Brangūs Tėvai ir Krikštatėviai,
Brangūs Broliai ir Seserys,

Kas vyksta per krikštą? Ko tikimės iš krikšto? Atsakėte į tai ant šios koplyčios slenksčio: tikimės amžinojo gyvenimo savo vaikams. Toks yra krikšto tikslas. Bet kaip jį galima pasiekti? Kaip krikštas gali teikti amžinąjį gyvenimą? Kas yra amžinasis gyvenimas?

Paprastesniais žodžiais galėtume pasakyti: šiems savo vaikams tikimės gero gyvenimo, tikro gyvenimo, taip pat laimės ateityje, kuri dar nežinoma. Neįstengiame patys parūpinti šios dovanos visai nežinomai ateičiai, todėl kreipiamės į Viešpatį, kad šią dovaną gautume iš jo.

Į klausimą: „kaip tai atsitiks?“ galime atsakyti dvejopai. Pirmas atsakymas yra toks: per krikštą kiekvienas vaikas įtraukiamas į draugų sambūrį – draugų, kurie niekada nepaliks nei gyvenime, nei mirtyje, nes jie yra Dievo šeima, savyje nešiojanti amžinybės pažadą.

Ši bičiulių grupė, ši Dievo šeima, į kurią vaikas dabar įleidžiamas, lydės jį visada, net kančios dienomis ir tamsiomis gyvenimo naktimis; ji teiks jam paguodą, ramybę ir šviesą.

Šie kelionės draugai, ši šeima didžiųjų gyvenimo iššūkių akivaizdoje teiks jam amžinojo gyvenimo žodžius, šviesos žodžius, bei parodys teisingą kelią, kuriuo reikėtų sukti. O priartėjus mirčiai, tamsiuose mirties slėniuose, ši grupė vaiką paguos bei nuramins, leis jam pajusti Dievo meilę. Ji dovanos jam draugystę, dovanos gyvenimą. Ir šie visiško pasitikėjimo verti kelionės draugai niekada neišnyks.

Nė vienas iš mūsų nežino, kas per artimiausius 50, 60 ar 70 metų nutiks mūsų planetoje, mūsų Europos žemyne. Bet tikri galime būti vienu dalyku: Dievo šeima visada egzistuos, ir tie, kuriems šios šeimos reikės, niekada nebus vieniši. Jie visada galės pasiremti nepajudinama draugyste To, kuris yra gyvenimas.

Šitaip priartėjome prie antrojo atsakymo. Ši Dievo šeima, šis draugų sambūris amžinas, nes tai yra bendrystė su Tuo, kuris nugalėjo mirtį ir savo rankose turi gyvenimo raktus. Priklausyti jo būriui – Dievo šeimai reiškia būti bendrystėje su Kristumi, kuris yra gyvenimas ir dovanoja amžinąjį gyvenimą anapus mirties.

Ir jei sakome, kad meilė ir tiesa yra gyvenimo versmės, yra pats gyvenimas, o gyvenimas be meilės – ne gyvenimas, tai galime teigti, jog bičiulystė su Tuo, kuris yra tikrasis gyvenimas, su Tuo, kuris yra gyvenimo sakramentas, atsilieps į mūsų lūkestį, mūsų viltį.

Taip, krikštu esame įtraukiami į bendrystę su Kristumi ir todėl gauname gyvenimą, patį gyvenimą. Šitaip paaiškinome mūsų pirmą dialogą su Juo – dialogą prie Siksto koplyčios įėjimo.

Dabar, palaiminus vandeniu, prasidės antrasis nepaprastai svarbus dialogas. Štai jo turinys: krikštas, kaip girdėjome, yra dovana, gyvenimo dovana. Bet dovana turi būti priimta, ja turi būti gyvenama.

Draugystės dovana suponuoja tarti „taip“ draugui ir „ne“ viskam, kas nesuderinama su šia draugyste, viskam, kas nesuderinama su Dievo šeimos gyvenimu, su tikru gyvenimu Kristuje.

Tad šiame antrajame dialoge ištariami trys „taip“ ir trys „ne“. Sakydami „ne“, atsižadame vilionių, nuodėmės ir velnio. Gerai žinome šiuos dalykus, tačiau galbūt būtent dėl to, kad šiuos žodžius girdėjome per dažnai, jie mums mažai ką bereiškia.

Jei taip yra, turime gilėliau apmąstyti šių „ne“ turinį. Kam sakome „ne“? Tai vienintelis būdas suvokti, kam norime sakyti „taip“.

Ankstyvojoje Bažnyčioje šie „ne“ buvo sutraukti į frazę, kuri to laiko žmonėms buvo nesunkiai suprantama: jie atsižadėdavo, jų žodžiais, „pompa diaboli“, tai yra gyvenimo visko pertekus perspektyvos, tariamojo gyvenimo, kylančio iš pagonių pasaulio, iš jam būdingo visa ko leistinumo, iš jo gyvenimo, kaip norima, būdo.

Tad tai būdavo „ne“ kultūrai to, kas atrodydavo kaip gyvenimas visko pertekus; tam, kas iš tikrųjų buvo mirties „antikultūra“. Tai būdavo „ne“ reginiams, kur mirtis, žiaurumas ir smurtas buvo tapę pramoga.

Prisiminkime, kas vykdavo Koliziejuje arba čia, Nerono soduose, kur žmonės būdavo uždegami kaip gyvi fakelai. Žiaurumas ir smurtas, tapę pasilinksminimo forma, iškreipė tikrąjį džiaugsmą, tikrąją gyvenimo prasmę.

Ši „pompa diaboli“, ši mirties „antikultūra“, buvo džiaugsmo gadinimas, apgaulės ir suktybės meilė, piktnaudžiavimas kūnu kaip preke.

Turėdami dabar tai prieš akis, galime sakyti, kad ir mūsų laikais turime ištarti „ne“ plačiai įsivyravusiai mirties kultūrai.

Ši „antikultūra“ – tai, pavyzdžiui, narkotikai, bėgimas nuo tikrovės į tai, kas iliuziška, į klaidingą laimę, ženklinamą apgaulės, suktybės, neteisingumo ir paniekos kitiems, solidarumui, atsakomybei už vargšus ir kenčiančiuosius; taip pat lytiškumas, virstantis grynu neatsakingu pasimėgavimu, paverčiančiu žmogų „daiktu“, kai jis nebelaikomas asmeniu, vertu ištikimybės reikalaujančios meilės, bet pasidaro preke, vien objektu.

Tarkime „ne“ šiai tariamojo gyvenimo perspektyvai, šiai „pompa“ to, kas atrodo gyvenimas, bet iš tikrųjų tėra mirties įrankis, šiai „antikultūrai“, idant vietoj to puoselėtume gyvybės kultūrą. Dėl šios priežasties krikščioniškasis „taip“ nuo ankstyvųjų laikų iki mūsų dienų yra didis „taip“ gyvenimui. Tai mūsų „taip“ Kristui, mūsų „taip“ mirties Nugalėtojui ir „taip“ gyvenimui laike ir amžinybėje.

Kaip šiame krikšto dialoge „ne“ išreiškiamas trimis atsižadėjimais, lygiai taip „taip“ išreiškiamas trimis ištikimybės pareiškimais: „taip“ gyvajam Dievui, tai yra Dievui Kūrėjui ir kūrimo protingumui, įprasminančiam kosmosą ir mūsų gyvenimą; „taip“ Kristui, tai yra Dievui, kuris neliko pasislėpęs, bet turi vardą, kalbą, kūną ir kraują; konkrečiam Dievui, dovanojančiam mums gyvenimą ir parodančiam kelią į gyvenimą; „taip“ Bažnyčios, kurioje Kristus yra gyvasis Dievas, įžengiantis į mūsų laiką, į mūsų profesiją, į kasdienį gyvenimą, bendrystei.

Galėtume taip pat sakyti, kad Dievo Veidas, šios gyvenimo kultūros turinys, mūsų didžiųjų „taip“ turinys, išreiškiamas dešimčia Dievo įsakymų, kurie nėra draudimų, sakymo „ne“ paketas, bet kuriais iš tikrųjų pateikiama didinga gyvenimo vizija.

Jie yra „taip“ Dievui, suteikiančiam gyvenimui prasmę (pirmieji trys įsakymai); „taip“ šeimai (ketvirtasis įsakymas); „taip“ gyvybei (penktasis įsakymas); „taip“ atsakingai meilei (šeštasis įsakymas); „taip“ solidarumui, socialinei atsakomybei, teisingumui (septintasis įsakymas); „taip“ tiesai (aštuntasis įsakymas); „taip“ pagarbai kitiems ir tam, kas jiems priklauso (devintasis ir dešimtasis įsakymai).

Ši gyvenimo filosofija, gyvenimo kultūra tampa konkreti ir graži bendrystėje su Kristumi, gyvuoju Dievu, einančiu su mumis jo draugų būryje, didžiojoje Bažnyčios šeimoje. Krikštu dovanojamas gyvenimas.

Tai „taip“ realaus gyvenimo iššūkiui, sakymas „ne“ mirties, besidedančios gyvenimu, puolimui; ir tai taip pat „taip“ didžiai tikrojo gyvenimo dovanai – gyvenimo, tapusio tikrove Kristaus, kuris atiduoda save mums per krikštą bei Eucharistiją, Veide.

Pasakiau visa tai glaustai pakomentuodamas krikšto dialogo žodžius, kuriais nusakoma tai, kas vyksta šio sakramento metu. Greta žodžių taip pat yra gestų bei simbolių, bet juos paminėsiu tik labai trumpai.

Mes jau atlikome pirmąjį gestą – Kryžiaus ženklą, kuris duotas mums kaip skydas, turintis apsaugoti šio vaiko gyvenimą, ir kaip „kelrodis“, nurodantis kelią į gyvenimą, nes kryžius apibendrina Jėzaus gyvenimą.

Taip pat yra tokių elementų: vanduo, patepimas aliejumi, baltas drabužis ir žvakės šviesa.

Vanduo simbolizuoja gyvenimą: krikštas yra naujas gyvenimas Kristuje. Aliejus simbolizuoja tvirtumą, sveikatą ir grožį, nes tikrai gražu gyventi bendrystėje su Kristumi. Baltas drabužis – tai grožio kultūra, gyvenimo kultūra. Ir galiausiai žvakės šviesa reiškia tiesą, kuri šviečia istorijos tamsybėse ir rodo mums, kas mes esame, iš kur ateiname ir kur turime eiti.

Brangūs Krikštatėviai, brangūs Tėvai, brangūs Broliai ir Seserys, dėkokime šiandien Viešpačiui, nes Dievas nesislepia už neperžvelgiamo slėpinio debesų, bet, pasak šiandienio Evangelijos skaitinio, atvėrė dangų, parodė save, kalba ir yra su mumis; jis gyvena su mumis ir vadovauja mums mūsų gyvenime.

Dėkokime Viešpačiui už šią dovaną ir melskimės už savo vaikus, idant jie tikrai turėtų gyvenimą – autentišką, amžiną gyvenimą. Amen.