Didysis ketvirtadienis yra diena, kai Viešpats Dvylikai patikėjo kunigiškąją užduotį iki jam sugrįžtant švęsti jo Kūno ir Kraujo sakramentą duonos ir vyno pavidalais. Senosios Sandoros Velykų avinėlį bei visas aukas pakeičia jo Kūno ir Kraujo dovana, savęs paties dovanojimas. Tad naujasis kultas remiasi tuo, kad pirmiausia Dievas dovanoja mums dovaną, ir mes, pripildyti šios dovanos, tampame jam priklausančiais: kūrinija grįžta pas Kūrėją. Tad nauju dalyku tampa ir kunigystė: tai nebe kilmės klausimas, bet buvimas Jėzaus Kristaus slėpinyje. Kristus visada yra tas, kuris save dovanoja ir mus prie savęs traukia. Tiktai jis gali sakyti: „Tai mano Kūnas – tai mano Kraujas“.

Bažnyčios kunigystės slėpinį sudaro tai, kad mes, varganos žmogiškosios būtybės, Sakramento galia galime kalbėti jo vardu – in persona Christi. Jis nori vykdyti savo kunigystę per mus. Šį jaudinantį slėpinį, vis iš naujo paliečiantį mus per kiekvieną Sakramento šventimą, ypatingu būdu apmąstome Didįjį ketvirtadienį. Toks ypatingas atminimas, toks anos valandos, kai Jis ant mūsų uždėjo savo rankas bei padarė mus šio slėpinio dalininkais, sugrįžimas mums būtinas, idant kasdienybė nesugadintų to, kas didu bei slėpininga.

Todėl iš naujo prisiminkime tuos ženklus, kuriais mums Sakramentas buvo dovanotas. Pagrindinis yra nepaprastai senas rankų uždėjimo gestas, kuriuo jis mane paėmė savo nuosavybėn ir man ištarė: „Tu priklausai man“. Bet tais žodžiais jis taip pat pasakė: „Tu esi mano rankų prieglobstyje. Tu esi mano širdies prieglobstyje. Tu saugomas mano rankos ir būtent taip esi mano meilės platybėje. Pasilik mano rankų erdvėje ir duok man savąsias“.

Tada prisimename, kad mūsų rankos pateptos aliejumi, Šventosios Dvasios ir jos jėgos ženklu. Kodėl būtent rankos? Žmogaus ranka yra jo veikimo įrankis, jo gebėjimo susitikti su pasauliu, paimti jį „už rankos“ simbolis. Viešpats uždėjo ant mūsų rankas ir dabar nori mūsų rankų, kad pasaulyje jos priklausytų jam. Jis nori, kad jos nebebūtų įrankiai daiktams, žmonėms, pasauliui griebti, kad tai taptų mūsų nuosavybe, jis trokšta, kad jomis būtų perduodamas jo dieviškasis palytėjimas, kad jos tarnautų jo meilei. Jis nori, kad jos būtų tarnavimo įrankiai ir taip išreikštų viso asmens, kuris yra jo laidas bei neša jį žmonėms, misiją. Jei žmogaus rankos simboliškai išreiškia jo gebėjimus ir, bendriau, techniką kaip galią disponuoti pasauliu, tai pateptos rankos turi būti jo gebėjimo dovanoti ženklas, pasaulio kūrybiško formavimo meile ženklas – o tam mums neabejotinai būtina Šventoji Dvasia.

Senajame Testamente patepimas yra paėmimo į tarnybą ženklas: karalius, pranašas, kunigas daro ir dovanoja daugiau negu vien tai, kas kyla iš jo paties. Tam tikra prasme jis nusavinamas tarnybai, kur jis save atiduoda didesniojo nei jis pats dispozicijai. Kai Jėzus šiandien Evangelijoje pristatomas kaip Viešpaties Pateptasis, tai tuo norima būtent pasakyti, jog jis veikia Tėvo pavedimu ir vienybėje su Šventąja Dvasia pasauliui dovanoja naują karališkumą, naują kunigystę, naują buvimo pranašu būdą – pranašu, ieškančiu ne savęs, bet gyvenančiu dėl To, kuriam sukurtas pasaulis. Šiandien vėl patikėkime jam savo rankas ir prašykime vis iš naujo paimti mus už rankos bei vesti.

Vyskupo atliekamu sakramentiniu rankų uždėjimo gestu rankas ant mūsų uždėjo pats Viešpats. Šiuo sakramentiniu ženklu apibendrinamas ištisas egzistencinis kelias. Kaip ir pirmieji mokiniai, mes irgi kartą sutikę Viešpatį bei išgirdę jo žodžius: „Sek paskui mane!“ galbūt iš pradžių sekėme paskui jį šiek tiek netvirtai, galbūt gręžiojomės atgal ir klausinėjome, ar tas kelias tikrai mūsų. Galbūt kartais išgyvendavome tą pat, ką ir Petras po stebuklingos žūklės, tai yra taip būdavome išgąsdinti jos masto, užduoties dydžio ir mūsų vargano asmens nepakankamumo, kad norėjome pasitraukti: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Bet tada jis, kupinas didelio gerumo, paimdavo mus už rankos, prisitraukdavo prie savęs ir sakydavo: „Nebijok! Aš su tavimi. Aš tavęs neapleisiu, neapleisk ir tu manęs!“ Ne vienam iš mūsų galbūt nekart nutikdavo tas pat, kas ir Petrui, kai jis vandeniu ėjo pas Viešpatį ir staiga pastebėjo, jog vanduo jo nebelaiko, ir jam gresia pavojus paskęsti. Ir, kaip ir Petras, sušukdavome: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30).

Matydami siautėjančius elementus, nebūdavome tikri, ar įstengsime eiti per šniokščiančius bei putojančius pastarojo tūkstantmečio vandenis. Bet tada pažvelgdavome į jį – ir jis paimdavo mus už rankos ir suteikdavo mums naujo „ypatingo svorio“ – iš tikėjimo kylančio ir mus viršun traukiančio lengvumo. Tada jis ištiesdavo mus paremiančią ir palaikančią ranką. Jis mus palaiko. Visada kreipkime žvilgsnį į jį ir tieskime į jį rankas! Leiskime, kad jo ranka mus pagriebtų! Tada ne paskęsime, bet tarnausime už mirtį stipresniam gyvenimui ir už neapykantą stipresnei meilei. Tikėjimas į Jėzų, gyvojo Dievo Sūnų, yra priemonė, leidžianti mums vis iš naujo pagriebti Jėzaus ranką, o jam, paėmus mus už rankos, mus vesti. Viena mėgstamiausių mano maldų yra prašymas, kurį liturgija įdeda į mūsų lūpas prieš Komuniją: „Neleisk niekuomet nuo tavęs atsiskirti“. Prašome niekuomet neišpulti iš bendrystės su jo Kūnu, su pačiu Kristumi, niekuomet neišpulti iš Eucharistijos slėpinio. Prašome, kad jie niekados nepaleistų mūsų rankos...

Viešpats uždėjo ant mūsų savo ranką. Šio gesto reikšmę jis nusakė tokiais žodžiais: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Nebevadinu jūsų tarnais, bet vadinu draugais: šiuose žodžiuose galima net įžiūrėti kunigystės įsteigimą. Viešpats padaro mus savo draugais: jis patiki mums viską; jis patiki mums save patį, idant galėtume kalbėti jo vardu – in persona Christi capitis. Koks pasitikėjimas! Jis tikrai atidavė save į mūsų rankas. Šie žodžiai iš esmės išreiškiami pagrindiniais įšventinimo į kunigus ženklais: rankų uždėjimu, knygos – jo žodžio, kurį jis mums patiki, – perdavimu, taurės, kuria jis mums atiduoda savo giliausią bei asmeniškiausią slėpinį, perdavimu.

Tarp visa to taip pat yra galia išrišti: jis įsileidžia mus į savą nuodėmės vargingumo bei visos pasaulio tamsybės suvokimą ir įduoda mums į rankas raktą nuo Tėvo namų vartų. Nebevadinu jūsų tarnais, bet vadinu draugais. Štai gilioji kunigiškos būties prasmė – tapti Jėzaus Kristaus draugu. Šios draugystės turime siekti kasdien iš naujo. Draugystė reiškia mąstymo ir norėjimo bendrystę. Šios bendrystės su Jėzaus mąstymu, pasak šventojo Pauliaus (plg. Fil 2, 2–5), turime mokytis. Ši mąstymo bendrystė nėra vien tai, kas intelektualu, bet apima ir jausmų bei troškimų, vadinasi, ir elgesio bendrystę. Tai reiškia, kad Jėzų turime pažinti vis asmeniškiau, jo klausydamiesi, su juo kartu gyvendami, jo laikydamiesi.

Jo klausomės praktikuodami lectio divina, tai yra Šventąjį Raštą skaitydami ne akademiškai, bet dvasiškai: taip mokomės susitikti su čia ir dabar mums kalbančiu Jėzumi. Jo žodžius bei darbus turime svarstyti bei apmąstyti jo akivaizdoje ir kartu su juo. Šventojo Rašto skaitymas yra malda, turi būti malda – turi kilti iš maldos ir į maldą vesti. Evangelistai pasakoja, kad Viešpats nekart ištisai nakčiai pasitraukdavęs į „kalną“, kad vienumoje pasimelstų. Tas „kalnas“ būtinas ir mums: tai vidinė aukštuma, į kurią turime užkopti, maldos kalnas. Tik taip plėtojasi draugystė. Tik taip galime atlikti savo kunigiškąją tarnybą, tik taip galime nešti Kristų bei jo Evangeliją žmonėms. Grynas veiklumas gali būti net herojiškas. Tačiau išorinė veikla galiausiai lieka bevaisė ir neveiksminga, jei neišplaukia iš gilios ir artimos bendrystės su Kristumi. Tam skirtas laikas iš tikrųjų yra pastoracinės, autentiškai pastoracinės, veiklos laikas. Kunigas pirmiausia turi būti maldos vyras. Pasaulis su savo karštligišku veiklumu dažnai praranda kryptį. Kai trūksta maldos jėgų, iš kurių trykšta gyvybės vandenys, gebantys padaryti derlingą išdžiūvusią žemę, jo veikla bei galimybės pasidaro destrukcinės.

Nebevadinu jūsų tarnais, bet vadinu draugais. Kunigystės šerdis yra būti Jėzaus Kristaus draugais. Tik tada galime iš tiesų kalbėti in persona Christi, net jei mūsų vidinis nutolimas nuo Kristaus ir negali sugriauti Sakramento galiojamumo. Būti Jėzaus draugu, būti kunigu reiškia būti maldos vyru. Tada jį pažįstame ir išžengiame iš tarnų nežinojimo. Tada mokomės gyventi, kentėti ir veikti su juo ir dėl jo. Draugystė su Jėzumi ipso facto yra draugystė su jam priklausančiais. Jėzaus draugai galime būti tik būdami bendrystėje su visu Kristumi, Galva ir Kūnu, vešliame Bažnyčios, gaivinamos jos Viešpaties, vynuogienojuje. Tik joje Šventasis Raštas Viešpaties dėka yra gyvas ir aktualus žodis. Be Bažnyčios kaip amžius aprėpiančio gyvojo subjekto Biblija subyra į dažnai heterogeninius raštus, taip virsdama praeities knyga. Dabartyje ji kalba tik ten, kur yra „buvimas čia ir dabar“, – ten, kur Kristus nuolatos pasilieka tarp amžininkų: savo Bažnyčios kūne.

Būti kunigu reiškia tapti Jėzaus Kristaus draugu, ir būtent tokiu vis labiau visa savo egzistencija. Pasauliui reikia Dievo – ne kokio nors Dievo, bet Jėzaus Kristaus, Dievo, tapusio kūnu ir krauju, mylėjusio mus ligi pat mirties už mus, prisikėlusio ir sukūrusio savyje erdvę žmonėms. Šis Dievas turi gyventi mumyse, o mes – jame. Tai – mūsų kunigiškasis pašaukimas. Tik tada mūsų kaip kunigų veikla gali duoti vaisių.

Šią homiliją norėčiau užbaigti Andrea Santoro, Romos vyskupijos kunigo, nužudyto Trapezunte jam meldžiantis, žodžiais. Kardinolas Cé persakė juos mums per mūsų rekolekcijas. Štai šie žodžiai: „Esu čia, kad gyvenčiau tarp šių žmonių ir leisčiau Jėzui daryti būtent tai, paskolindamas jam savo kūną... Pajėgiu išganymui tampama tik paaukojant savo kūną. Turime priimti jį į savo kūną – ligi pat galo, taip, kaip Jėzus“. Jėzus prisiėmė mūsų kūną. Duokime jam savąjį. Taip jis gali ateiti į pasaulį ir jį pakeisti. Amen.