Brangūs broliai ir seserys!

Ženkime šių Tikėjimo metų keliu savo širdyje nešdamiesi viltį iš naujo atrasti, kokį džiaugsmą teikia tikėjimas, ir susigrąžinti užsidegimą perteikti visiems tikėjimo tiesą. Ši tiesa nėra paprasta žinia apie Dievą, ypatinga informacija apie Jį. Priešingai, ja išreiškiamas Dievo susitikimo su žmonėmis įvykis, išganantis ir išlaisvinantis susitikimas, kuris įgyvendina žmogaus giliausius lūkesčius, taikos, brolybės, meilės troškimą. Tikėjimas leidžia suvokti, kad susitikimas su Dievu tik sustiprina, patobulina ir sutaurina visa, kas žmoguje yra teisinga, gera ir gražu. Tad kai Dievas apsireiškia ir leidžia save pažinti, žmogus sužino, kas yra Dievas, ir pažindamas Jį atranda pats save, savo kilmę, paskirtį, žmogaus gyvenimo didybę ir kilnumą.

Tikėjimas įgalina autentišką Dievo pažinimą, įtraukiantį visą žmogaus asmenį, – pažinimą, kuris suteikia gyvenimui naujos spalvos, naujos egzistencijos skonio, džiaugsmo, kad esi pasaulyje. Tikėjimas reiškiasi dovanojimusi kitiems, solidarumą pagimdančia brolyste, gebėjimu mylėti nugalint liūdesį keliančią vienatvę. Dievas taip per tikėjimą pažįstamas ne tik protu, bet ir gyvenimu. Toks Dievo – Meilės pažinimas galimas tik dėl jo paties meilės. Dievo meilė padaro mus reginčius, atveria akis, leidžia pažinti visą tikrovę, įveikti sąžinę klaidinančius siaurą individualizmą ir subjektyvizmą. Todėl Dievo pažinimas yra tikėjimo patyrimas, sykiu reiškiantis intelektinį ir moralinį kelią: giliai paliesti Jėzaus Dvasios mumyse artumo, ištrūkstame iš savo egoizmo horizontų ir atsiveriame tikrosioms egzistencijos vertybėms.

Šiandienėje katechezėje norėčiau stabtelėti prie tikėjimo į Dievą racionalumo. Katalikų tradicija nuo pradžių atmetė vadinamąjį fideizmą, t. y. valią tikėti priešingai protui. Credo quia absurdum („tikiu, nes absurdiška“) nėra katalikų tikėjimo supratimą atspindinti formulė. Dievas jokiu būdu nėra absurdiškas, nebent slėpiningas. Slėpinys savo ruožtu yra ne iracionalybė, bet prasmės, reikšmės, tiesos perteklius. Jei protas, žvelgdamas į slėpinį, nieko neišvysta, tai ne todėl, kad slėpinyje nėra šviesos, bet kad jos yra per daug. Panašiai, kaip žmogaus akys, nukreiptos tiesiai į saulę, mato tamsą; bet ar galima iš to daryti išvadą, kad saulė nėra šviesi? Priešingai, ji šviesos šaltinis. Tikėjimas leidžia žvelgti į „saulę“, į Dievą, jei priimame jo apreiškimą istorijoje; tada, taip sakant, tikrai išvystame Dievo slėpinio šviesą, pripažindami didį stebuklą: Dievas prisiartino prie žmogaus, leidosi būti pažintas, prisitaikydamas prie jo riboto kūriniško proto (plg. Dei Verbum, 13). Sykiu Dievas savo malone apšviečia protą, atveria naujus horizontus, nepamatuojamus ir begalinius. Todėl tikėjimas visada skatina ieškoti, nesustoti ir nenurimti tenkinantis daliniu tiesos bei tikrovės pažinimu. Kai kurie šiuolaikiniai mąstytojai laikosi nepagrįsto prietaro, kad tikėjimo dogmos žmogaus protui užkerta kelią. Tiesa yra kaip tik priešinga, ir tai jau yra parodę didieji katalikų tradicijos mokytojai. Iki atsivertimo vidinio nerimo genamas Augustinas tiesos ieškojo visose prieinamose filosofijose: nė viena jo nepatenkino. Savo varginantį racionalų ieškojimą jis laikė reikšmingu ugdomuoju parengimu susitikti su Kristaus tiesa. Rašydamas: „Suprask, kad tikėtum, ir tikėk, kad suprastum“ (Soliloquia 43, 9: PL 38, 258), jis tartum perteikia savo gyvenimiškąjį patyrimą. Protas ir tikėjimas Apreiškimo akivaizdoje nėra vienas kitam svetimi ar priešiški, bet jų abiejų reikia jam suprasti bei tikrajai žiniai suvokti prisiartinus ligi slėpinio slenksčio. Šventasis Augustinas yra vienas iš tų gausių krikščionių autorių, proto lydimo tikėjimo liudytojų, mąstančių ir kviečiančių tikėti. Ta pačia linkme kreipia šventasis Anzelmas savo „Proslogione“ rašydamas, kad katalikų tikėjimas esąs fides quaerens intellectum („tikėjimas, ieškantis supratimo“), kur supratimo ieškojimas yra vidinis tikėjimo aktas. Tačiau visus pranoksta Tomas Akvinietis, kuris, tvirtai tęsdamas šią tradiciją, diskutavo su filosofų protais ir parodė, kokio naujo vaisingo racionalaus gyvastingumo suteikia žmogaus mintis, sujungta su krikščioniškojo tikėjimo principais ir tiesa.

Tad katalikų tikėjimas yra racionalus ir puoselėja pasitikėjimą žmogaus protu. Vatikano I Susirinkimas dogminėje konstitucijoje Dei Filius patvirtino, kad protas geba tikrai pažinti Dievo buvimą iš kūrinijos, bet tik tikėjimas malonės šviesoje išgali „lengvai, absoliučiai patikimai ir be klaidos“ (DS 3005) pažinti su Dievu susijusią tiesą. Tikėjimu pažinta tiesa neprieštarauja teisingai taikomam protui. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et ratio tai apibendrino tokiais žodžiais: „Žmogaus protas, priimdamas tikėjimo dalykus, nei naikina, nei menkina save; kiekvienu atveju žmogus juos pasiekia laisvu ir sąmoningu apsisprendimu“ (43). Nenumaldomai trokštant tiesos, tiktai darnus tikėjimo ir proto santykis yra tikras kelias link Dievo ir pilnatviško savęs įgyvendinimo.

Tokį mokymą nesunku aptikti visame Naujajame Testamente. Šventasis Paulius Korinto krikščionims rašo: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 22–23). Juk Dievas išgelbėjo pasaulį ne galios aktu, bet savo viengimio Sūnaus nusižeminimu: tokia žmogaus parametrais neįprasta Dievo veiksena prieštarauja graikų išminčiai. Vis dėlto Kristaus kryžiui būdinga sava logika, Pauliaus vadinama ho lògos tou staurou: „žodžiu apie kryžių“ (1 Kor 1, 18). Žodis lògos žymi ir žodį, ir protą, taigi žodžiais išreiškia tai, ką išrutuliojo protas. Tad Paulius kryžių laiko ne iracionaliu įvykiu, bet išganomuoju darbu, kuriam būdingas tikėjimo šviesoje atsiskleidžiantis racionalumas. Sykiu Paulius taip pasitiki žmogaus protu, kad net stebisi, kodėl žmonės, matydami Dievo darbų grožį, Jo netiki. Laiške romiečiams jis sako: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (1, 20). Šv. Petras irgi ragina diasporos krikščionis: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Persekiojimo ir didelio poreikio liudyti tikėjimą aplinkoje tikintieji prašomi pagrįstai pateisinti, kodėl laikosi Evangelijos žodžių, atskleisti mūsų vilties racionalų pagrindą.

Tokia vaisingos sąsajos tarp supratimo ir tikėjimo prielaida remiasi ir sveikas santykis tarp mokslo ir tikėjimo. Akivaizdu, kad moksliniai tyrimai leidžia pažinti vis naujų tiesų apie žmogų ir visatą. Tikrasis žmonijos gėris, prieinamas tikėjimu, parodo kelius, kuriais turėtų sukti moksliniai tyrimai. Pavyzdžiui, remtini tie tyrimai, kuriais siekiama tarnauti gyvybei ir kovoti su ligomis. Svarbios ir pastangos atskleisti mūsų planetos ir visatos paslaptis suvokiant, kad žmogus kūrinijos viršūnėje yra ne tam, kad ją išnaudotų, bet kad sergėtų ir padarytų tinkamą gyventi. Taigi tikėjimas, jei tikrai išgyvenamas, nesikerta su mokslu, bet veikiau su juo bendradarbiauja pateikdamas pamatinius kriterijus visų gėriui skleisti ir prašydamas atsisakyti tik tų bandymų, kurie, būdami priešingi pirminiam Dievo planui, gali sukelti padarinių, atsisuksiančių prieš patį žmogų. Tikėti racionalu ir štai dėl ko: jei mokslas yra vertingas tikėjimo sąjungininkas, padedantis suprasti Dievo planą visatoje, tai tikėjimas įgalina mokslinę pažangą visada siekti žmogaus gėrio ir tiesos išlaikant ištikimybę šiam planui.

Todėl taip svarbu, kad žmogus atsivertų Dievui bei pažintų Dievą ir jo išganymo Jėzuje Kristuje planą. Evangelijoje duodama pradžia naujam humanizmui, autentiškai žmogaus ir visos tikrovės „gramatikai“. Katalikų Bažnyčios katekizme mokoma: „Dievo tiesa yra ir Jo išmintis, kuri vadovauja visai pasaulio sukūrimo ir valdymo tvarkai. Dievas, vienintelis sukūręs dangų ir žemę (plg. Ps 115, 15), vienintelis tegali leisti autentiškai pažinti sukurtų daiktų santykį su Juo“ (216).

Todėl tikėkime, kad visos mūsų evangelizacinės pastangos padės daugeliui mūsų laikų vyrų ir moterų susigrąžinti Evangeliją į savo gyvenimo centrą. Melskimės, kad visi iš naujo atrastų Kristuje egzistencijos prasmę ir tikros laisvės pagrindą: juk be Dievo žmogus praranda patį save. Tų, kurie gyveno iki mūsų ir visą savo gyvenimą paskyrė Evangelijai, liudijimas tai patvirtina visiems laikams. Tikėti racionalu, nuo to priklauso mūsų egzistencija. Verta netekti savęs Kristuje, nes jis vienintelis numalšina tiesos ir gėrio troškimą, suleidusį šaknis kiekvieno žmogaus sieloje, – šiandien, praeityje ir begalinę palaimingosios amžinybės dieną. Dėkoju.