Kaip ką tik girdėjome iš Evangelijos, Kančios išvakarėse, per Paschos valgymą, Jėzus paėmęs duoną palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Tada jis paėmė taurę, padėkojo, davė ją savo mokiniams, ir visi gėrė iš jos. O jis tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 22. 54). Šiais žodžiais apibendrinama visa Dievo ir žmogaus santykių istorija. Juose slypi ne tik praeitis bei jos aiškinimas, bet ir ateitis – Dievo karalystės atėjimas į pasaulį. Tai, ką taria Jėzus, nėra tiesiog tik žodžiai. Tai, ką jis sako, yra įvykis – centrinis pasaulio istorijos ir mūsų asmeninio gyvenimo istorijos įvykis.

Jo žodžiai neišsemiami. Šią valandą pamėginkime suvokti bent vieną iš daugelio aspektų: kaip savo buvimo čia ir dabar ženklą Jėzus pasirinko duoną ir vyną. Kiekviename iš šių ženklų jis dovanoja ne kokią nors savęs dalį, bet visą save. Prisikėlusysis nėra padalytas. Jis – asmuo, ženkluose prie mūsų prisiartinantis ir su mumis susivienijantis. Tačiau kiekvienas iš šių ženklų savaip žymi tam tikrą jo slėpinio aspektą ir kalba mums jam būdingu reiškimosi būdu, idant mes geriau patirtume ir suprastume Jėzaus Kristaus slėpinį. Procesijos ir adoracijos metu žvelgiame į konsekruotą Ostiją, paprasčiausią duonos – maisto rūšį iš trupučio miltų ir vandens. Maldoje, kuria Bažnyčia šią duoną per Mišių liturgiją atnašauja Viešpačiui, ji vadinama „žemės ir žmogaus darbo vaisiumi“. Šioje duonoje glūdi ir žmogaus pastangos, to, kuris žemę dirba, sėja ir pjauna ir galiausiai ruošia duoną, kasdienis darbas.

Tačiau duona nėra vien tik mūsų produktas, kažkas, kas pagaminta mūsų; ji taip pat yra žemės vaisius ir, vadinasi, dovana. Juk tai, kad žemė duoda vaisių, nėra mūsų nuopelnas: tik Kūrėjas galėjo suteikti jai vaisingumo. Dabar šią Bažnyčios maldą galime dar truputėlį išplėsti ir pasakyti: duona yra ir žemės, ir dangaus vaisius. Kaip sąlyga jai būtina žemės jėgų ir dovanų iš aukštybių, tai yra saulės ir lietaus, sąveika. Ir vandens, kurio reikia duonai paruošti, neįstengiame gauti savo jėgomis. Ypač tuomet, kai girdime apie nuniokojimus ir mūsų dėmesys vis atkreipiamas į tai, kad regionuose, stokojančiuose vandens, miršta žmonės ir gyvūnai, iš naujo suvokiame vandens dovanos didumą ir kartu savo negebėjimą jo patiems prasimanyti.

Dabar, kai atidžiau žvelgiame į šią nedidelę baltą Ostiją, šią vargdienių duoną, ji mums atrodo kaip kūrinijos santrauka: dangus ir žemė susijungia su žmogaus dvasios veikla. Prieš mūsų akis – įstabiai didinga jėgų sinergija, įgalinanti gyvybės ir žmogaus egzistencijos mūsų varganoje planetoje slėpinį. Tada imame suprasti, kodėl Viešpats šį duonos gabalėlį pasirenka savo ženklu. Kūrinija ir visa, ką ji duoda, kreipia į tai, kas yra anapus jos ir kas ją pranoksta didumu. Kūrinija nėra vien jai būdingų jėgų žaismas, gamtos ir dvasios sąveika, kurią tam tikru būdu joje galime suvokti, ji krypsta į sudievinimą, į šventąsias vestuves, į susivienijimą su pačiu Kūrėju.

Tačiau šio duonos ženklo žinios iki galo dar neatskleidėme. Apie jo gilesnį slėpinį Viešpats užsiminė Verbų sekmadienį, kai jam buvo pranešta apie kelių graikų pageidavimą su juo susitikti. Jo atsakyme yra štai toks sakinys: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Iš sumaltų grūdų iškeptoje duonoje slypi Kančios slėpinys. Kviečio grūdo mirtis ir prisikėlimas – sąlyga rastis miltams, sumaltam grūdui. Jis sumalamas ir iškepamas ir taip dar kartą išreiškia Kančios slėpinį. Prisikėlimas, vaisingumas ir naujas gyvenimas ateina tik per mirtį.

Viduržemio jūros regiono kultūros šimtmečiais iki Kristaus giliai iš anksto nujautė šį slėpinį: remdamosi šia mirties ir prisikėlimo patirtimi, jos sukūrė mitų apie dievybes, teikiančias naują gyvenimą per mirtį ir prisikėlimą. Mums uždėtos kančios bei mirties tamsybėje gamtos ciklas joms atrodė kaip dieviškas pažadas. Šiais mitais žmonių siela tam tikru būdu tiesėsi į tą Dievą, kuris tapo žmogumi, nusižemino iki mirties ant kryžiaus ir taip visiems mums atkėlė vartus į gyvenimą. Per duoną ir jos atsiradimą žmonės tarsi patyrė gamtos lūkestį, pažadą, jog tai turi egzistuoti – Dievas, kuris miršta ir taip veda mus į gyvenimą. Ko tikėtasi mituose ir kas kaip vilties ženklas kūrinijai slypi kviečio grūde, tas Kristuje įvyko realiai. Savo savanoriška kančia ir mirtimi jis mums visiems tapo duona ir per tai – gyva ir patikima viltimi: jis lydi mus visose mūsų kančiose ligi mirties. Keliai, kuriuos jis nueina kartu su mumis ir kuriais veda mus į gyvenimą, yra vilties keliai.

Adoruodami žvelgiame į konsekruotą Ostiją, ir šis kūrinijos ženklas mums kalba. Jame išvystame jos dovanos didybę, taip pat Jėzaus kančią, kryžių ir prisikėlimą. Kai taip adoruodami žvelgiame, Jėzus traukia mus pas save, į savo slėpinį, per kurį nori mus perkeisti – ir būtent taip, kaip jis perkeitė Ostiją.

Ankstyvoji Bažnyčia įžiūrėjo duonoje dar ir kitą simboliką. Tarp apie 100 m. sukurto dvylikos apaštalų mokymo, Didachės, maldų aptinkama tokia ištara: „Kaip ši sulaužyta duona buvo išbarstyta ant kalnų, surinkta ir tapo viena, taip ir tavo Bažnyčia iš visų žemės pakraščių turi būti suvesta į tavo karalystę“ (IX, 4). Duona, iškepta iš daugybės grūdų, taip pat yra vienybės įvykis: sumaltų grūdų tapimas duona yra vienijimo procesas. Mes, kurių daug, turime tapti viena duona, vienu kūnu, kaip sako mums šventasis Paulius (1 Kor 10, 17). Tad duonos ženklas reiškia viltį ir kartu užduotį.

Lygiai taip mums kalba ir vyno ženklas: duona mūsų dėmesį kreipia į kasdienybę, į paprastumą ir keliavimą, o vynas išreiškia kūrinijos grožį, džiaugsmo, kurį Dievas nori mums duoti iki laikų pabaigos ir apie kurį šiuo ženklu mums vis naujaip užsimena, šventę. Vynas, be abejo, kalba ir apie Kančią: vynuogienoją būtina apvalyti vis apipjaustant; vynuogės turi sunokti saulėje bei lietuje ir galiausiai būti išspaustos. Vertingas vynas randasi tik per tokią kančios formą.

Devintinių šventės dieną pirmiausia žvelgiame į duonos ženklą. Jis taip pat mums primena Izraelio keturiasdešimties metų kelionę per dykumą. Ostija yra mana, kuria Viešpats mus maitina: ji tikrai yra dangaus duona, kuria jis pats save dovanoja. Procesijoje sekame paskui šį ženklą, taip sekdami paskui jį patį. Ir jo prašome: vesk mus šios mūsų istorijos gatvėmis! Nuolat rodyk Bažnyčiai ir jos ganytojams teisingą kelią! Pažvelk į kenčiančią, tokios daugybės klausimų atžvilgiu nesaugiai klaidžiojančią žmoniją; pažvelk į ją kankinantį fizinį bei dvasinį alkį! Duok žmonėms duonos kūnui ir sielai! Duok jiems darbo! Duok jiems šviesos! Duok jiems save! Nuvalyk mus ir pašventink! Leisk mums suvokti, kad mūsų gyvenimas gali bręsti ir tikrai nusisekti tik dalyvaujant tavo Kančioje, tariant „taip“ kryžiui, atsižadėjimui, apvalymui, kurio tu imiesi. Suburk mus iš visų žemės pakraščių. Vieną savo Bažnyčią ir vieną susiskaldžiusią žmoniją! Dovanok mums savo išganymą! Amen!