Mieli jaunuoliai!

Priešais Šventąją Ostiją, kurioje Jėzus padaro save mums duona, iš vidaus remiančia bei maitinančia mūsų gyvenimą, vakar pradėjome vidinę garbinimo kelionę. Eucharistijoje garbinimas turi virsti susivienijimu. Švęsdami Eucharistiją, atsiduriame Jėzaus „valandoje”, apie kurią kalba Jono evangelija. Per Eucharistiją ši jo „valanda“ tampa mūsų valanda, mūsų dabartimi. Su mokiniais jis šventė Izraelio Paschą, Dievo išlaisvinamojo darbo, išvedusio Izraelį iš vergystės į laisvę, atminimą. Jėzus laikosi Izraelio apeigų. Jis kalba šlovinimo ir duonos laiminimo maldą. Ir štai dabar nutinka nauja. Jis dėkoja Dievui ne tik už didžius praeities darbus, jis dėkoja jam už savo išaukštinimą, vykstantį per kryžių ir prisikėlimą. Kartu jis taria mokiniams žodžius, kuriuose glūdi visas Įstatymas ir pranašai: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje”. Tada jis dalija duoną bei vyną, kartu įpareigodamas juos tai, ką jis dabar sako ir daro, visada sakyti ir daryti jo atminimui.

Kas čia vyksta? Kaip gali Jėzus dalyti savo kūną ir kraują? Paversdamas duoną savo kūnu, o vyną – savo krauju ir juos dalydamas, jis užbėga į priekį savo mirčiai, prisiima ją vidujai bei paverčia meilės darbu. Tai, kas išoriškai yra žiaurus smurtas, vidujai tampa iki galo save dovanojančios meilės aktu. Štai koks yra tikrasis perkeitimas, įvykęs Vakarienės menėje; jis buvo skirtas išjudinti perkeitimų procesą, kurio galutinis tikslas yra pasaulio perkeitimas, kad Dievas būtų viskas visame kame (plg. 1 Kor 15, 28). Visi žmonės visada jau kažkaip savo širdyje laukia pasaulio permainymo ir perkeitimo. O šitai yra centrinis perkeitimo aktas, kuris vienintelis iš tikrųjų gali atnaujinti pasaulį – smurtas paverčiamas meile ir per tai mirtis – gyvenimu. Kadangi mirtis šiuo aktu paverčiama meile, ji, kaip tokia, įveikiama iš vidaus, ir jame jau glūdi prisikėlimas. Mirtis tartum sužeidžiama iš vidaus ir nebegali būti paskutinis žodis. Tai, taip sakant, branduolio suskaldymas giliausioje būties gelmėje – meilės pergalė prieš neapykantą, meilės pergalė prieš mirtį. Tiktai nuo šio blogį įveikiančio gėrio sprogsmo giliausioje gelmėje gali prasidėti perkeitimų grandinė, pamažu pakeičianti pasaulį. Visi kiti pokyčiai lieka paviršutiniški ir negelbėja. Todėl mes kalbame apie atpirkimą: įvyko tai, kas buvo vidujiškiausiai būtina, ir mes galime į šį vyksmą įžengti. Jėzus gali dalyti savo kūną, nes jis iš tiesų save dovanoja.

Šis pirmasis pamatinis smurto perkeitimas į meilę, mirties – į gyvenimą sukelia kitus perkeitimus. Duona ir vynas virsta jo kūnu ir krauju. Tačiau tuo perkeitimas nesibaigia, čia jis kaip tik turi prasidėti. Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas duodami mums, kad būtume perkeisti. Patys turime tapti Kristaus kūnu, krauju su juo susigiminiuoti. Visi valgome vieną duoną. Tai reiškia: visi vienas su kitu esame padaromi viena. Garbinimas, kaip sakėme, virsta susivienijimu. Dievas nebėra vien priešais mus, nebėra visiškai Kitas. Jis yra mumyse pačiuose, o mes – jame. Jo dinamika mus persmelkia ir veržiasi iš mūsų į kitus bei visą pasaulį, kad jo meilė tikrai taptų pasaulio vyraujančiu matu. Mano akimis, puikią užuominą apie šį naują žingsnį, kurį mums padovanojo Vakarienė, teikia garbinimą žyminčio graikiško ir lotyniško žodžio skirtumas. Graikiškas žodis yra proskynesis. Jis reiškia nusilenkimo gestą, Dievo kaip mūsų tikrojo mato, kurio nurodymų laikomės, pripažinimą. Jis reiškia, jog laisvė – tai ne nevaržomai gyventi bei laikyti save autonomišku, bet vadovautis tiesos ir gėrio matu ir taip pačiam tapti tiesiu bei geru. Toks gestas būtinas, net jei jam iš pradžių priešinasi mūsasis laisvės troškimas. Tačiau padaryti jį visiškai savą galime tiktai antroje pakopoje, kuri atsiveria Vakarienėje. Garbinimą žymintis lotyniškas žodis yra ad-oratio – prisilietimas lūpomis į lūpas, pabučiavimas, apkabinimas, ir tai daroma giliausiai mylint. Iš nusilenkimo randasi susivienijimas, nes tas, kuriam nusilenkiame, yra Meilė. Tada nusilenkimas pasidaro prasmingas, nes neužkrauna mums ko nors svetima, bet išlaisvina giliausiam mūsų pačių vidujiškumui.

Dar kartą grįžkime prie Paskutinės vakarienės. Įvykusi naujybė buvo nauja giluma, suteikta Izraelio senajai laiminimo maldai, kuri dabar virsta perkeitimo žodžiu bei dovanoja mums dalyvavimą Kristaus „valandoje”. Jėzus mums paliepė kartoti ne Paschos valgymą; tai juk, be to, metinė šventė, kurios negalima pakartoti bet kada. Jis mums paliepė įžengti į „jo valandą”. Į ją įžengiame per perkeitimo šventosios galios žodį; perkeitimas vyksta per šlovinimo maldą, kuri mus tolydžiai susieja su Izraeliu bei visa dieviškąja išganymo istorija ir sykiu dovanoja mums naujybę, kurios ši malda vidujai laukė. Ši malda – Bažnyčia ją vadina Eucharistijos malda – sudaro Eucharistiją. Tai galios žodis, žemės atnašas visiškai naujaip paverčiantis Dievo savęs atidavimu ir įtraukiantis mus į šį perkeitimo procesą. Todėl šį perkeitimo vyksmą vadiname Eucharistija; tai hebrajiško žodžio beracha vertinys – dėkojimas, šlovinimas, laiminimas ir, Viešpaties dėka, perkeitimas: jo „valandos“ dabartis. Jėzaus „valanda“ yra valanda, kai nugali meilė. Tai reiškia: Dievas nugalėjo, nes jis yra meilė. Jėzaus „valanda“ trokšta tapti mūsų valanda ir tokia tampa, kai mes, švęsdami šventąją Eucharistiją, esame įtraukiami į perkeitimų, kurie rūpi Viešpačiui, procesą. Eucharistija turi tapti mūsų gyvenimo centru. Kai Bažnyčia sako, kad sekmadienis neatskiriamas nuo Eucharistijos, tai nėra pozityvizmas ar troškimas valdyti. Velykų rytą Prisikėlusįjį galėjo pamatyti pirma moterys, po to mokiniai. Nuo tada jie žinojo, kad pirmoji savaitės diena, sekmadienis, yra jo diena. Kūrinijos pradžios diena tampa kūrinijos atnaujinimo diena. Kūrinija ir atpirkimas yra viena. Todėl toks svarbus yra sekmadienis. Puiku, kad daugelyje kultūrų sekmadienis šiandien yra laisva diena ar net kartu su šeštadieniu sudaro vadinamąjį laisvą savaitgalį. Tačiau šis savaitgalis lieka tuščias, jei jame nepasirodo Dievas. Mieli bičiuliai! Galbūt kartais iš pirmo žvilgsnio nepatogu sekmadienį suplanuoti ir dalyvavimą šventosiose Mišiose. Tačiau jūs pamatysite, kad būtent tiktai tai suteikia laisvalaikiui tinkamą ašį. Nenusigręžkite nuo sekmadieninės Eucharistijos ir padėkite kitiems ją atrasti. Kad iš jūsų sklistų džiaugsmas, kurio mums reikia, turime mokytis ją vis labiau vidumi suvokti ir mylėti. Stenkimės tai daryti – tai apsimoka. Atraskime Bažnyčios pamaldų turtingumą ir jų tikrąją didybę – tai, kad ne patys sau čia darome šventę, bet gyvasis Dievas dovanoja mums šventę. Mylėdami Eucharistiją, iš naujo atrasite ir Susitaikinimo sakramentą, per kurį atleidžiantis Dievo gerumas įgalina mus mūsų gyvenime vis pradėti iš naujo.

Tas, kas atrado Kristų, turi pas jį vesti kitus. Didžio džiaugsmo nevalia laikyti sau. Jį privalu perteikti kitiems. Daug kur pasaulyje Dievas šiandien keistai užmirštas. Atrodo, jog ir be jo einama į priekį. Tačiau kartu egzistuoja frustracijos, nepasitenkinimo viskuo ir visais jausmas: tai negali būti gyvenimas! Iš tiesų negali. Todėl Dievo užmarštį lydi tai, kas panašu į religiškumo bumą. Nenoriu juodinti visko, ko ten pasitaiko. Ten gali būti atradimo sąžiningo džiaugsmo. Tačiau daug kur religija tampa tiesiog rinkos produktu. Susirandama tai, kas kam nors patinka, o kai kurie net moka iš to gauti naudos. Tačiau pačių susirasta religija mums galiausiai toliau nepadeda. Ji patogi, bet krizės valandą mus palieka vienus. Padėkite žmonės atrasti tikrąją žvaigždę, kuri rodo mums kelią, – Jėzų Kristų. Pamėginkime patys jį vis geriau pažinti, kad galėtume pas jį įtikinamai vesti ir kitus. Todėl tokia svarbi yra meilė Šventajam Raštui, todėl svarbu pažinti Bažnyčios tikėjimą, kuriame mums atrakinamas Raštas: mat augantis Bažnyčios tikėjimas buvo ir yra vis giliau į tiesą įvesdinamas Šventosios Dvasios (plg. Jn 16, 13). Popiežius Jonas Paulius II padovanojo mums nuostabų veikalą, kuriame sutrauktai išdėstytas šimtmečių tikėjimas, – Katalikų Bažnyčios katekizmą. Aš pats neseniai galėjau viešuomenei pristatyti šio katekizmo Kompendiumą, parengtą amžinybėn iškeliavusio popiežiaus pageidavimu. Norėčiau, kad šias dvi pagrindines knygas jūs visi priimtumėte į širdį.

Vienų knygų, žinoma, neužtenka. Ugdykite tikėjimo bendruomenes. Pastaraisiais šimtmečiais atsirado sąjūdžių ir bendruomenių, kuriuose gyvai prabyla Evangelijos jėga. Ieškokite tikėjimo bendruomenės, kelionės draugų, su kuriais kartu toliau žengtumėte didžiuoju piligrimystės keliu, kurį mums pirmieji parodė išminčiai iš Rytų. Naujųjų bendruomenių spontaniškumas yra svarbus dalykas; tačiau taip pat svarbu puoselėti bendrystę su popiežiumi ir vyskupais, kurie mums laiduoja, jog neieškome privačių kelių, bet iš tiesų gyvename didžiojoje Dievo šeimoje, kurią Viešpats įsteigė su dvylika apaštalų.

Dar kartą turiu grįžti prie Eucharistijos. „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas”, – sako šventasis Paulius (1 Kor 10, 17). Tuo jis nori pasakyti: kadangi gauname tą patį Viešpatį ir jis mus priima bei į save įtraukia, esame taip pat viena vienas su kitu. Tai turi rodytis gyvenime. Tai turi rodytis gebėjimu atleisti. Tai turi rodytis jautrumu kito vargams. Tai turi rodytis pasirengimu dalytis. Tai turi rodytis rūpinimusi artimuoju, tiek artimu, tiek išoriškai tolimu. Šiandien yra savanorystės formų, abipusio tarnavimo pavidalų, kurių neatidėliotinai reikia būtent mūsų visuomenei. Nevalia, pavyzdžiui, palikti senų žmonių jų vienatvei, praeiti pro kenčiančiuosius. Jei mąstome ir gyvename vadovaudamiesi Kristumi, mūsų akys atsiveria, ir tada nebegyvename vien sau, tada matome, kur ir kaip esame reikalingi. Jei taip gyvename ir elgiamės, netrukus pastebime, kad daug puikiau yra būti reikalingam ir būti čia kitiems, negu tik dairytis mums siūlomų patogumų. Žinau, kad jūs kaip jauni žmonės trokštate to, kas didu, trokštate darbuotis geresnio pasaulio labui. Parodykite tai žmonėms, parodykite tai pasauliui, kuris būtent ir laukia tokio Jėzaus Kristaus mokinių liudijimo ir pirmiausia per jūsų meilės ženklą gali atrasti žvaigždę, kuria mes sekame.

Ženkime priekin su Kristumi ir gyvenkime savo gyvenimą kaip tikri Dievo garbintojai. Amen.