Brangūs broliai ir seserys!

Kaip žinote, nusprendžiau – dėkoju už jūsų palankumą – atsisakyti tarnybos, Viešpaties man patikėtos 2005 m. balandžio 19 d. Padariau tai visiškai laisvai Bažnyčios labui, ilgai meldęsis ir tyrinėjęs savo sąžinę Dievo akivaizdoje, gerai suvokdamas šio veiksmo rimtumą, bet sykiu suprasdamas, kad nebegaliu ilgiau vykdyti Petro tarnybos su tomis jėgomis, kurių ji reikalauja. Mane palaiko ir apšviečia tikrumas, kad Bažnyčia yra Kristaus, kuris niekada nepaliaus jai vadovavęs ir ja rūpinęsis. Visiems jums dėkoju už meilę ir maldą, kuria mane lydėjote. Dėkoju! Šiomis man nelengvomis dienomis kone fiziškai jaučiau maldos galią, teikiamą man Bažnyčios meilės, jūsų maldos. Toliau melskitės už mane, Bažnyčią, būsimą popiežių, kuris mus ves.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien, Pelenų trečiadienį, pradedame gavėnios metą, keturiasdešimt pasirengimo švęsti šventąsias Velykas dienų. Mūsų dvasiniame kelyje tai ypatingo įsipareigojimo laikas. Skaičius „keturiasdešimt“ Šventajame Rašte pasikartoja nekart. Jis pirmiausia primena keturiasdešimt Izraelio tautos klajonių po dykumą metų – ilgą ne tik Dievo tautos ugdymo, bet ir pagundos sulaužyti sandorą su Viešpačiu laiką. Taip pat keturiasdešimt dienų pranašas Elijas keliavo prie Horebo kalno; prieš pradėdamas viešąją veiklą, Jėzus tiek pat laiko praleido dykumoje, kur buvo gundomas velnio. Šiandienėje katechezėje norėčiau stabtelėti prie šio Viešpaties žemiškojo gyvenimo tarpsnio, apie kurį skaitysime artimiausio sekmadienio Evangelijos skaitinyje.

Dykuma, į kurią Jėzus pasitraukia, pirmiausia yra tylos, neturto vieta, kur žmogus neturi jokios materialios paspirties, atsiduria pagrindinių gyvenimo klausimų akivaizdoje, yra skatinamas suvokti tai, kas esminga, ir todėl jam pasidaro lengviau susitikti su Dievu. Bet dykuma yra ir mirties vieta, nes kur nėra vandens, ten nėra nė gyvybės, tai taip pat vienatvės vieta, kur žmogus labai stipriai patiria pagundą. Jėzus išeina į dykumą ir yra gundomas palikti Dievo Tėvo nurodytą kelią ir pasukti kitais, lengvesniais bei pasaulietiškesniais takais (plg. Lk 4, 1–13). Tad jis prisiima mūsų pagundas ir neša mūsų varganumą, kad įveiktų blogį ir atvertų mums kelią pas Dievą, atsivertimo kelią.

Jėzaus dykumoje patirtų gundymų apmąstymas kviečia kiekvieną iš mūsų atsakyti į pamatinį klausimą: kas iš tiesų svarbu mano gyvenime? Iš pradžių velnias gundo Jėzų paversti akmenis duona alkiui numalšinti. Jėzus atsako, kad žmogus gyvas ne vien duona: neatsiliepęs į tiesos alkį, Dievo alkį, jis negali būti išgelbėtas (plg. 3–4 eil.). Paskui velnias Jėzų vilioja galios keliu: nuveda jį ant kalno ir pasiūlo žemės karalystes; bet šitai nėra Dievo kelias: Jėzus puikiai žino, kad pasaulį išgelbės ne pasaulietinė galia, bet kryžiaus, nuolankumo, meilės galia (plg. 5–8 eil.). Galiausiai velnias siūlo Jėzui mestis žemyn nuo Jeruzalės šventyklos šelmens ir būti išgelbėtam Dievo tarpininkaujant jo angelams, šitaip sensacingai išbandant Dievą; bet Jėzus atsako, kad Dievas nėra objektas, kuriam būtų galima primesti savo sąlygas, nes jis visa ko Viešpats (plg. 9–12 eil.). Kokia šių trijų Jėzaus gundymų esmė? Siūlymas paversti Dievą įrankiu, pasinaudoti juo siekiant savo interesų, savo garbės ir sėkmės. Vadinasi, iš esmės kėsintis užimti Dievo vietą – pašalinti jį iš savo gyvenimo ir padaryti atrodantį nereikalingą. Tad kiekvienas turėtų savęs paklausti: kokią vietą Dievas užima mano gyvenime? Kas yra Viešpats – Jis ar aš?

Įveikti pagundą pajungti Dievą sau bei savo interesams ar nustumti jį į šalį ir atsigręžti į teisingą prioritetų tvarką bei suteikti Dievui pirmutinę vietą yra kelionė, į kurią leistis privalu kiekvienam krikščioniui. „Atsiversti“ – tokį kvietimą gavėnios metu girdėsime daug kartų – reiškia sekti paskui Jėzų taip, kad jo Evangelija būtų konkretus gyvenimo vadovas; reiškia leisti Dievui mus perkeisti, nustoti manyti, kad esame vieninteliai savo gyvenimo statydintojai; reiškia pripažinti, kad esame kūriniai, priklausomi nuo Dievo, jo meilės, ir kad tik „netekdami“ savo gyvybės Jame, galime ją išsaugoti. Tai reikalauja priimti sprendimus Dievo žodžio šviesoje. Buvimas krikščionimi šiandien nebėra tiesiog gyvenimo krikščioniškąsias šaknis turinčioje visuomenėje padarinys: net tie, kurie gimę krikščioniškose šeimose ir religiškai išauklėti, kasdien turi atnaujinti savo apsisprendimą būti krikščionimi, t. y. nepaisydami visų sekuliarizuotos kultūros gundymų bei daugelio amžininkų kritiškų pastabų, teikti Dievui pirmą vietą.

Dabartinė visuomenė krikščioniui iš tiesų kelia daug išbandymų, kurie paveikia asmeninį ir socialinį gyvenimą. Nėra lengva išlikti ištikimam krikščioniškojoje santuokoje, praktikuoti gailestingumą kasdieniame gyvenime, palikti erdvės maldai ir vidinei tylai; nelengva viešai priešintis daugelio akivaizdžiais laikomiems sprendimams, kaip antai abortams nepageidaujamo nėštumo atvejais, eutanazijai sunkiai sergant ar embrionų atrankai siekiant išvengti paveldimų ligų. Pagunda nustumti tikėjimą į šalį jaučiama visada, tad atsivertimas tampa daugkart gyvenime patvirtintinu atsaku Dievui.

Yra didžių atsivertimų, kurie mums yra kaip pavyzdys ir paskata, kaip antai šv. Pauliaus kelyje į Damaską ar šv. Augustino, bet Dievo malonė, padarydama įstabių darbų daugelio žmonių gyvenime, veikia ir mūsų šventybės jausmo užtemimo epochoje. Viešpats nepaliaujamai beldžiasi į žmogaus širdį ir, regis, visiškai sekuliarizuotoje socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje, kaip rodo rusų ortodokso Pavelo Florenskio pavyzdys. Auklėtas taip agnostiškai, kad jautė didelį priešiškumą mokykloje dėstomai tikybai, Florenskis galop sušunka: „Ne, neįmanoma gyventi be Dievo!“ ir visiškai pakeičia savo gyvenimą tapdamas vienuoliu.

Į galvą taip pat ateina Etty Hillesum, jauna žydų kilmės olandė, mirusi Aušvice. Iš pradžių ji buvo toli nuo Dievo, o atrado Jį žvelgdama į savo gelmes ir užrašė: „Manyje yra labai gilus šulinys. O tame šulinyje – Dievas. Kartais įstengiu jį pasiekti, bet dažnai tai padaryti sutrukdo akmenys ir žvyras, užverčiantys Dievą. Tada Jį turiu atkasti iš naujo“ (Dienoraštis, 97). Savo blaškomame ir neramiame gyvenime ji Dievą atrado pačiame didžiosios tragedijos – Šoa sūkuryje. Ši trapi, nepatenkinta jauna mergina tikėjimo paverčiama meilės ir vidinės ramybės kupinu žmogumi, galinčiu pareikšti: „Nuolatos gyvenu vienybe su Dievu.“

Gebėjimą pasipriešinti savo meto ideologinėms vilionėms, pasirinkti tiesos ieškojimo kelią ir atsiverti tikėjimo atradimui liudija dar viena mūsų laikų moteris – amerikietė Dorothy Day. Savo autobiografijoje ji dažnai prisipažįsta, kad pasidavė pagundai viską išspręsti politika ir stojosi marksizmo reikalo pusėn. Ji rašo: „Troškau eiti kartu su demonstrantais, eiti į kalėjimą, rašyti, daryti kitiems įtaką, palikti pasauliui savo svajonę. Kiek daug ambicingumo ir savanaudiškumo buvo visame tame!“ Tikėjimo kelionė tokioje sekuliarizuotoje aplinkoje buvo ypač sunki, tačiau ji pati pabrėžia, kad veikė malonė: „Tikrai vis dažniau pajusdavau poreikį nueiti į bažnyčią, atsiklaupti, nulenkti galvą maldoje. Galima sakyti – aklas instinktas, nes man neatrodydavo, kad meldžiuosi. Bet eidavau, panirdavau į maldos aplinką...“ Dievas atvedė ją iki sąmoningo įsitraukimo į Bažnyčią tarnaujant beturčiams.

Mūsų laikais daug atsivertimų yra sugrįžimas tų, kurie po galbūt paviršutiniško krikščioniškojo auklėjimo ilgą laiką buvo nutolę nuo tikėjimo ir vėl atranda Jėzų ir Evangeliją. Apreiškimo Jonui knygoje parašyta: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir su juo vakarieniausiu, o jis su manimi“ (3, 20). Mūsų vidinis žmogus turi pasirengti Dievo apsilankymui, ir kaip tik todėl neturime leistis būti užtvindomi iliuzijų, regimybių, materialių daiktų.

Šių Tikėjimo metų gavėnios laiku iš naujo pasiryžkime žengti atsivertimo keliu, kad įveiktume polinkį užsisklęsti savyje ir sukurtume vietos Dievui, į savo kasdienę tikrovę pažvelgdami jo akimis. Galima sakyti, kad alternatyva užsisklęsti savo egoizme ar atsiverti Dievo ir kitų žmonių meilei atitinka alternatyvą, iškilusią gundomam Jėzui, – žmogiškoji valdžia ar kryžiaus meilė, atpirkimas vien materialia gerove ar atpirkimas Dievo, kuriam teikiame pirmenybę savo gyvenime, darbu. Atsiversti reiškia neužsisklęsti vaikantis asmeninės sėkmės, garbės, pozicijos, bet rūpintis, kad tiesa, tikėjimas į Dievą ir meilė kasdien net ir mažuose dalykuose būtų svarbiausi. Dėkoju!