Brangūs broliai ir seserys!

Laiško Efezo krikščionims pradžioje (plg. 1, 3–4) apaštalas Paulius kelia į Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, šlovinimo maldą, kuria Tikėjimo metų kontekste esame įvesdinami į advento laiką. Šio šlovinimo himno tema yra Dievo planas žmogaus atžvilgiu, planas, apaštalo nusakomas džiaugsmo, nuostabos ir padėkos sąvokomis kaip „iš anksto nutartas“ (eil. 9) maloningas gailestingumo ir meilės planas.

Kodėl apaštalas iš visos širdies taip šlovina Dievą? Todėl, kad regi išganymo istorijoje jo veikimą, kurio viršūnė yra Jėzaus įsikūnijimas, mirtis ir prisikėlimas, ir kontempliuoja, kaip dangiškasis Tėvas dar prieš pasaulio sukūrimą pasirinko mus būti jo įvaikiais jo vienatiniame Sūnuje Jėzuje Kristuje (plg. Rom 8, 14 ir t.; Gal 4, 4 ir t.). Nuo amžių esame Dievo mintyse, visada priklausėme tam didžiajam projektui, kurį Dievas laikė savyje ir nusprendė įgyvendinti bei apreikšti „amžių pilnatvei atėjus“ (plg. Ef 1, 10). Tad šventasis Paulius leidžia mums suprasti, kad visa kūrinija ir pirmiausia vyras bei moteris nėra atsitiktinumo vaisius, bet atitinka nuo amžinybės sumanytą Dievo maloningą planą savo Žodžio kuriamąja bei atperkamąja galia duoti pradžią pasauliui. Šita pirmoji ištara mums primena, kad mūsų pašaukimas – ne tik tiesiog būti pasaulyje, priklausyti istorijai, būti vien Dievo kūriniais; ne, jis daug didesnis – būtent dar prieš pasaulio sukūrimą būti išrinktiems Sūnuje Jėzuje Kristuje. Juk jame egzistuojame jau, taip sakant, nuo amžinybės. Dievas mus Kristuje kontempliuoja kaip įvaikintus vaikus. Maloningas Dievo planas, apaštalo taip pat vadinamas „meilės“ planu (Ef 1, 5), apibrėžiamas kaip Dievo valios „slėpinys“ (eil. 9), paslėptas ir atskleistas per Kristaus asmenį ir darbus. Dieviškoji iniciatyva pirmesnė už bet kurį žmogaus atsaką: tai – neužtarnauta jo mus apgaubiančios ir perkeičiančios meilės dovana.

Tačiau koks galutinis šio slėpiningo plano tikslas? Kas yra Dievo valios šerdis? Pasak Pauliaus, „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (eil. 10). Ši ištara yra viena esminių Naujojo Testamento formuluočių, leidžiančių suprasti meilės kupiną Dievo planą visos žmonijos atžvilgiu. Šią formuluotę II a. šventasis Ireniejus padarė savo kristologijos branduoliu: „iš naujo suvienyti“ visą tikrovę Kristuje. Kai kurie iš mūsų galbūt dar pamena formulę, popiežiaus šventojo Pijaus X pavartotą pašvenčiant pasaulį Švenčiausiajai Kristaus Širdžiai: Instaurare omnia in Christo – formulę, primenančią šią šventojo Pauliaus ištarą ir tapusią šio šventojo popiežiaus šūkiu. Tačiau apaštalas kalba apie visatos suvienijimą iš naujo Kristuje, o tai reiškia, kad didžiajame sukūrimo ir istorijos plane Kristus iškyla kaip pasaulio viso kelio centras, viską remianti ašis, traukianti prie savęs visą tikrovę, kad įveiktų išsiskaidymą bei ribas ir visa atvestų į Dievo trokštamą pilnatvę (plg. Ef 1, 23).

Šis maloningas planas neliko, taip sakant, Dievo tyloje, jo dangaus aukštybėse, bet tapo žinomas įžengiant į santykį su žmogumi, kuriam tą planą Jis apreiškė ne per ką nors, bet pats. Perteikė ne per kokias nors tiesas, bet dovanodamasis mums: jis tapo vienu iš mūsų ir įsikūnijo. Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje Dei Verbum pareiškė: „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti [ne ką nors apie save apreikšti, bet pats apsireikšti] ir atskleisti savo valios slėpinį, kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais“ (2). Dievas ne pasakė ką nors, bet pats apsireiškė, taip patraukė mus prie savo dieviškosios prigimties, kad tapome į ją įtraukti, sudievinti. Dievas apreiškia savo didį meilės planą užmegzdamas ryšį su žmogumi, prisiartina prie jo pats tapdamas žmogumi. Susirinkimas tęsia: „Todėl apsireikšdamas neregimasis Dievas (plg. Kol 1, 15; 1 Tim 1, 17) iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams (plg. Iš 33, 11; Jn 15, 14–15) ir su jais kalbasi (plg. Bar 3, 38) norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“ (ten pat). Vien savo protu ir gebėjimais žmogus nebūtų galėjęs pasiekti tokio šviesaus Dievo meilės apreiškimo; būtent Dievas atvėrė savo dangų ir nusileido, kad atvestų žmogų į savo meilės bedugnę.

Šventasis Paulius Korinto krikščionims dar rašė: „Bet skelbiame, kaip parašyta: Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2, 9–10). Šventasis Jonas Auksaburnis garsiajame puslapyje, kuriame komentuoja Laiško efeziečiams pradžią, irgi kviečia skonėtis Kristuje apreikštu Dievo maloninguoju planu šiais žodžiais: „Ko tau dar trūksta? Tapai nemirtingas, laisvas, tapai vaiku, teisiuoju, broliu, bendrapaveldėtoju, karaliauji kartu su Kristumi, esi pašlovintas kartu su Kristumi. Viskas tau duota ir, kaip parašyta, kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! (Rom 8, 32). Tavo Pirmgimis (plg. 1 Kor 15, 20. 23) garbinamas angelų <...>: ko tau dar trūksta?“ (PG 62, 11).

Šita per apreiškimą visiems žmonėms Dievo siūloma bendrystė Kristuje Šventosios Dvasios veikimu nėra koks nors priedėlis prie mūsų žmogystės. Tai giliausių lūkesčių, žmogaus gelmėje glūdinčio begalybės ir pilnatvės troškimo išpildymas ir kelio atvėrimas į ne trumpalaikę ir ribotą, bet amžiną laimę. Šventasis Bonaventūra Banjoredžietis, turėdamas galvoje Dievą, kuris mums per Raštą apsireiškia bei kalba, kad patrauktų pas save, taip pasakė: „Šventasis Raštas yra <...> knyga, kurioje surašyti amžinojo gyvenimo žodžiai, nes mes ne tik tikime, bet ir jau turime amžinąjį gyvenimą, kuriame regėsime, mylėsime ir bus išpildyti visi mūsų troškimai“ (Breviloquium, Prol.: Opera omnia V, 201 ir t.). Pagaliau palaimintasis popiežius Jonas Paulius II priminė, kad „Apreiškimas nustatė istorijoje atskaitos tašką, kurio nevalia ignoruoti, jei žmogus nori pažinti savo gyvenimo slėpinį. Vis dėlto šis pažinimas mus nuolatos sugrąžina prie Dievo slėpinio, kurio žmogaus protas negali išsemti, bet tik tikėjimu priimti ir pasisavinti“ (Enciklika Fides et ratio, 14).

Kas yra tikėjimo aktas tokioje perspektyvoje? Tai žmogaus atsakas į Dievo apreiškimą, kuris padaro žinomą, atskleidžia savo maloningą planą; tai, pasitelkiant Augustino kalbėseną, leidimasis būti pagaunamam Tiesos, kuri yra Dievas, Tiesos, kuri yra Meilė. Štai kodėl šventasis Paulius pabrėžia, kad Dievui, apreiškusiam savo slėpinį, žmogus privalo „paklusti tikėjimu“ (plg. Rom 16, 26; plg. 1, 5; 2 Kor 10, 5–6); tai nuostata, kai „žmogus laisvai atiduoda visą save, protu ir valia visiškai paklusdamas atsiskleidžiančiam Dievui ir noromis pritardamas jo apreiškimui“ (Dogminė konstitucija Dei Verbum, 5). Visa tai veda prie iš pagrindų kitokio santykio su visa tikrove; visa pasirodo naujoje šviesoje, vadinasi, tai tikras „atsivertimas“, tikėjimas yra „mąstysenos pervarta“, nes Dievas, apsireiškęs Kristuje ir leidęs pažinti savo meilės planą, mus pagauna, patraukia prie savęs, tampa gyvenimą palaikančia prasme, uola, ant kurios jis gali tvirtai stovėti. Senajame Testamente randame apie tikėjimą vaizdingą pasakymą – Dievas pranašui Izaijui patikėjo perduoti Judo karaliui Achazui šiuos žodžius: „Tik tvirtai tikėdami – t. y. likdami ištikimi Dievui, – tvirtai stovėsite“ (Iz 7, 9b). Vadinasi, tarp būti ir suprasti yra ryšys, gerai parodantis, kad tikėti reiškia įsileisti į savo gyvenimą Dievo požiūrį į tikrovę, leisti Dievui vesti mus savo žodžiu bei sakramentais, kad suprastume, ką privalome daryti, kokiu keliu žengti, kaip gyventi. Sykiu tai vis dėlto reiškia suprasti pagal Dievą, matyti jo akimis, darančiomis gyvenimą tvirtą, leidžiančiomis „stovėti“, neparkristi.

Brangūs bičiuliai, adventas, liturginis metas, kurį pradedame ir kuris rengia mus Kalėdoms, mums priešais akis pateikia šviesų Dievo Sūnaus atėjimo slėpinį, didį maloningąjį sumanymą, kuriuo Jis nori patraukti mus prie savęs, kad gyventume džiaugsmo ir ramybės kupinoje bendrystėje su Juo. Adventas mus dar kartą kviečia daugybės sunkumų apsuptyje atnaujinti tikrumą, kad Dievas yra arti: Jis įžengė į pasaulį tapdamas žmogumi kaip mes, kad nuvestų mus į savo meilės plano pilnatvę. Ir Dievas prašo mūsų tapti Jo veikimo pasaulyje ženklu. Jis nori vis iš naujo įžengti į pasaulį ir vis iš naujo savo šviesa nutvieksti mūsų naktį per mūsų tikėjimą, viltį ir meilę.