(Ištrauka)

<...> Dabar paklauskime savęs: kas yra Šventoji Dvasia? Kaip galime ją pažinti? Kaip pas ją ateiname ir kaip ji ateina pas mus? Kokie jos darbai? Pirmą atsakymą teikia didysis Bažnyčios Sekminių himnas, kuriuo pradėjome Vakarinę: „Veni, Creator Spiritus...“. Himne dėmesys atkreipiamas į pirmąsias Biblijos eilutes, kuriomis, pasitelkiant vaizdus, nusakomas Visatos sukūrimas. Pirmiausiai ten sakoma, jog Dievo Dvasia viršum chaoso, viršum bedugnės vandenų. Pasaulis, kuriame gyvename, yra Dvasios–Kūrėjo darbas. Sekminės yra ne tik Bažnyčios pradžia ir todėl ypatingu būdu jos šventė; Sekminės taip pat yra sukūrimo šventė. Pasaulis egzistuoja ne iš savęs paties; jis kyla iš kuriamosios Dievo Dvasios, iš kuriamojo Dievo žodžio. Todėl jis atspindi ir Dievo išmintį. Ši savo platybe bei savo dėsnių visa apimančia logika kažkiek leidžia probėgšmais įžiūrėti Dievo Dvasią–Kūrėją. Ji kviečia mus puoselėti pagarbią baimę. Būtent, kas kaip krikščionis tiki į Dvasią–Kūrėją, tas suvokia, jog negalime pasauliu ir materija naudotis bei piktnaudžiauti kaip tiesiog mūsų darymo bei norėjimo medžiaga; kad kūriniją turime laikyti dovana, patikėta mums ne sunaikinti, bet paversti Dievo sodu ir per tai žmogaus sodu. Matydami, kokia daugybe būdų žeme piktnaudžiaujama, tartum girdime kūrinijos dūsavimą, apie kurį kalba šventasis Paulius (Rom 8, 22); imame suprasti apaštalo žodžius, jog kūrinija nekantriai laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai, kad būtų išvaduota bei įgytų savo spindesį. Brangūs bičiuliai, trokštame būti tokiais Dievo vaikais, kokių laukia kūrinija, ir galime tokie būti, nes Viešpats tokius mus padarė per krikštą. Taip, kūrinija ir istorija laukia mūsų – laukia vyrų ir moterų, tikrai esančių Dievo sūnumis bei dukterimis ir atitinkamai besielgiančių. Žvelgdami į istoriją, matome, kaip kūrinija galėjo klestėti aplink vienuolynus, kaip su Šventosios Dvasios pabudimu žmonių širdyse į žemę grįžo Dvasios–Kūrėjo spindesys, kuris gali būti aptemdytas ir kartais tiesiog visiškai užgesintas barbariško žmogaus godulio valdyti. Tai vyko ir Pranciškaus Asyžiečio aplinkoje – vyksta visur, kur Dievo Dvasia pasiekia žmonių širdis, Dvasia, mūsų himne apibūdinama kaip šviesa, meilė ir jėga. Taip radome atsakymą į pirmąjį klausimą, kas yra Šventoji Dvasia, kokie jos darbai ir kaip galime ją pažinti. Ji ateina pas mus per kūriniją. Deja, gera Dievo kūrinija žmonių istorijos tėkmėje buvo užversta storu purvo sluoksniu, kuris labai apsunkina, jei apskritai leidžia, įžiūrėti joje Kūrėjo atspindį – net jei ir beveik spontaniškai mums vis ateina mintis apie Kūrėjo buvimą išgyvenant saulėlydį prie jūros, keliaujant po kalnus ar stovint priešais žydinčią gėlę.

Į pagalbą mums ateina Dvasia–Kūrėjas. Ji įžengė į istoriją ir todėl kalba mums naujaip. Jėzuje Kristuje pats Dievas tapo žmogumi ir, taip sakant, leido pažvelgti į Dievo vidų. O ten matome kai ką visiškai netikėta: Dieve egzistuoja Aš ir Tu. Slėpiningas ir tolimas Dievas nėra begalinė vienatvė, jis yra meilės įvykis. Jei, žvelgdami į kūriniją, manome galį probėgšmais įžiūrėti Dvasią–Kūrėją, patį Dievą, kaip kūrybingą matematiką, kaip galią, formuojančią pasaulio dėsnius bei tvarką, taip pat kaip grožį, tai dabar sužinome: ta Dvasia–Kūrėjas turi širdį. Ji yra meilė. Egzistuoja Sūnus, besikalbantis su Tėvu. Ir abu yra vienas ir tas pat Dvasioje, kuri, taip sakant, yra dovanojimo ir meilės aplinka, padaranti iš jų abiejų vienatinį Dievą. Ši meilės vienybė, kuri yra Dievas, iškilesnė negu kokios nors galutinės nedalybės vienybė. Būtent trivienis Dievas yra vienatinis Dievas.

Per Jėzų pažvelgiame, taip sakant, į patį Dievo vidų. Jonas savo evangelijoje taip šitai išreiškia: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Tačiau Jėzus ne tik leido mums pažvelgti į Dievo vidų; su juo Dievas tarsi išėjo iš savo vidaus ir atėjo mūsų pasitikti. Tai pirmiausiai vyksta per Jėzaus gyvenimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą; per jo žodį. Bet Jėzus nesitenkina ėjimu mūsų link. Jis nori daugiau. Jis nori susivienyti. Tokia yra pokylio ir vestuvių įvaizdžio prasmė. Turime ne tik ką nors apie jį žinoti, bet per jį būti įimti į Dievą. Todėl jis turi mirti ir prisikelti: kad dabar nebebūtų tam tikroje apibrėžtoje vietoje, bet kad iš jo ištekėti, į mūsų širdis įžengti ir taip mus su Jėzumi ir Tėvu – su trivieniu Dievu – suvienyti galėtų jo Dvasia, Šventoji Dvasia.

Štai kas yra Sekminės: Jėzus – ir per jį pats Dievas – ateina pas mus ir įima mus į save. „Jis siunčia Šventąją Dvasią“, – sakoma Šventajame Rašte. Kokie yra to padariniai? Norėčiau pabrėžti pirmiausiai du aspektus: Šventoji Dvasia, per kurią pas mus ateina Dievas, atneša mums gyvenimą ir laisvę. Pažvelkime atidžiau į abu dalykus. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“, – sako Jėzus Jono evangelijoje (10, 10). Gyvenimas ir laisvė – jų abiejų visi trokštame. Bet kas tai yra? Kur ir kaip atrandame „gyvenimą“? Manau, jog dauguma žmonių gyvenimą spontaniškai suvokia lygiai taip, kaip sūnus palaidūnas evangelijoje. Pastarasis pasiima jam priklausiančią palikimo dalį ir tuomet jaučiasi laisvas, nori pagaliau gyventi neslegiamas namų pareigų naštos, tiesiog gyventi. Jis nori iš gyvenimo gauti viską, ką šis gali jam pasiūlyti. Jis nori visko paragauti – gyventi, tiesiog gyventi, pasisotinti gyvenimo gausa ir nepraleisti nieko, ką šis turi pasiūlyti vertinga. Ir štai galiausiai jis – kiauliaganys, pavydintis net kiaulėms: toks tuščias tapo jo gyvenimas. Tuščia, pasirodo, ir jo laisvė. Argi lygiai tas pat nevyksta ir šiandien? Kai tik įsigeidžiama paimti gyvenimą savo valdžion, jis tampa vis tuštesnis, vis skurdesnis; tokios pastangos dažnai baigiasi paguodos ieškojimu narkotikuose, didžiojoje iliuzijoje. Taip pat imama abejoti, ar gyvenimas iš tiesų yra tikrasis gėris. Ne, šitaip gyvenimo neatrandame.

Jėzaus žodžiai apie gyvenimo apstumą yra kalboje apie gerąjį ganytoją. Šie žodžiai pateikti dvejopame kontekste. Apie ganytoją Jėzus sako, jog šis guldąs savo gyvybę. „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (plg. Jn 10, 18). Gyvenimas atrandamas tik tada, kai jis dovanojamas; jis neatrandamas norint gyvenimą turėti tik sau. To turime mokytis iš Kristaus, ir to mus moko Šventoji Dvasia, kuri yra gryna dovana, Dievo savęs dovanojimas. Juo daugiau savo gyvenimo atiduodama kitiems, pačiam gėriui, juo apstesnė gyvenimo tėkmė. Antra, Viešpats sako, jog gyvenimas skleidžiasi einant kartu su ganytoju, pažįstančiu ganyklą – vietas, kur trykšta gyvenimo šaltiniai. Gyvenimą atrandame bendrystėje su tuo, kuris yra įsikūnijęs gyvenimas, – bendrystėje su gyvuoju Dievu, bendrystėje, į kurią mus įvesdina Šventoji Dvasia, Vakarinės himne vadinama fons vivus – gyvuoju šaltiniu. Ganykla, kur trykšta gyvenimo šaltiniai, yra Dievo žodis, toks, koks aptinkamas Rašte, Bažnyčios tikėjime. Ganykla yra pats Dievas, kurį pažinti mokomės Šventosios Dvasios galia tikėjimo bendrystėje. Brangūs bičiuliai, sąjūdžiai gimė būtent iš tikrojo gyvenimo troškulio. Jie visais atžvilgiais yra gyvenimą teigiantys sąjūdžiai. Kur tikrasis gyvenimo šaltinis nebetrykšta, kur gyvenimas, užuot jį dovanojus, tik besisavinamas, ten pavojus kyla ir kitų gyvenimui. Norėdami gyvenimą apsaugoti, pirma turime vėl atrasti gyvenimo šaltinį; pats gyvenimas turi atsiskleisti visu savo grožiu bei iškilumu, turime leistis atgaivinami Šventosios Dvasios, kūrybingojo gyvenimo šaltinio.

Trumpai jau buvo paminėta laisvės tema. Sūnaus palaidūno iškeliavime susipina gyvenimo ir laisvės tema. Jis nori gyvenimo ir todėl trokšta būti visiškai laisvas. Būti laisvam šiuo požiūriu reiškia galėti daryti viską, ką nori, neprivalėti pripažinti jokio kito kriterijaus šalia ir aukščiau savęs, vadovautis tik savo norais ir valia. Kas taip gyvena, netrukus susidurs su kitu, trokštančiu lygiai taip pat gyventi. Neišvengiamas tokio egoistinio laisvės supratimo padarinys yra prievarta, abipusis laisvės ir gyvenimo griovimas. Tuo tarpu Šventajame Rašte laisvės sąvoka siejama su įvaikyste: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Ką tai reiškia? Šventasis Paulius čia suponuoja antikinio pasaulio socialinę sistemą, joje buvo vergų, kuriems niekas nepriklausė ir kurie todėl negalėjo būti suinteresuoti tinkama dalykų plėtote. Sykiu būdavo vaikų, kurie turėdavo ką paveldėti ir todėl rūpindavosi savo nuosavybės išsaugojimu bei geru valdymu ir valstybės išlaikymu. Jie būdavo laisvi, tad jiems tekdavo ir atsakomybė. Šis principas galioja visada, nepriklausomai nuo anų laikų sociologinio fono: laisvė ir atsakomybė viena nuo kitos neatsiejamos. Tikroji laisvė reiškiasi kaip atsakomybė, kaip elgesys, kuriuo prisiimama atsakomybė už pasaulį, už save ir kitus. Laisvas yra vaikas, kuriam kas nors priklauso ir kuris todėl neleidžia to griauti. Visos pasaulietinės atsakomybės, apie kurias kalbėjome, tėra dalinės atsakomybės – už tam tikrą sritį, tam tikrą valstybę ir t. t. Tuo tarpu Šventoji Dvasia padaro mus Dievo vaikais. Ji padaro mus atsakingus, įtraukia į paties Dievo turimą atsakomybę už pasaulį ir visą žmoniją. Ji moko mus žvelgti į pasaulį, kitus ir pačius save Dievo akimis. Darome gera ne kaip vergai, kurie nėra laisvi kitiems, bet darome tai todėl, kad asmeniškai atsakome už viską, kad mylime tiesą ir gėrį, kad mylime patį Dievą ir jo kūrinius. Tai tikroji laisvė, į kurią mus nori vesti Šventoji Dvasia. Bažnytiniai sąjūdžiai trokšta ir turi būti laisvės, šios tikrosios laisvės, mokyklos. Ten mokykimės šios tikrosios laisvės – ne vergiškos, besitaikančios atsiriekti visiems skirto pyrago net ir tada, kai jo trūksta kitam. Trokštame tikros ir didžios laisvės, paveldėtojų laisvės, Dievo vaikų laisvės. Šiame pasaulyje, sklidiname fiktyvių, aplinką ir žmogų griaunančių laisvių, Šventosios Dvasios galia kartu mokykimės tikrosios laisvės, steikime laisvės mokyklas ir savo gyvenimu rodykime kitiems, kad esame laisvi ir kaip puiku iš tikrųjų būti laisvam tikrojoje Dievo vaikų laisvėje.

Šventoji Dvasia, dovanodama gyvenimą ir laisvę, steigia ir vienybę. Tai trys viena nuo kitos neatsiejamos dovanos. Kalbėjau jau per ilgai, bet leiskite tarti dar kelis žodžius apie vienybę. Norint ją suprasti, naudingas vienas sakinys, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo veda nuo jos tolyn. Nikodemui, kuris, ieškodamas tiesos, su savo klausimais nakčia ateina pas Jėzų, Viešpats sako: „Dvasia pučia, kur nori“ (Jn 3, 8). Tačiau Dvasios valia nėra savivalė. Tai – tiesos ir gėrio valia. Todėl ji pučia ne bet kur – vieną kartą čia, kitą kartą ten; jos dvelksmas mus ne išblaško, bet suburia, nes tiesa ir meilė vienija. Šventoji Dvasia yra Jėzaus Kristaus Dvasia, Dvasia, vienijanti Tėvą su Sūnumi meilėje, kuri dovanoja ir priima vienatiniame Dieve. Dvasia mus taip vienija, kad šventasis Paulius kartą galėjo pasakyti: „Visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Šventoji Dvasia savo dvelksmu gena mus pas Kristų. Šventoji Dvasia veikia „kūniškai“, veikia ne tik subjektyviai, „dvasiškai“. Mokiniams, palaikiusiems jį „dvasia“, prisikėlęs Kristus pasakė: „Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Lk 24, 39). Tas prisikėlusiam Kristui galioja kiekvienoje istorijos epochoje. Jis nėra vaiduoklis, jis nėra paprasčiausiai dvasia, mintis, vien idėja. Jis liko Įsikūnijusiuoju – Prisiėmusiuoju mūsų kūną – ir toliau visada statydina savo kūną, daro savo kūną iš mūsų. Dvasia pučia, kur nori, o jos valia yra kūnu tapusioji vienybė, pasaulį perkeičianti vienybė.

Laiške efeziečiams šventasis Paulius mums sako, jog šis Kristaus kūnas, kuris yra Bažnyčia, sujungtas įvairiais ryšiais (plg. Ef 4, 16), ir juos įvardija: tai – apaštalai, pranašai, evangelistai, ganytojai ir mokytojai (plg. 4, 11). Dvasios dovanos daugialypės – tą matome. Žvelgdami į istoriją, žvelgdami į šį susirinkimą čia, Šv. Petro aikštėje, regime, kaip ji visada pažadina naujų dovanų; matome, kokius skirtingus organus ji sukuria ir kaip vis iš naujo kūniškai ji veikia. Įvairovė ir vienybė joje viena kitą lydi. Ji pučia, kur nori. Ji daro tai nelauktu būdu, nelauktose vietose ir anksčiau neįsivaizduotomis formomis. Ir kaip įvairialypiškai bei kūniškai ji tai daro! Formų įvairovė ir vienybė čia irgi neatskiriamos. Ji nori jūsų įvairialypiškumo, nori jūsų vienatiniam kūnui, vienybėje su tvaria Bažnyčios tvarka – ryšiais su apaštalų įpėdiniais ir šventojo Petro įpėdiniu. Ji neišlaisvina mūsų iš pastangų mokytis elgesio vienas su kitu būdo, bet kartu parodo mums, jog veikia turėdama prieš akis vienatinį kūną ir vienatinio kūno vienybę. Tiktai taip vienybė įgyja jėgos ir grožio. Prisidėkite prie vienatinio kūno statydinimo! Ganytojai rūpinsis negesinti Dvasios (plg. 1 Tes 5, 19), o jūs nepaliaujamai skirkite savo dovanas visai bendruomenei. Dvasia veda mus pas Kristų jo kūne. „Iš jo visas kūnas“, – sako mums šventasis Paulius, – „suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4, 16).

Šventoji Dvasia nori vienybės, nori visybės. Todėl ji pirmiausiai reiškiasi užsidegimu misionieriauti. Kas atrado ką nors tikro, gražaus, gero – vienintelį tikrą lobį, vertingą perlą!, – tas skuba tuo visur su kitais pasidalyti: šeimoje ir darbe, visose savo gyvenimo srityse. Jis daro tai be jokios baimės, nes žino, kad yra įvaikintas; be arogancijos, nes visa yra dovana; drąsiai, nes Dievo Dvasia veikdama žmonių „širdyje“ ir kaip sėkla įvairiausiose kultūrose ir religijose yra pirmesnė. Jis daro tai peržengdamas visas sienas, nes yra Gerosios Naujienos, skirtos visiems žmonėms, visoms tautoms, nešėjas. Brangūs bičiuliai, prašau jūsų, dar glaudžiau bendradarbiaukite su visuotine apaštališkąja popiežiaus tarnyba atveriant duris Kristui; tai – geriausia Bažnyčios tarnystė žmonėms ir visų pirma vargšams, būtent, kad Kristus būtų individualaus žmogaus gyvenimo, teisingos visuomenės tvarkos ir taikaus tautų sambūvio „kertinis akmuo“, ant kurio būtų statydinama autentiška civilizacija, meilės civilizacija. Šventoji Dvasia tepadovanoja tikintiesiems iškilesnę pasaulio, gyvenimo, istorijos viziją ir tepadaro juos neapgaunančios vilties liudytojais.

Tad per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų Šventosios Dvasios malonėje prašykime Dievo Tėvo, kad Sekminių iškilmės šventimas krikščionių gyvenimui ir visos Bažnyčios misijai būtų kaip žėruojanti ugnis ir smarkus vėjas. Jūsų sąjūdžių ir bendruomenių intencijas patikiu Švenčiausiosios Mergelės Marijos, kartu su apaštalais buvusios Aukštutiniame kambaryje, širdžiai; teprašo ji, kad šios intencijos būtų konkrečiai įgyvendintos. Visiems jums meldžiu Šventosios Dvasios dovanų išliejimo, kad ir mūsų laikais galėtume išgyventi naujas Sekmines. Amen!