Brangūs broliai ir seserys!

Šiais Tikėjimo metais šiandien norėčiau pradėti drauge su jumis apmąstyti Credo, t. y. mūsų, tikinčiųjų, gyvenimą lydintį iškilmingą Tikėjimo išpažinimą. Credo pradedamas žodžiais: „Tikiu į Dievą.“ Tai pamatinė ištara, jos esmė atrodo paprasta, tačiau atveria beribį santykio su Viešpačiu ir jo slėpiniu pasaulį. Tikėti į Dievą reiškia jo laikytis, priimti jo žodį ir džiugiai paklusti jo Apreiškimui. Katalikų Bažnyčios katekizme mokoma: „Tikėjimas yra asmeninis aktas: laisvas žmogaus atsakas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi“ (166). Galima sakyti, kad tikėjimas į Dievą yra ir dovana – Dievas save apreiškia, prisiartina prie mūsų, – ir užduotis, t. y. dieviškoji malonė ir žmogiškoji atsakomybė plėtojant dialogą su Dievu, kuris „iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams“ (Dei Verbum, 2), kad mes tikėdami ir per tikėjimą galėtume įžengti į bendrystę su juo.

Kur galime išgirsti Dievą ir jo žodį? Pirmiausia Šventajame Rašte, kur Dievo žodis tampa mums girdimas ir maitina mūsų kaip Dievo „draugų“ gyvenimą. Visoje Biblijoje pasakojama apie Dievo apsireiškimą žmonijai; visoje Biblijoje kalbama apie tikėjimą ir mokoma tikėti pasakojant, kaip Dievas įgyvendina savąjį atpirkimo planą ir artinasi prie mūsų, žmonių, per gausybę šviesių į jį tikinčių ir jam save patikinčių asmenų iki pat Apreiškimo pilnatvės Jėzuje Kristuje.

Ką tik girdėtas Laiško žydams 11-asis skyrius šiuo atžvilgiu yra labai gražus. Ten kalbama apie tikėjimą ir didžiąsias biblines asmenybes, kurios, gyvendamos tikėjimu, tapo pavyzdžiu visiems tikintiesiems. Pirmoje eilutėje sakoma: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (11, 1). Tikėjimo akimis gebama įžvelgti tai, kas neregima, o tikinti širdis gali puoselėti viltį nematydama jokios vilties, lygiai kaip Abraomas, apie kurį Paulius Laiške romiečiams sako: „nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (4, 18).

Norėčiau, kad stabtelėtume kaip tik prie Abraomo, kadangi jis yra pirmutinė didelė asmenybė, duodanti dingstį kalbėti apie tikėjimą į Dievą, – Abraomas, didysis protėvis, pamokantis pavyzdys, visų tikinčiųjų tėvas (plg. Rom 4, 11–12). Laiške žydams jis taip apibūdinamas: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tartum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (11, 8–10).

Laiško žydams autorius čia galvoje turi Abraomo pašaukimą, apie kurį pasakojama Pradžios knygoje, pirmoje Biblijos knygoje. Ko Dievas prašo iš protėvio? Prašo iškeliauti, palikti savo žemę ir leistis į šalį, kurią jis nurodys. „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Kaip mes būtume atsakę į panašų kvietimą? Juk išvykti reikia aklai, nežinant, kur Dievas ves; tam būtinas radikalus klusnumas ir pasitikėjimas, o tokiam būti leidžia tik tikėjimas. Tačiau nežinomybės tamsą – į kurią turi leistis Abraomas – prasklaido pažado šviesa; prie paliepimo Dievas priduria padrąsinantį žodį, atskleidžiantį Abraomui būsimą pilnatvišką gyvenimą: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą <...> Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 2. 3).

Palaiminimas Šventajame Rašte pirmiausia yra susijęs su gyvenimo dovana, jis gaunamas iš Dievo ir reiškiasi visų pirma vaisingumu, gyvastimi, kuri dauginasi pereidama iš kartos į kartą. Ir su palaiminimu susijęs žemės – pastovios vietos turėjimas, kur galima laisvai ir saugiai gyventi bei augti baiminantis Dievo ir statydinant Sandorai ištikimų žmonių visuomenę, „kunigišką karalystę, šventą tautą“ (plg. Iš 19, 6).

Štai kodėl dieviškajame plane Abraomui skirta tapti „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5; plg. Rom 4, 17–18) ir įžengti į naują žemę, kad joje apsigyventų. Tačiau jo Sara, jo žmona, nevaisinga, negali turėti vaikų, o kraštas, į kurį Dievas veda, toli nuo tėvynės, jau apgyventas kitų tautų ir niekada jam vienam nepriklausys. Biblijos pasakotojas tai pabrėžia, nors ir labai taktiškai: Abraomui atkeliavus į Dievo pažadėtą vietovę, „kanaaniečiai tuomet buvo krašte“ (Pr 12, 6). Dievo Abraomui dovanota žemė jam nepriklauso, jis yra ateivis ir toks visada liks su visais iš to išplaukiančiais padariniais: negalės pretenduoti į nuosavybę, visada jaus savo skurdumą, viską laikys dovana. Toks yra ir dvasinis būvis tų, kurie priima kvietimą sekti paskui Viešpatį, apsisprendžia atsiliepti į jo pašaukimą dėl neregimo, bet galingo palaiminimo. Ir Abraomas, „tikinčiųjų tėvas“, tikėdamas priima tą kvietimą. Šventasis Paulius Laiške romiečiams rašo: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: Tokia bus tavoji ainija. Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčias apmirusias. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę ir būdamas tikras, jog ką pažadėjo, įstengs ir įvykdyti“ (Rom 4, 18–21).

Tikėjimas paskatina Abraomą pasukti paradoksaliu keliu. Jis bus palaimintas, bet be regimų palaiminimo ženklų: jam pažadama, jog jis taps daugelio tautų tėvu, tačiau jo gyvenimas paženklintas Saros nevaisingumo; jis vedamas į naują tėvynę, tačiau ten gyvens kaip ateivis; vienintelė nuosavybė, kuri jam atiteks, bus nedidelis žemės lopinėlis Sarai palaidoti (plg. Pr 23, 1–20). Abraomas palaimintas, nes tikėjimu geba suvokti dieviškąjį palaiminimą peržengdamas to, kas regima, ribas, pasitikėdamas Dievo artumu, net jei Dievo keliai atrodo slėpiningi.

Ką visa tai reiškia mums? Tardami: „Tikiu į Dievą“, kaip ir Abraomas, sakome: „Pasitikiu tavimi, patikiu save tau, Viešpatie“, bet ne taip, kaip tam, kurio ieškome vien sunkiomis akimirkomis ar kuriam per dieną ar savaitę paskiriame vos kelias minutes. Sakyti: „Tikiu į Dievą“ reiškia ant jo statyti savo gyvenimą, kasdien vadovautis jo žodžiu konkrečius sprendimus priimant be baimės ko nors savo netekti. Kai per Krikšto apeigas tris kartus klausiama: „Ar tikite“ – į Dievą, į Jėzų Kristų, į Šventąją Dvasią, šventąją Katalikų Bažnyčią ir kitas tikėjimo tiesas, triskart atsakoma vienaskaita: „Tikiu“, nes būtent mano asmeninis gyvenimas turi būti perkeistas tikėjimo dovanos, būtent mano gyvenimas turi pasikeisti, atsiversti. Kaskart, kai dalyvaujame Krikšto apeigose, turime savęs paklausti, kaip kasdien gyvename didžia tikėjimo dovana.

Abraomas, tikintysis, moko mus tikėjimo; ir, likdamas ateiviu žemėje, rodo mums tikrąją tėvynę. Tikėjimas padaro mus žemėje keleiviais, įterptais į pasaulį bei istoriją, tačiau keliaujančiais į dangiškąją tėvynę. Tikėjimas į Dievą padaro mus nešiotojus vertybių, kurios dažnai nesutampa su tam tikro meto mada bei nuomonėmis ir reikalauja rinktis kriterijus bei elgseną, susikertančius su paplitusia mąstysena. Krikščionis, norėdamas gyventi tikėjimu, turi nebijoti „plaukti prieš srovę“, nepasiduoti pagundai „suvienodėti“. Daugelyje mūsų visuomenių Dievas tapo „didžiuoju nesančiuoju“, o jo vietą užėmė gausūs stabai, labai įvairūs stabai ir pirmučiausia turtas bei „aš“ autonomija. Mokslo ir technikos pažanga, nors ir yra labai svarbus bei teigiamas dalykas, sužadino iliuziją, kad žmogus yra visagalis ir savarankiškas, o didėjantis egocentrizmas padaugino sutrikimų tarpasmeninių santykių ir socialinės elgsenos srityje.

Vis dėlto Dievo troškulys (plg. Ps 63, 2) neužgeso, ir Evangelijos žinia tebeaidi per daugybės tikėjimo vyrų ir moterų žodžius ir darbus. Abraomas, tikinčiųjų tėvas, tebėra tėvas gausybės vaikų, kurie apsisprendžia eiti jo pėdomis ir leistis į kelią paklusdami dieviškajam pašaukimui, pasitikėdami gera linkinčiu Viešpaties artumu ir priimdami jo palaiminimą, kad juose palaiminimą rastų visi. Esame pašaukti į tikėjimo palaimintą pasaulį, pašaukti be baimės žygiuoti paskui Viešpatį Jėzų Kristų. Tas kelias kartais sunkus, neapsaugotas nuo išbandymų ir mirties, tačiau jis veda į gyvenimą, į iš pagrindų kitokią tikrovę, kurią tik tikėjimo akys geba regėti ir iki galo įvertinti.

Ištara: „Tikiu į Dievą“ skatina mus iškeliauti, nuolatos išeiti iš savęs lygiai taip, kaip Abraomą, pripildant savo kasdienę tikrovę iš tikėjimo gimstančio tikrumo, kuriuo gyvename, t. y. tikrumo, kad Dievas ir šiandien veikia istorijoje, kad jis neša mums gyvenimą bei išganymą ir atveria bendrą su juo ateitį, idant gyventume pilnatvišką gyvenimą, kuris neturi pabaigos.