Brangūs broliai ir seserys!

Šiuo Kalėdų laiku dar kartą stabtelėkime prie Dievo, nužengusio iš dangaus priimti mūsų kūno, didžiojo slėpinio. Dievas įsikūnijo, tapo tokiu žmogumi kaip mes ir taip atvėrė kelią į dangų, į visišką bendrystę su savimi.

Šiomis dienomis bažnyčiose dažnai skambėjo žodžiai „Dievo įsikūnijimas“, kuriais nusakoma per Kalėdas švenčiama tikrovė: Dievo Sūnus, kaip recituojame Tikėjimo išpažinime, tapo žmogumi. Ką reiškia šie krikščionių tikėjimui esminiai žodžiai? Žodis „įsikūnijimas“ kilęs iš lotyniškojo incarnatio. Šventasis Ignotas Antiochietis I a. pabaigoje ir pirmiausia šventasis Ireniejus tą sąvoką vartojo apmąstydami šv. Jono evangelijos prologą, ypač pasakymą: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Remiantis hebrajiškąja vartosena, žodis „kūnas“ čia žymi visą žmogų, bet ypač jo trapumą ir laikiškumą, varganumą ir kontingentiškumą. Taip pasakoma, kad išganymas, atneštas Dievo, kuris tapo kūnu Jėzuje Kristuje, palyti visą žmogaus konkrečią tikrovę ir visas jo gyvenimo situacijas. Dievas prisiėmė žmogiškąjį būvį, kad išlaisvintų žmogų iš visko, kas skiria jį nuo Dievo, kad vienatiniame Sūnuje įgalintų mus kreiptis į jį „Aba, Tėve“ ir tikrai būti Dievo vaikais. Šventasis Ireniejus patvirtina: „Žodis dėl to tapo žmogumi, o Dievo Sūnus – žmogaus Sūnumi, kad ir žmogus, bendrystėje su Žodžiu gavęs dieviškąją įsūnystę, taptų Dievo vaiku“ (Adversus haereses, 3, 19, 1: PG 7, 939; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 460).

„Žodis tapo kūnu“ yra tiesa, prie kurios taip pripratome, kad beveik nebejaučiame šiais žodžiais išreiškiamo įvykio didybės. Šiuo Kalėdų laiku, kai tas pasakymas dažnai aidi liturgijoje, iš tiesų daugiau dėmesio skiriame išoriniams aspektams, šventės „spalvoms“ negu švenčiamos didžios krikščioniškosios naujybės šerdžiai – visiškai neįsivaizduojamam dalykui, kurį Dievas padarė ir kuris mums prieinamas tik tikėjimu. Logos, kuris yra pas Dievą, yra Logos, kuris yra Dievas, pasaulio Kūrėjas (plg. Jn 1, 1), per kurį visa atsirado (plg. Jn 1, 3), kuris savo šviesa lydėjo ir lydi žmones istorijoje (plg. Jn 1, 4–5; 1, 9), kuris tapo vienu tarp daugelio, apsigyveno tarp mūsų, tapo vienu iš mūsų (plg. 1, 14). Vatikano II Susirinkimas sako: „Žmogaus rankomis jis [Dievo Sūnus] darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo“ (Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22). Šio slėpinio akivaizdoje svarbu vėl išmokti stebėtis, būti priblokštam šio įvykio didybės: Dievas, tikras Dievas, visko Kūrėjas, kaip žmogus vaikščiojo mūsų keliais, įžengė į žmogaus laiką, kad mus padarytų savo gyvenimo dalininkais (plg. 1 Jn 1, 1–4). Ir tai jis padarė ne pasaulį savo galia pavergiančio suvereno spindesiu, bet kūdikio varganumu.

Norėčiau pabrėžti dar vieną dalyką. Per Kalėdas su artimiausiais žmonėmis keičiamasi dovanomis. Kartais tai daroma iš įpročio, bet paprastai taip išreiškiamas palankumas, tai yra meilės ir pagarbos ženklas. Kalėdų nakties Mišių atnašų maldoje Bažnyčia irgi meldžia: „Šiandienės šventės atnašas, o Dieve, maloniai priimk ir Mišių aukos dalyvius padaryk panašius į savo vienatinį Sūnų, kuriame mūsų žmogystė yra suvienyta su dievyste.“ Dovanojimo mintis yra ir Kalėdų liturgijos centre ir primena mums pirmutinę Kalėdų dovaną: tą šventąją naktį įsikūnydamas jis panoro dovanoti save žmonėms, dovanojo save mums; Dievas dovanojo savo vienatinį Sūnų mums, jis prisiėmė mūsų žmogystę, kad dovanotų mums savo dievystę. Tai didžiulė dovana. Ir kai mes dovanojame, svarbu ne tai, ar brangi dovana, svarbu yra dovanoti bent truputį savęs. Savo širdį ir pastangas dovanoti save kartais mėginame pakeisti pinigais, materialiais daiktais. Įsikūnijimo slėpinys liudija, kad Dievas taip nesielgia: jis dovanojo mums ne kokį nors daiktą, bet patį save savo vienatiniame Sūnuje. Būtent tai turėtų būti pavyzdys mūsų dovanojimui, kad mūsų santykiai, ypač svarbiausi, remtųsi neužtarnaujama meile.

Norėčiau pasiūlyti jums ir trečią mintį: įsikūnijimo, Dievo tapimo žmogumi, įvykis rodo negirdėtą dieviškosios meilės realizmą. Dievo veikimas neapsiriboja žodžiais, galime sakyti, kad jis nesitenkina kalbėjimu, bet panyra į mūsų istoriją prisiimdamas žmogaus gyvenimo vargus ir sunkumus. Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi, gimė iš Mergelės Marijos apibrėžtu laiku ir apibrėžtoje vietoje, Betliejuje, valdant imperatoriui Augustui, Kvirinui valdant Siriją (plg. Lk 2, 1–2); užaugo šeimoje, turėjo draugų, subūrė mokinių grupę, mokė apaštalus tęsti savo misiją, užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą ant kryžiaus. Toks Dievo veikimo būdas yra galinga paskata pasvarstyti apie mūsų tikėjimo realumą – tikėjimo, kuris neapsiriboja jausmais, emocijomis, bet turi įžengti į mūsų konkrečią egzistenciją, nuosekliai palytėti mūsų kasdienį gyvenimą ir teikti jam praktines gaires. Dievas nepasitenkino žodžiais, bet mums parodė, kaip gyventi, dalydamasis visa mūsų egzistencija, išskyrus nuodėmę. Į klausimą: „Ką daryti, kad gyventume pagal Dievo valią?“ popiežiaus Pijaus X katekizme, iš kurio kai kurie iš mūsų jaunystėje mokėsi, su jam būdingu glaustumu atsakyta: „Norėdami gyventi pagal Dievo valią, turime tikėti Jo apreikštas tiesas ir laikytis Jo įsakymų, padedami malonės, gaunamos per sakramentus ir maldą.“ Tikėjimas yra esminis aspektas, susijęs ne tik su dvasia ir širdimi, bet ir su visu mūsų gyvenimu.

Paskutinė mintis. Jonas sako, kad Žodis, Logos, nuo pradžių buvo pas Dievą ir kad visa, kas yra, atsirado per Žodį, ir niekas neatsirado be Jo (plg. Jn 1, 1–3). Evangelistas čia aiškiai daro užuominą į pasakojimą apie sukūrimą Pradžios knygos pirmame skyriuje, perskaitydamas jį Kristaus šviesoje. Tai – pamatinis Biblijos krikščioniškojo skaitymo kriterijus: Senasis ir Naujasis Testamentas visada skaitytini kartu, ir, remiantis Naujuoju Testamentu, atsiskleidžia gilesnė Senojo prasmė. Tas pats Žodis, pradžioje buvęs pas Tėvą ir pats esantis Dievas, per kurį ir kuriam sukurti visi daiktai (plg. Kol 1, 16–17), tapo žmogumi: amžinasis ir begalinis Dievas paniro į ribotą žmogystę, savo kūrinį, kad parvestų pas save žmogų ir visą kūriniją. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Pirmosios kūrinijos prasmė ir viršūnė yra naujoji kūrinija Kristuje, ir jos spindesys pranoksta pirmosios spindesį“ (349). Bažnyčios tėvai lygino Jėzų su Adomu, net vadino jį „antruoju Adomu“, galutiniu Adomu, tobulu Dievo paveikslu. Su Dievo Sūnaus įsikūnijimu atsirado nauja kūrinija, visapusiškai atsakanti į klausimą, kas yra žmogus. Tik Jėzuje atsiskleidė žmogui skirtas Dievo planas: Jėzus yra tobulas žmogus, kokio norėjo Dievas. Vatikano II Susirinkimas tai pabrėžtinai patvirtina: „Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje. <...> Kristus, naujasis Adomas, pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą“ (Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 22; taip pat plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 359). Tame kūdikyje, Dievo Sūnuje, kontempliuojamame per Kalėdas, galime atpažinti tikrąjį ne tik Dievo, bet ir žmogaus veidą; ir tik atsiverdami Jo malonės veikimui ir kasdien mėgindami Juo sekti įgyvendiname Dievo mums, kiekvienam iš mūsų, skirtą planą.

Brangūs bičiuliai, šiuo laikotarpiu apmąstykime didingą ir įstabiai turtingą įsikūnijimo slėpinį, leisdami Viešpačiui mus apšviesti ir daryti vis panašesnius į savo Sūnaus, tapusio žmogumi dėl mūsų, paveikslą. Dėkoju.