(Ištraukos)

<...> „Išlaikykite tvirtą tikėjimą!“ Ką tik girdėjome Jėzaus žodžius: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15–17a). Šiais žodžiais Jėzus atskleidžia gilius saitus, jungiančius tikėjimą ir dieviškosios tiesos išpažinimą, tikėjimą ir atsidavimą Jėzui Kristui meilėje, tikėjimą ir įsakymų įkvėpto gyvenimo praktiką. Visi trys tikėjimo matmenys yra Šventosios Dvasios veikimo vaisius. Šis veikimas rodosi kaip vidinė jėga, verčianti mokinių širdis plakti išvien su Kristaus širdimi ir įgalinanti mylėti brolius taip, kaip jis mus mylėjo. Tad tikėjimas yra dovana, tačiau kartu ir užduotis.

„Jis duos jums kitą Globėją – Tiesos Dvasią“. Tikėjimas, pasak šventojo Pauliaus, kaip ir tiesos apie Dievą ir žmogų pažinimas bei išpažinimas, remiasi skelbiamu Kristaus žodžiu (plg. Rom 10, 17). Bažnyčios istorijoje Kristaus žodį skelbė apaštalai. Jie stengėsi jį savo įpėdiniams perduoti sveiką, o šie jį savo ruožtu perteikdavo kitoms kartoms iki pat mūsų dienų. Daug Evangelijos skelbėjų dėl ištikimybės Kristaus žodžio tiesai atidavė savo gyvybę. Taip iš rūpinimosi tiesa išaugo Bažnyčios tradicija. Kaip praėjusiais šimtmečiais, taip ir šiandien yra žmonių ar aplinkų, kurie, šimtametės tradicijos nepaisydami, Kristaus žodį klastoja ir nori iš Evangelijos pašalinti, jų nuomone, šiuolaikiniams žmonėms perdėm nepatogias tiesas. Mėginama sukelti įspūdį, jog visa reliatyvu: tikėjimo tiesos irgi priklausančios nuo istorinės situacijos bei žmogiško įvertinimo. Tačiau Bažnyčia negali slėpti tiesos Dvasios. Apaštalų įpėdiniai kartu su popiežiumi atsakingi už Evangelijos tiesą, o ir visi krikščionys pašaukti šia atsakomybe dalytis, pritardami jų autoritetingiems nurodymams. Kiekvienam krikščioniui privalu nuolatos savo įsitikinimus lyginti su Evangelijos mokymu bei Bažnyčios tradicija, stengiantis išlikti ištikimam Kristaus žodžiui ir tada, kai jis yra reiklus ir, žmogiškai žiūrint, sunkiai suprantamas. Neturime pasiduoti reliatyvizmo ar Šventojo Rašto subjektyvaus bei selektyvaus aiškinimo pagundai. Tik nepažeista tiesa leidžia laikytis dėl mūsų išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus.

Kristus sako: „Jei mane mylite...“ Tikėti reiškia ne tik pripažinti tam tikrą abstrakčių tiesų apie Dievą, žmogų, gyvenimą, mirtį ir būsimą tikrovę skaičių. Tikėjimą sudaro artimas ryšys su Kristumi, ryšis, besiremiantis meile to, kuris mus pamilo pirmas (plg. 1 Jn 4, 11) iki visiško savęs paaukojimo. „Dievas mums parodė meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Kaip kitaip galėtume atsakyti į tokią didelę meilę, jei ne atvira ir meilei pasirengusia širdimi? Bet ką reiškia mylėti Kristų? Tai reiškia pasitikėti juo ir išbandymo valandą, ištikimai sekti paskui jį ir kryžiaus keliu. Patikėdami save Kristui, nepralaimime nieko ir laimime viską. Jo rankose mūsų gyvenimas įgyja savo tikrąją prasmę. Meilė Kristui reiškiasi noru savo gyvenimą suderinti su jo širdies mintimis bei jausmais. Tai pasiekiama per vidinę vienybę, besiremiančią sakramentų malone ir stiprinamą nuolatinės maldos, aukštinimo, padėkos ir atgailos. Būtina atidžiai įsiklausyti į įkvėpimus, kuriuos jis teikia per savo žodį, mūsų sutinkamus žmones ir kasdienio gyvenimo situacijas. Jį mylėti reiškia su juo palaikyti dialogą, pažinti jo valią ir šią valią nedelsiant įgyvendinti.

Bet gyventi tikėjimu kaip meilės santykiu su Kristumi taip pat reiškia būti pasirengusiam atsisakyti visko, kas jo meilę neigia. Todėl Jėzus sako apaštalams: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“. Kokie gi yra Kristaus įsakymai? Mokydamas minią, Jėzus patvirtino įstatymą, kurį Kūrėjas įrašė į žmogaus širdį ir vėl suformulavo Dešimties įsakymų plokštėse: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks“ (Mt 5, 17–18). Tačiau kartu jis iš naujo aiškiai pabrėžia vienijantį dieviškųjų, ant Sinajaus kalno apreikštų įstatymų centrą – meilę Dievui ir artimui: „Mylėti jį [Dievą] visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias ir kitokias aukas“ (Mk 12, 33). Maža to, Jėzus savo gyvenimu ir savo velykiniu slėpiniu išpildė visą Įstatymą. Vienydamasis su mumis per Šventąją Dvasią, jis su mumis ir mumyse neša Įstatymo „jungą“, kuris per tai tampa „lengva našta“ (Mt 11, 30). Šia dvasia Jėzus suformulavo žmonių, besistengiančių kuo giliau išgyventi tikėjimą, vidinių savybių sąrašą: palaiminti liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys teisumo; palaiminti gailestingieji ir tyraširdžiai; palaiminti taikdariai ir persekiojami dėl teisumo... (plg. Mt 5, 3–12).

Mieli broliai ir seserys, tikėjimas kaip Kristaus laikymasis reiškiasi per meilę, akinančią daryti gėrį, Kūrėjo įdėtą į kiekvieno iš mūsų prigimtį, į kiekvieno žmogaus asmenybę ir į viską, kas pasaulyje egzistuoja. Kas tiki ir taip gyvena, tas tampa tikros „meilės civilizacijos“, kurios centras yra Kristus, statydintoju. <...>