Brangūs broliai ir seserys!

Advento kelyje ypatinga vieta tenka Mergelei Marijai: ji nepakartojamu būdu laukė Dievo pažadų išpildymo ir, visiškai paklusdama dieviškajai valiai, tikėjimu bei savo kūnu priėmė Dievo Sūnų Jėzų. Šiandien norėčiau kartu su jumis glaustai apmąstyti Marijos tikėjimą.

„Chaîre kecharitomene, ho Kyrios meta sou“, „Džiaukis, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Šiais žodžiais – perteikiamais evangelisto Luko – į Mariją kreipęsis arkangelas Gabrielius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad chaîre yra normalus pasveikinimas, įprastas graikų pasaulyje, tačiau biblinės tradicijos kontekste šis žodis turi daug gilesnę reikšmę. Graikiškajame Senojo Testamento tekste ši sąvoka pavartota keturis kartus ir kiekvieną kartą ja skelbiamas džiaugsmas dėl Mesijo atėjimo (plg. Sof 3, 14; Jl 2, 21; Zch 9, 9; Rd 4, 21). Taigi angelo pasveikinimas Marijai – tai kvietimas džiaugtis, labai džiaugtis, skelbti liūdesio pabaigą – liūdesio, esamo pasaulyje dėl riboto gyvenimo, dėl kančios, mirties, pykčio, blogio tamsos ir, regis, temdančio dieviškojo gerumo šviesą. Šiuo pasveikinimu prasideda Evangelija, Geroji Naujiena.

Kodėl Marija raginama šitaip džiaugtis? Atsakymas randamas antroje pasveikinimo dalyje: „Viešpats su tavimi!“ Norėdami teisingai suprasti šios ištaros prasmę, vėl turime kreiptis į Senąjį Testamentą. Šiuos žodžius atrandame Sofonijo knygoje: „Krykštauk iš džiaugsmo, Ziono dukra <...> Izraelio karalius, Viešpats, yra tavyje <...> Viešpats, tavo Dievas, išgelbėjimą teikiantis galiūnas, yra tavyje“ (3, 14–17). Šiuose žodžiuose glūdi dvigubas pažadas Izraeliui, Ziono dukrai: Dievas ateis kaip išgelbėtojas ir apsigyvens savo tautoje, Ziono dukros įsčiose. Angelo ir Marijos pokalbyje šis pažadas išsipildo. Marija sutapatinama su visa tauta, su kuria Dievas sudarė sandorą, ji tikrai yra įasmeninta Ziono dukra; joje išsipildo Dievo galutinio atėjimo lūkestis, joje apsigyvena gyvasis Dievas.

Angelo pasveikinime Marija vadinama „malonėmis apdovanotąja“; graikų kalboje žodis „malonė“, charis, turi tokią pat šaknį kaip ir žodis „džiaugsmas“. Šiuo posakiu dar geriau paaiškinama Marijos džiaugsmo versmė: džiaugsmas kyla iš malonės, vadinasi, iš bendrystės su Dievu, iš artimo ryšio su juo, dėl to, kad ji yra Šventosios Dvasios buveinė, visiškai ugdoma Dievo veikimo. Marija yra kūrinys, nepakartojamai atvėręs duris savo Kūrėjui, besąlygiškai atidavęs save į jo rankas. Ji visa gyvena santykiu su Viešpačiu, nusiteikimu suvokti Dievo ženklus jo tautos kelyje, yra įtraukta į tikėjimo ir Dievo pažadų išpildymo viltingo laukimo istoriją, sudarančią jos gyvenimo audinį. Ir, kupina tikėjimo klusnumo, ji savanoriškai paklūsta išgirstam žodžiui, dieviškajai valiai.

Evangelistas Lukas istoriją apie Mariją pasakoja subtiliai brėždamas paralelę su Abraomo istorija. Kaip ir didysis patriarchas bei tikinčiųjų tėvas, atsiliepęs į Dievo kvietimą palikti kraštą, kuriame gyveno, atsisakyti saugumo ir iškeliauti į nežinomą jam Dievo žadamą šalį, taip ir Marija visiškai pasitikėdama paklūsta Dievo pasiuntinio skelbiamam žodžiui ir per tai tampa visų tikinčiųjų motina.

Norėčiau pabrėžti dar vieną svarbų aspektą: sielos atvėrimas Dievui ir jo veikimui per tikėjimą apima ir miglotos nežinios elementą. Žmogaus santykis su Dievu nepanaikina atstumo tarp Kūrėjo ir kūrinio, nepašalina to, ką apaštalas Paulius pasakė apie Dievo išminties gilumą: „Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33). Bet būtent tik tas, kuris kaip Marija yra visiškai atviras Dievui, geba priimti dieviškąją valią net ir tada, kai ji slėpininga, neretai neatitinka jo paties valios ir yra kalavijas, perveriantis sielą, kaip Marijai išpranašaus senasis Simeonas Jėzų vėliau paaukojant šventykloje (plg. Lk 2, 35). Nuo Abraomo tikėjimo kelio neatsiejamas ir džiaugsmas dėl dovanoto sūnaus Izaoko, ir tamsos akimirka, kai tenka kopti į Morijos kalną atlikti paradoksalų veiksmą: Dievas liepia jam paaukoti ką tik dovanotą sūnų. Ant kalno jį sulaiko angelas: „Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“ (Pr 22, 12). Abraomas visiškai pasitiki Dievu, ištikimu savo pažadams, net tada, kai jo žodis slėpiningas ir sunku, kone neįmanoma jam paklusti. Tą pat patiria ir Marija: tikėjimu išgyvena angelo žinios džiaugsmą ir kartu žengia pro savo sūnaus nukryžiavimo tamsybes, kad galėtų pasiekti prisikėlimo šviesą.

Ne kitaip yra kiekvieno iš mūsų tikėjimo kelyje: išgyvename ir šviesos akimirkų, ir laikotarpių, kai Dievas atrodo toli, jo tyla slegia širdį, o jo valia neatitinka to, ko trokštame patys. Tačiau juo labiau atsiveriame Dievui, priimame tikėjimo dovaną, dedame – kaip Abraomas ir Marija – viltis į jį, juo labiau jis savo artumu mums padeda kiekvieną gyvenimo situaciją pakelti ramiai ir būnant tikriems jo ištikimybe ir meile. Bet tai reiškia išžengti iš savęs ir savo planų, kad mūsų mąstymui ir veiklai vadovautų Dievo žodžio šviesa.

Norėčiau stabtelėti dar prie vieno aspekto, išnyrančio šv. Luko pasakojimuose apie Jėzaus vaikystę. Marija ir Juozapas atneša savo sūnų į Jeruzalę paaukoti ir pašvęsti Viešpačiui šventykloje, kaip reikalauja Mozės Įstatymas: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“ (Lk 2, 22–24). Šis Šventosios Šeimos veiksmas įgyja dar gilesnę prasmę, kai skaitomas turint priešais akis Evangelijos pasakojimą apie dvylikametį Jėzų: po tris dienas trukusio ieškojimo jie rado Jėzų šventykloje diskutuojantį su Rašto aiškintojais. Į rūpesčio kupinus Marijos ir Juozapo žodžius: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“, Jėzus slėpiningai atsako: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 48–49), t. y. savo Tėvo nuosavybėje, Tėvo namuose, kaip ir pridera Sūnui? Marija turi atnaujinti gilų tikėjimą, kurio kupina per apreiškimą ištarė „taip“, turi pripažinti, kad tikrasis Jėzaus Tėvas svarbesnis, turi išmokti pagimdytą sūnų paleisti, kad šis galėtų vykdyti savo užduotį. Ir tas tikėjimo klusnumo ženklinamas Marijos „taip“ Dievo valiai kartojasi visą jos gyvenimą iki pat sunkiausios akimirkos – kryžiaus akimirkos.

Turėdami visa tai prieš akis, galime paklausti: kaip Marija pajėgė gyvenimo kelionėje greta savo sūnaus išlaikyti tokį tvirtą tikėjimą, net tamsoje neprarasdama pasitikėjimo Dievo veikimu? Tai lemia Marijos principinė nuostata priimti visa, kad ir kas atsitiktų jos gyvenime. Per apreiškimą ji išsigąsta angelo žodžių – tai žmogaus baimė, jaučiama, kai jį palyti Dievo artumas, – tačiau tai ne tokia nuostata, kai žmogus bijo, kad Dievas jį ko nors paprašys. Marija apmąsto, svarsto, ką tas pasveikinimas galėtų reikšti (plg. Lk 1, 29). Evangelijoje tam apmąstymui išreikšti pavartotas žodis dielogizeto etimologiškai siejasi su žodžiu „dialogas“. Tai reiškia, kad Marija įsitraukia į nuoširdų pokalbį su jai skelbiamu Dievo žodžiu. Ji svarsto jį ne paviršutiniškai, bet neskubėdama, leisdama jam įsiskverbti į jos protą ir širdį, kad ji galėtų suprasti, ko iš jos nori Viešpats, kad suvoktų apreiškimo prasmę. Dar vieną nuorodą apie vidinę Marijos nuostatą Dievo veikimo atžvilgiu vėlgi Luko evangelijoje aptinkame pasakojime apie Jėzaus gimimą, po piemenų pagarbinimo. Ten sakoma, kad Marija „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Pavartota graikiška sąvoka symballon: galėtume pasakyti, kad visa, kas jai nutiko, Marija širdyje „laikė kartu“, „sujungė į visumą“, kiekvieną pavienį elementą, žodį, faktą įtraukė į visumą, juos sugretino, išlaikė ir pažino, kad visa kyla iš Dievo valios. Marija nepasitenkina paviršutinišku to, kas nutinka jos gyvenime, supratimu, bet žvelgia į gelmę, leidžiasi būti užkalbinama įvykių, juos apmąsto, suvokia ir įgyja supratimą, kokį gali laiduoti tik tikėjimas. Būtent dėl didžiai nuolankaus ir klusnaus tikėjimo Marija priima ir tai, kas jai Dievo veikime nesuprantama, leisdama Dievui atverti jos protą ir širdį. „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45), – sušunka jos giminaitė Elzbieta. Kaip tik dėl jos tikėjimo ją palaiminta vadins visos kartos.

Brangūs bičiuliai, Viešpaties Gimimo iškilmė, kurią švęsime po kelių dienų, kviečia mus gyventi tokiu pat nuolankiu ir klusniu tikėjimu. Viešpaties šlovė rodosi ne karaliaus triumfu bei galia, suspindi ne garsiame mieste, ištaiginguose rūmuose, bet apsigyvena mergelės įsčiose, apsireiškia kūdikio varganumu. Ir mūsų gyvenime Dievo visagalybė dažnai veikia tylia tiesos ir meilės galia. Tad tikėjimas mums sako, kad beginklė to Kūdikio galia galiausiai nugalės pasaulio galios gausmą. Dėkoju!