„Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Dievas myli savo kūrinį – žmogų; jis myli jį net nupuolusį ir jo neapleidžia. Jis myli iki galo; jis savo meile eina iki kraštutinės ribos: jis nužengia iš savo dieviškosios šlovės ir apsirengia vergo apdaru. Jis nužengia iki giliausios mūsų nuopuolio gelmės. Jis atsiklaupia prieš mus ir patarnauja mums kaip vergas: jis mazgoja mūsų purvinas kojas, kad galėtume būti prileisti prie Viešpaties stalo, kad būtume verti sėstis už jo stalo, – daro tai, ko patys iš savęs nei galėtume, nei turėtume daryti.

Dievas nėra tolimas Dievas, per daug nutolęs ir per didelis, kad užsiiminėtų mūsų mažmožiais. Kadangi jis didis, jis gali domėtis ir mūsų mažais dalykais. Kadangi jis didis, žmogaus siela – to paties žmogaus, kuris sukurtas amžinajai meilei, – nėra maža, ji didelė ir verta jo meilės. Dievo šventumas yra ne tik žėrinti galia, nuo kurios išsigandę turime trauktis; tai taip pat meilės galia ir todėl apvalanti bei gydanti galia.

Dievas nužengia ir tampa vergu; jis mazgoja mums kojas, kad galėtume dalyvauti prie jo stalo. Per tai pasireiškia visas Jėzaus Kristaus slėpinys. Per tai iškyla aikštėn, kas yra atpirkimas. Mus mazgoja jo meilė, pasirengusi sutikti mirtį. Tik meilė turi šios valančios jėgos, panaikinančios mūsų purvą ir iškeliančios mus į Dievo aukštumą. Mus mazgoja jis pats, dovanojantis mums save visą iki pat savo kančios bei mirties gelmės. Jis nepaliauja buvęs mus mazgojančia meile. Apvalymo sakramentuose – Krikšto ir Atgailos – jis nuolatos klūpo prieš mūsų kojas ir mums tarnauja kaip vergas, mus valo, daro mus pajėgius Dievui. Jo meilė neišsemiama, ji iš tikrųjų eina iki galutinės ribos.

„Jūs esate švarūs, deja, ne visi“, – sako Viešpats (Jn 13, 10). Šiuo sakiniu atskleidžiama apvalymo dovana, kurią jis mums duoda, nes nori su mumis sėdėti už stalo, nori būti mūsų maistas. „Ne visi“: egzistuoja tamsus atmetimo slėpinys, išnyrantis Judo istorijoje ir verčiantis mus susimąstyti būtent Didįjį ketvirtadienį, dieną, kai Jėzus save padovanoja. Viešpaties meilė beribė, bet žmogus gali ją apriboti.

„Jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Kas daro žmogų nešvarų? Meilės atmetimas, nenorėjimas būti mylimam, nemylėjimas. Puikybė, mananti, jog apvalymo niekam nereikia, ir užsiverianti gelbėjančiam Dievo gerumui. Puikybė, nenorinti išpažinti ir pripažinti, kad mums reikia apvalymo. Jude šio atmetimo esmę įžiūrime dar aiškiau: jis vertina Jėzų galios ir sėkmės kriterijais. Jam realios tik galia ir sėkmė, meilė neverta nieko. Be to, jis godus: pinigai svarbiau už bendrystę su Jėzumi, svarbiau už Dievą ir jo meilę. Taip jis tampa ir melagiu, žaidžiančiu dvigubą žaidimą ir nusigręžiančiu nuo tiesos, žmogumi, gyvenančiu mele ir todėl prarandančiu didžiausios tiesos – Dievo pajautą. Tada jis sukietėja, pasidaro nepajėgus atsiversti bei su pasitikėjimu pasukti sūnaus palaidūno pėdomis ir savo sugriautą gyvenimą išmeta laukan.

„Jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Viešpats šiandien įspėja mus dėl pasitenkinimo savimi, apribojančio beribę meilę. Jis kviečia mus sekti jo nusižeminimu, patikėti save tokiam nusižeminimui, „užsikrėsti“ juo. Kad ir kaip jaustumės pražuvę, jis kviečia mus grįžti į namus bei leisti jo apvalančiam gerumui mus paguosti bei įvesdinti į stalo bendrystę su juo, pačiu Dievu.

Pridurkime paskutinius žodžius iš šio neišsemiamo Evangelijos skyrelio: „Aš jums daviau pavyzdį...“ (Jn 13, 15); „Ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14). Kas yra „kojų mazgojimas vieni kitiems“? Ką tai konkrečiai reiškia?

Toks kojų mazgojimas yra kiekvienas geras darbas kitam – ypač vargstantiems ir menkai vertinamiems. Štai kur mus šaukia Viešpats: nusileisti žemyn, mokytis nusižeminimo bei drąsos daryti gera, pasirengimo priimti atmetimą ir, nepaisant to, pasitikėti gerumu bei gerumo laikytis.

Bet yra dar gilesnis matmuo: Viešpats pašalina mūsų purvą valančia savo gerumo jėga. Mazgoti vieni kitiems kojas pirmiausia reiškia nenuilstamai vieni kitiems atleisti, vis iš naujo mėginti būti kartu, net jei tai atrodo nenaudinga. Tai reiškia vieniems kitus valyti; vieniems kitus pakęsti ir priimti, jog esi pakenčiamas kitų; vieniems kitus valyti ir taip dovanoti vienas kitam gydančią Dievo žodžio jėgą – įžengti į dieviškosios meilės sakramentą.

Viešpats apvalo mus, ir dėl šios priežasties drįstame artintis prie jo stalo. Prašykime jo dovanoti mums visiems malonę vieną dieną visam laikui tapti amžinojo vestuvių pokylio svečiais. Amen.