėjimą, apvalyti savo gyvenimą, kad jis būtų panašesnis į Kristaus. Daugelis žmonių šiandien ribotai įsivaizduoja, kas yra krikščionių tikėjimas, nes tapatina jį vien su įsitikinimų bei vertybių sistema, o ne su istorijoje apsireiškusio Dievo, kuris trokšta bendrauti su žmonėmis akis į akį ir palaikyti meilės santykį, tiesa. Iš tiesų kiekvieno mokymo ar kiekvienos vertybės pamatas yra žmogaus ir Dievo susitikimo Jėzuje Kristuje įvykis. Krikščionybė, pirma negu moralė ar etika, yra meilės įvykis, Jėzaus asmens priėmimas. Dėl šios priežasties krikščionys ir krikščionių bendruomenė pirmiausia turėtų žvelgti ir kitų žvilgsnį kreipti į Kristų, tikrąjį Kelią, vedantį pas Dievą.