„Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau”. Šiais antrosios psalmės žodžiais Bažnyčia pradeda Kalėdų vigilijos Mišias, kuriomis švenčiame mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus gimimą Betliejaus tvartelyje. Ši psalmė kadaise priklausė Judo karalių karūnavimo apeigoms. Izraelio tauta dėl savo išrinktumo ypatingu būdu suvokė esanti Dievo įsūnyta. Panašiai kaip karalius būdavo tautos įasmeninimas, jo karūnavimą tauta išgyvendavo kaip iškilmingą Dievo įsūnijimo aktą, kuriuo karalius būdavo įvedamas į patį Dievo slėpinį. Betliejaus naktį šie žodžiai, labiau reiškę viltį negu dabarties tikrovę, įgavo naują ir netikėtą reikšmę. Ėdžiose gulintis Kūdikis yra iš tikrųjų Dievo Sūnus. Dievas nėra amžina vienatvė, bet veikiau meilės ir tarpusavio dovanojimosi ciklas, jis Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Maža to, Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje, pats Dievas tapo žmogumi. Jam Tėvas sako: „Tu esi mano sūnus”. Amžinai besitęsianti Dievo šiandiena nusileido į prabėgančią pasaulio šiandieną ir iškėlė mūsų momentinę šiandieną į amžiną Dievo šiandieną. Dievas yra toks didis, kad gali tapti mažas. Dievas yra toks galingas, kad gali pasidaryti pažeidžiamas ir ateiti pas mus kaip negebantis apsiginti kūdikis, kad mes galėtume jį mylėti. Dievas yra toks geras, kad gali atsisakyti savo dieviškojo spindesio ir nužengti į tvartą, kad galėtume jį rasti ir kad jo gerumas galėtų mus paliesti, kad jis galėtų mums atsiduoti ir tęsti savo darbą per mus. Tai yra Kalėdos: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau”.

Dievas tapo vienu iš mūsų, kad galėtume būti su juo ir tapti tokie kaip jis. Kaip ženklą jis pasirinko ėdžiose gulintį Kūdikį: toks yra Dievas. Tokiu būdu mes jį pažįstame. Kiekviename kūdikyje kažkiek yra to šiandienos spindėjimo, Dievo, kurį turėtume mylėti ir kuriam turėtume paklusti, artumo, – tai spindi kiekviename vaike, net dar negimusiame.

Įsiklausykime į šios šventos Nakties liturgijos kitą frazę, paimtą iš pranašo Izaijo knygos: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą” (Iz 9, 1). Žodis „šviesa” persmelkia visą šios nakties Mišių liturgiją. Šį žodį aptinkame ištraukoje iš šv. Pauliaus laiško Titui: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms” (2, 11). Žodis „pasirodė” graikų kalboje nusako tą patį dalyką, kuris hebrajiškai išreiškiamas žodžiais „šviesa nušvito”: šis „pasirodymas” – „epifanija” yra Dievo šviesos nušvitimas pasaulyje, kupiname tamsos ir neišspręstų problemų. Po to Evangelijoje pasakojama, kad Viešpaties šviesa pasirodė piemenims ir „nutvieskė juos” (Lk 2, 9). Kur tik pasirodo Dievo šlovė, pasaulyje pasklinda šviesa. Šventasis Jonas mums sako, kad „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės” (1 Jn 1, 5). Šviesa yra gyvybės šaltinis.

Tačiau pirmiausia šviesa reiškia pažinimą; ji reiškia tiesą kaip priešpriešą melo ir nežinojimo tamsybei. Šviesa duoda mums gyvybę, parodo kelią. Šviesa, būdama šilumos šaltinis, taip pat reiškia ir meilę. Ten, kur yra meilė, pasaulyje sklinda šviesa; kur neapykanta, pasaulis skendi tamsybėje. Betliejaus tvarte pasirodė didi šviesa, kurios pasaulis laukė. Tvarte gulinčiame kūdikyje Dievas parodė savo šlovę – šlovę meilės, kuri apiplėšia save, kad galėtų vesti mus meilės keliu. Betliejaus šviesa niekuomet nebuvo užgesusi. Per visus amžius ji spindėjo žmonėms „nutvieksdama juos”.

Kur žmonės įtikėjo tuo Kūdikiu, ten pasklido ir artimo meilė – meilė kitiems, meilingas rūpinimasis silpnaisiais ir kenčiančiaisiais, atlaidumo malonė. Iš Betliejaus šviesos, meilės ir tiesos srautas trykšta per šimtmečius. Žvelgdami į šventuosius – nuo Pauliaus ir Augustino iki Pranciškaus ir Dominyko, nuo Pranciškaus Ksavero ir Teresės Avilietės iki Kalkutos Motinos Teresės – matome šį gerumo srautą, šį šviesos taką vis iš naujo įžiebiamą Betliejaus slėpinio, Kūdikiu tapusio Dievo. Šiame Kūdikyje Dievas pasitiko šio pasaulio smurtą savo gerumu. Jis kviečia mus sekti tuo Kūdikiu.

Drauge su Kalėdų egle mūsų bičiuliai iš Austrijos taip pat atnešė Betliejuje uždegtą ugnį, kuri turėtų byloti, kad tikras Kalėdų slėpinys yra vidinė šviesa, spinduliuojanti iš šio Kūdikio. Tegu ši vidinė šviesa sklinda į mus ir uždega mūsų širdyse Dievo gerumo liepsnelę. Savo meile visi neškime į pasaulį šviesą! Neleiskime, kad šią liepsną užgesintų šalti mūsų laikų vėjai! Ištikimai saugokime ją ir perduokime kitiems! Šią naktį žvelgdami į Betliejų ypač melskimės už mūsų Atpirkėjo gimimo vietą ir už žmones, kurie ten gyvena ir kenčia. Norime melstis už taiką Šventojoje Žemėje: „Viešpatie, pažvelk į tą žemės kampelį, savo tėviškę, kuri yra tau tokia brangi! Tegu tavo šviesa ten nušvinta! Tegu ji pažįsta taiką!”

Žodis „ramybė” yra mums trečia gairė šios šventos Nakties liturgijai. Izaijo išpranašautasis kūdikis vadinamas „Ramybės Kunigaikščiu”. Apie jo karalystę sakoma, kad tai bus „begalinė taika”. Evangelijoje piemenys išgirsta žinią: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė”. Anksčiau buvo įprasta sakyti „geros valios žmonėms”. Šiandien sakome: „Dievo mylimiems žmonėms”. Ką reiškia šis pokytis? Ar gera valia nebėra svarbi? Verčiau paklaustume: kas yra Dievo mylimieji ir kodėl jis juos myli? Ar Dievas yra šališkas? Ar jis myli tik kai kuriuos žmones, o kitus palieka savo valiai?

Evangelija atsako į šiuos klausimus nurodydama kelis konkrečius Dievo mylimus žmones: Mariją, Juozapą, Elzbietą, Zachariją, Simeoną ir Oną. Tačiau yra dar dvi grupės žmonių: piemenys ir išminčiai iš Rytų. Šiąnakt pažvelkime į piemenis. Kas jie buvo? Tuometiniame pasaulyje piemenis niekindavo. Juos laikė nepatikimais, jie net neturėjo teisės liudyti teismuose. O kas gi jie buvo iš tikrųjų? Piemenys nebuvo dideli šventieji, jei šia sąvoka apibūdiname žmones, pasižyminčius didvyriškomis dorybėmis. Tai buvo paprastos sielos. Evangelija atskleidžia vieną bruožą, kuris vėliau, Jėzaus žodžiais, įgis ypatingos svarbos. Tai buvo budrūs žmonės. Ir tas matyti pirmiausia išoriškai: jie saugojo savo kaimenę naktį. Tačiau tai buvo tiesa ir gilesne prasme. Piemenys buvo pasirengę priimti Dievo žodį. Jų gyvenimas nebuvo uždaras, jų širdys buvo atviros. Tam tikru būdu savo širdies gelmėje jie jo laukė.

Jų budrumas reiškė pasirengimą klausyti ir vykti. Jie laukė šviesos, kuri parodytų jiems kelią. Tai yra Dievui svarbus dalykas. Jis myli kiekvieną, nes kiekvienas yra jo kūrinys. Tačiau kai kurie žmonės uždarė savo širdis; nėra durų, pro kurias galėtų įeiti Dievo meilė. Jie mano, kad jiems Dievo nereikia, jie jo nenori. Kiti, kurie moralės požiūriu gal ne mažiau nuodėmingi, išgyvena dėl to bent tam tikrą kančią. Jie laukia Dievo. Jie suvokia, kad jiems reikia jo gerumo, net jei jie aiškiai nesuvokia, ką tai reiškia. Dievo šviesa gali įžengti į jų laukiančias širdis, o drauge ir Dievo ramybė. Dievas ieško žmonių, galinčių būti jo ramybės indais ir skleidėjais. Melskimės, kad jis nerastų mūsų širdžių uždarytų. Šiandienos pasaulyje siekime būti aktyvūs jo taikos nešėjai.

Tarp krikščionių žodis „ramybė“ įgavo ypatingą reikšmę: taip vadinama Eucharistija. Eucharistijoje yra Kristaus ramybė. Ten, kur švenčiama Eucharistija, pasaulyje pasklinda ramybės saitai. Bendruomenės, susibūrusios apie Eucharistiją, sudaro ramybės karalystę, plačią kaip pats pasaulis. Švęsdami Eucharistiją atsirandame Betliejuje, „Duonos namuose”. Kristus atsiduoda mums ir tuo būdu duoda mums savo ramybę. Jis duoda mums ją, kad turėtume ramybės šviesą ir duotume ją kitiems. Jis duoda ją mums, kad galėtume tapti taikos kūrėjais ir statytojais pasaulyje. Taigi mes meldžiamės: Viešpatie, įvykdyk savo pažadą! Leisk gimti taikai ten, kur yra konfliktai! Leisk atsirasti meilei ten, kur yra neapykanta! Leisk nušvisti šviesai, kur plyti tamsa! Padaryk mus savo ramybės nešėjais! Amen.