Brangūs broliai ir seserys!

Šviesa, suspindusi Kalėdų naktį ir nušvietusi Betliejaus grotą, kur Marija, Juozapas ir piemenys tylėdami garbino [gimusį Jėzų], šiandien sušvinta bei apsireiškia visiems žmonėms. Viešpaties Apsireiškimas yra šviesos slėpinys, simboliškai išreiškiamas pirma išminčių traukiančia žvaigžde. Tikrasis šviesos šaltinis, „šviesa iš aukštybių“ (Lk 1, 78), yra vienintelis Kristus. Kalėdų slėpinyje Kristaus spindesys krinta ant visos žemės ir sklinda tarsi koncentriniais ratais. Pirmiausia jis apgaubia šventąją šeimą iš Nazareto: Mergelė Marija ir Juozapas apšviečiami kūdikėlio Jėzaus dieviškojo buvimo. Atpirkėjo šviesa tada pasirodo Betliejaus piemenims, kurie, išgirdę angelo žinią, skuba prie grotos, kur atranda jiems išpranašautą „ženklą“ – kūdikį „suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12). Kartu su Marija ir Juozapu piemenys išreiškia Izraelio tautos „likutį“, vargdienius, „anavim“, kuriems skelbiama Geroji Naujiena. Galiausiai Kristaus spindulys pasiekia ir šventuosius tris karalius. Jie atstovauja pagonių tautoms. Šešėlyje lieka tik galingųjų rūmai Jeruzalėje. Ten apie Mesijo gimimą paradoksaliai praneša būtent išminčiai, ir ta naujiena sukelia ne džiaugsmą, bet baimę ir priešiškumą. Dievo planas yra slėpinys: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19).

Bet kas yra ši šviesa? Ar tai tik įspūdinga metafora, o gal šis įvaizdis atitinka tikrovę? Apaštalas Jonas savo pirmajame laiške rašo: „Dievas yra šviesa, ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). O vėliau jis priduria: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16). Susieję šias abi ištaras, galime suvokti viską geriau: šviesa, suspindinti per Kalėdas ir šiandien pasirodanti visoms tautoms, yra Dievo meilė, įgavusi pavidalą kūnu tapusio Dievo Žodžio asmenyje. Traukiami šios šviesos iš Rytų šalies atvyksta išminčiai. Tad Apsireiškimo slėpinyje šalia spinduliavimo į išorę galime išskirti traukimą į šviesos šaltinio centrą. Pastarasis atbaigia judėjimą, įrašytą jau Senojoje Sandoroje. Šios dinamikos autorius yra vienatinis trinitarinis Dievas, traukiantis prie savęs visus ir kiekvieną. Kūnu tapęs Žodžio asmuo šitaip pasirodo mums kaip visuotinio sutaikinimo bei suvienijimo principas (plg. Ef 1, 9–10). Jėzus yra galutinis istorijos tikslas, vieta, laukianti po „išėjimo“, po Dievo numatyto atpirkimo kelio, kurio viršūnė yra Jėzaus mirtis ir jo prisikėlimas. Todėl Viešpaties Apsireiškimo iškilmės liturgijoje numatytas vadinamasis „Velykų paskelbimas“: juk liturginiai metai aprėpia visą išganymo istoriją, kurios centrą sudaro „mūsų nukryžiuoto, palaidoto ir prisikėlusio Viešpaties tridienis“.

Kalėdų laikotarpiu liturgijoje dažnai pasikartoja ši 98 psalmės eilutė: „Viešpats paskelbė savo išganymą, tautoms parodė savo teisumą“ (2 eil.). Šiais žodžiais Bažnyčia norėtų pabrėžti „epifaninį“ Įsikūnijimo matmenį. Dievo Sūnaus tapimas žmogumi, jo įžengimas į istoriją yra Dievo savęs apreiškimo Izraeliui ir visoms tautoms viršūnė. Betliejaus kūdikyje Dievas pasirodo kaip vargšas žmogus ir kaip „vergas“, tam tikra prasme jau iš anksto kaip nukryžiuotasis (plg. Fil 2, 6–8). Čia atsiduriame krikščioniškojo paradokso akivaizdoje. Bet kaip tik šis slėpiningumas sudaro iškalbingiausią Dievo „apsireiškimą“: nuolankumas, neturtas, negana to, pati Kančios gėda leidžia mums jį iš tikrųjų suvokti kaip Dievą. Sūnaus veidas tobulai apreiškia mums Tėvo veidą. Taip pat ir dėl šios priežasties Kalėdų slėpinys yra „epifanija“. Apsireiškimas trims karaliams prie Dievo plano nepriduria nieko keista, bet atskleidžia aspektą, turintį amžiną vertę ir prisiliečiantį prie šio išganymo plano esmės, būtent tai, kad „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“ (Ef 3, 6).

Paviršutiniškam žvilgsniui Dievo ištikimybė ir jo apsireiškimas tautoms gali pasirodyti kaip du prieštaringi aspektai. Tačiau iš tikrųjų tai dvi vieno ir to paties medalio pusės. Juk, anot Rašto, Dievas apreiškia savo garbę kitoms tautoms būtent iš ištikimos savo meilės sandorai su Izraelio tauta. Palankumas ir ištikimybė (plg. Ps 88, 2 ir Ps 84, 11) yra Dievo garbės turinys ir sudaro jo „vardą“, kurį turi žinoti ir garbinti visų kalbų ir tautų žmonės. Tačiau šis „turinys“ neatskiriamas nuo „metodo“, kurį Dievas pasirinko, kad pasirodytų, – tobulos ištikimybės sandorai, savo viršūnę pasiekiančiai Kristuje, metodo. Pasak senelio Simeono, kuris, Dievo įkvėptas, paima į rankas kūdikėlį Jėzų, prieš jį tėvams parodant šventykloje, mūsų Viešpats Jėzus kartu yra ir „šviesa pagonims apšviesti“, ir „tavosios Izraelio tautos garbė“ (plg. Lk 2, 32). Šviesa pagonims apšviesti – šiandienės Viešpaties Apsireiškimo iškilmės šviesa – sklinda iš Izraeliogarbės, Mesijo, kuris, kaip sakoma Rašte, gimė Dovydo mieste, vadinamame Betliejumi (plg. Lk 2, 4), garbės. Žvaigždžių aiškintojai iš Rytų pagarbina kuklų kūdikėlį, gulintį ant motinos rankų, nes atpažįsta jame juos vedusios dvejopos šviesos – žvaigždės ir Šventojo Rašto – šaltinį. Jie įžiūri jame Judėjos karalių, Izraelio garbę ir visų tautų karalių.

Liturginiame „Viešpaties Apsireiškimo“ kontekste taip pat atsiskleidžia Bažnyčios slėpinys bei jos misijos matmuo. Bažnyčia pašaukta leisti Kristaus spindesiui sušvisti pasaulyje atspindėdama jį taip, kaip mėnulis atspindi saulės šviesą. Bažnyčioje išsipildė seni šventajam Jeruzalės miestui skirti pažadai, kuriuos jau girdėjome skaitinyje iš Izaijo knygos: „Kelkis, nušvisk! <...> Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio“ (Iz 60, 1–3). Tą turi atlikti Kristaus mokiniai: kadangi jie iš jo išmoko, kaip gyventi pagal palaiminimus, jie turi meilės liudijimu pas Dievą vesti visus žmones: „Tai tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16). Klausydami šių Jėzaus žodžių mes, kurie esame Bažnyčios nariai, turėtume jausti visą mūsų žmogiškosios, nuodėmės paženklintos prigimties nepakankamumą. Bažnyčia – šventa, tačiau ją sudaro riboti ir klystantys vyrai ir moterys. Vienintelis Kristus gali perkeisti mūsų silpnumą ir mus visada atnaujinti dovanodamas mums Šventąją Dvasią. Jis yra tautų šviesa, „lumen gentium“, trokštanti apšviesti pasaulį per savo Bažnyčią (plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 1).

„Kaip tai įvyks?“ – klausiame Mergelės Marijos arkangelui Gabrieliui adresuotais žodžiais. Būtent ji, Kristaus ir Bažnyčios motina, mums ir atsako – savuoju visiško atsidavimo Dievo valiai pavyzdžiu: „fiat mihi secundum verbum tuum“ (Lk 1, 38). Marija parodo mums, jog, atvėrę savo širdis malonės galiai ir klausydamiesi žodžio jos sūnaus – pasaulio šviesos bei istorijos galutinio tikslo, – galime būti Viešpaties „apsireiškimas“. Amen!